Milano lietuvių bendruomenė skelbia organizuoto rašinio konkurso „Kaip keitėsi mano tautinis identitetas toli nuo Lietuvos“ nugalėtoją. Ja tapo Kampanijos regiono (Portici) lietuvė Jurga Šakienė (41). Pasak 4-rius metus Italijoje su šeima gyvenančios ir nuotoliniu būdu Lietuvoje teisininke dirbančios J. Šakienės, susimąstyti apie savo tapatybę ją įkvėpė dukra. Rašinio nugalėtoja paskelbta lapkričio 11 d. Milane vykusiame renginyje.
„Kaip keitėsi mano tautinis identitetas toli nuo Lietuvos“
Vilnius, itališkos kavos kavinukė. Jauna moteris su mažu vaiku: „Žoržinjo, Žoržinjo, amore mio.“ Ilgai netrunka suprasti, kad ji – lietuvė, o vaiko tėvas – italas. Tokių mamų, kalbančių su savo vaikais itališkai, dažniausiai su nemažu akcentu, teko matyti ne vieną. Iš šalies klausantis kažkaip juokingai atrodo ir… liūdna „ant širdies palieka“. Man, lietuvei, mano tautinis identitetas pirmiausia yra mano gimtoji kalba, kuria tebekalba tiek mažai pasaulio žmonių. Jau vien tai verčia didžiuotis.
Augau Vilniuje, kieme draugai – rusai, lenkai, žydai, gudai. Niekada neskirsčiau jų pagal tautybę. Aplink girdėjau lenkų, rusų kalbas, su pusbroliais, kurių mama – rusakalbė, kalbėjau rusiškai, nes man, vaikui, būdavo smagu su jais kalbėtis rusiškai, girdėdavau savo senelius besibarančius lenkiškai (kasdien kalbėjo lietuviškai, bet štai apsipykus pasipildavo lenkų kalba, nežinau, gal taip lengviau savo jausmus išreikšdavo).
Vasaras su broliu, pusbroliais leisdavom kaimo vienkiemyje pas nuostabaus gerumo bobutę ir griežtą senelį. Vienkiemis tarp pievų, apsuptas beržų, klevų, viduryje atšlaimo – milžiniškas kaštonas, šalia rūtos, didžiules margas galvas lenkiantys bijūnai, tolumoje miškas-giria, lyg iš pasakų: „už devynių girių, už devynių marių.“ Bobutė kas vakarą kalbėdavo rožinį, gražia aukštaičių tarme pasakodavo apie kūdikėlį Jėzų, prikaltą Kristų. Man, vaikui, bobutė atrodė tokia sena, atrodė, kad ji pasakoja apie tai, nes pati visa tai matė. Kartais eidavom „ant kapų“ – į mažutes medžių apsuptyje ant kalvos esančias kapinaites, kurių viduryje stovėjo (tebestovi ir dabar) koplytėlė, bobutė prie nukryžiuotojo pasimelsdavo.
Kai paaugau, buvo Baltijos kelias, tačiau tuomet dar nelabai supratau, kam ir kodėl daugybė žmonių nori susikibti rankomis. Mokykloje per muzikos pamokas vis dažniau dainuodavom dainas apie Lietuvą, laisvę… „pabudome ir kelkimės“. Trispalvės plevėsavo ir dainos skambėjo visur: per televiziją, mitinguose. Berods, paskelbus nepriklausomybę, mama kitą dieną man pasiūlė eiti į mokyklą be uniformos. Ir ėjau. Užsidėjau ryškų brolio oranžinį megztinį. Vėliau tokių be uniformų vis daugėjo, dingo Lenino biustas nuo sienos virš lentos, atsirado Vytis. Žiemą su draugėm lėkėm prie Seimo, televizijos bokšto, vėl dainos, laužai. Tada dar nelabai supratau, kas vis tik vyksta, bet žinojau, kad vyksta kažkas labai svarbaus, atnešančio mums visiems gero ir gražaus. Po kelių dienų kartu su mama važiavom į Katedros aikštę – prisimenu minią žmonių ir karstus. Buvo liūdna, bet tuo pat metu visur tvyrojo nepaprasta jėga ir ryžtas.
Vėliau studijos, šeima, darbas. Nepriklausomybė iškovota ir primiršta, žmonės rūpinasi materialine gerove. Ir štai aš, kuri sakydavo „gimiau, gyvenu ir mirsiu Vilniuje“, gyvenu šalia Neapolio ir Vezuvijaus, kur nepasisuksi – šimtmečius ir net tūkstantmečius menanti istorija, nuostabaus grožio gamta, saulė, jūra, gyvenimu besidžiaugiantys žmonės. Vis dažniau, kalbantis su sūnumi, į lietuviškus sakinius įsiterpia itališki žodžiai, juokaujant su draugėmis lietuvėmis – neapolietiški posakiai, kalbantis su artimaisiais – išraiškingi „mamma mia“ ar Madonna mia“, palydimi įvairiais rankų mostais ir gestais, grįžus į Lietuvą – noras sveikintis, padėkoti, užsisakant restorane – pakalbinti padavėją, nes juk Neapolyje tai taip įprasta. Sesuo sako: „Suitalėjai.“
Kuo ilgiau Italijoje, tuo labiau pasiilgstu lietuviškų Šv. Kalėdų, nes Italijoje jos atrodo netikros, Šv. Kūčių vakaras ne toks stebuklingas, nes jame nejusti lietuviškų pagoniškų ir katalikiškų papročių persipynimo, susikaupimo, ramybės. Kuo ilgiau Italijoje, tuo labiau susijaudinu, išgirdusi lietuvių liaudies dainas, dainas apie Lietuvos laisvę, matydama Lietuvos gamtos vaizdus, girdėdama, kad mūsų sportininkai iškovojo medalį.
Šiemet, vykstant Dainų šventei, paskambino mama: „Žiūrėjau tiesioginę transliaciją iš Vingio parko. Žinai, kai himną giedojo, rodė lietuvius iš Pietų Amerikos, Australijos, Rusijos ir kitų šalių, tai daug kas verkė.“ Ir man gumulas kyla: „Mama, ir aš verkčiau.“ O ir man bėgo ašaros, tuo metu pati buvau Vilniuje, skubėjome su sūnumi prie Baltojo tilto kartu su viso pasaulio lietuviais giedoti Tautiškos giesmės, giedant ranką pridėjau prie širdies, ko anksčiau niekada nedarydavau.
Dažnai mane aplankančius draugus, artimuosius vežu į pasakiško grožio Amalfio ir Sorento pakrantes. Lieka sužavėti, žaviuosi ir aš. Tačiau kol kas jais moku žavėtis ir džiaugtis tik akimis. Mano gimtasis Vilnius, lietuviško kaimo pievos, vakare virš jų pakibęs rūkas, miško takