Ieva Bačiulytė
Vasario 8 d. LVSO koncertų salėje skambės naujausias Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas vaikams – prancūzų kompozitoriaus Franciso Poulenco „Istorija apie drambliuką Babarą“ pagal to paties pavadinimo didžiulio populiarumo sulaukusią ir vaikų pamiltą Jeano de Brunhoffo knygą. „Babaro istorija man buvo tarytum meilė iš pirmo žvilgsnio“, – sako koncerto idėjos autorius, pianistas ir pasakotojas Gintaras Januševičius. Su Vokietijoje gyvenančiu pianistu kalbamės apie jo meilę edukacijai, naujas formas priartinti meną prie klausytojo ir, žinoma, artėjantį koncertą.
Gintarai, kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ėmėtės F. Poulenco simfoninio kūrinio vaikams „Istorija apie drambliuką Babarą“. Kaip jį atradote? Kuo jis Jums pasirodė įdomus?
Babarą atradau tyrinėdamas F. Poulenco kūrybą. Jau seniai žavėjausi jo vaizdinga ir šypseną keliančia, pozityvia muzikos kalba. Rengdamas rečitalių programas visada stengiuosi atkreipti dėmesį į rečiau scenose skambančius kompozitorius, taigi kažkada visiškai natūraliai panorau daugiau dėmesio skirti F. Poulenco repertuarui. Jauni pianistai šio kompozitoriaus kūrybą renkasi retai – nepaisant užkrečiančiai pozityvios energetikos, ji nėra tokia techniškai ir muzikaliai daugiabriaunė, kaip, pavyzdžiui, prancūzų Claude’o Debussy ar Marice’o Ravelio muzika. Todėl F. Poulenco nėra populiarus pianistų konkursuose, kuriuose kiekvieną pasirodymo minutę būtina prisodrinti muzikinių iššūkių. Baigęs konkursinę karjerą, kaip tik džiaugiausi, galėdamas daugiau laiko dedikuoti šiam kompozitoriui ir pasimėgauti savitu jo muzikos „saldumu“. Publikai jo muzika – tarytum apsilankymas spalvingų saldėsių pilnoje šokoladinėje.
Babaro istorija man buvo tarytum meilė iš pirmo žvilgsnio. Tai istorija apie drambliuką, kuriam tenka bėgti iš namų ir susikurti naują gyvenimą didmiestyje tarp žmonių. Po pasakos šydu čia slepiasi gyvenimiškos ir visuomeniškos temos – draugystė, lojalumas, išsilavinimas, net migracija bei kultūrinė adaptacija. Čia radau viską, ko reikia tokiai pasakai – įdomią istoriją, spalvingus charakterius, puikų teksto ir muzikos balansą, intelektualią ir išradingą, vaikus lavinančią muziką, daug laisvės pritaikyti pantomimą ir kitus teatrinius elementus. Galiausiai kūrinio įrašą pagrojau sūnui Vincentui, kai jam tebuvo vieneri metukai. Kai išgirdau jo juoką ir pamačiau žibančias akis, supratau, kad noriu imtis šio kūrinio ir pritaikyti jį fortepijonui su orkestru.
Esate vienas iš pasakojamojo žanro koncertų pradininkų Lietuvoje. „Istorija apie drambliuką Babarą“ – taip pat ne tik muzikos koncertas, bet ir vaidybinių elementų kupinas, mažuosius klausytojus įtraukiantis nuotaikingas pasirodymas. Kaip atradote ir prisijaukinote tokį specifinį žanrą?
Įpratau buvimą scenoje matyti kaip nepertraukiamą dialogą su publika. Tas dialogas gali vykti tiek muzikos garsais, tiek aplodismentais, tiek pokalbio forma. Kai prieš beveik dvidešimt metų pradėjau vesti koncertus ir kalbėtis su publika, supratau daug dalykų apie sceną, kurių nebūčiau supratęs tiesiog akademiškai skambindamas paruoštus kūrinius. Galiausiai dabar savo koncertų nebegaliu įsivaizduoti be galimybės tiesiogiai bendrauti su žiūrovais ir pakviesti juos prisidėti prie koncerto atmosferos kūrimo.
O su patirtimi natūraliai kyla apetitas išbandyti naujas bendravimo formas. Pastaraisiais metais teko nemažai dirbti su radijo bei televizijos profesionalais, aktoriais, taigi natūraliai kyla įkvėpimas į pasirodymus įtraukti iš šių sričių išmoktų elementų. Manau, menininkui nėra nieko svarbiau nei pačiam džiaugtis kūrybos ir paieškų procesu, o vis evoliucionuodamas į naujus sceninius kūnus, pats palaikau savo kaip kūrėjo energiją bei užsidegimą.
Dirbti su vaikais dažnam artistui – nemenkas iššūkis. Pats auginate du vaikus. Ar jie padėjo atrasti Jūsų talentą dirbti su vaikais, ar esate tai daręs ir anksčiau?
Su vaikais bendrauju ir kaip tėtis, ir kaip scenos žmogus, ir kaip pedagogas. Prieš daugiau nei dešimtmetį mano gyvenime atsiradusi galimybė prisidėti prie vaikiškų koncertinių programų kūrybos padovanojo vienas laimingiausių gyvenimo akimirkų. Edukacines programas kuriu skirtingiems festivaliams ir dažnai šių koncertų laukiu dar labiau, nei skirtų suaugusiųjų publikai. Vaikus uždegti muzikai, kūrybai, scenai – ypatinga misija, kurią įgyvendinamas jaučiu savo, kaip menininko pilnatvę. Taip jaučiuosi ir puoselėdamas savo mokinių talentus. Galiausiai, neseniai tapau tėčiu ir gaunu retą dovaną kasdien prisidėti prie savo vaikų muzikinių atradimų. Per juos ir pats muziką patiriu iš visiškai naujų perspektyvų.
Daug dirbate su švietėjiška, edukacine veikla. Kas paskatino praplėsti savo kaip klasikinio pianisto ribas ir pasirinkti tokį kelią?
Mane tiesiog žavi galimybė priartinti muziką prie klausytojo, o klausytoją – prie muzikos. Edukacija – tarytum ieškojimas kelio tarp to, ką norisi pasakyti scenoje ir tos žinutės adresato. Ne visa muzika yra suprantama tiesiog ją klausant neparuošta galva. Taigi įtraukdami į koncertus edukacinius elementus menininkai tarytum skatina stipresnį publikos ir muzikos santykį. Manau, kiekvienas menininkas svajoja apie publiką, kuri iš koncerto išsineša maksimaliai viską, ką kompozitorius ar atlikėjas norėjo atiduoti. Man edukacija – kelias į tampresnį santykį su žiūrovu ir gilesnį koncerto įspūdį visiems.
Jau daugelį metų su šeima gyvenate Hanoveryje. Kokia Jūsų pagrindinė veikla šiuo metu?
Visada save pristatau visapusišku menininku, kuriam neegzistuoja griežti vienos profesijos rėmai. Mano kūrybiniai idealai – Leonardas Bernsteinas, Jörgas Widmannas, Quentinas Tarantino, tai yra žmonės-orkestrai. Metuose – 12 mėnesių, per juos spėju pabūti ir atlikėju, ir kūrėju, ir tyrinėtoju, ir aranžuotoju, ir koncertų bei festivalių prodiuseriu, ir pedagogu, ir laidų vedėju, ir paskaitų kūrėju, o užkulisiuose – vyru, tėčiu ir sūnumi. Ir nei vienos šių veiklų negalėčiau atsisakyti.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas vaikams „Istorija apie drambliuką Babarą“ įvyks vasario 8 d. 12 val. LVSO koncertų salėje. Dirigentas Egidijus Kaveckas. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.
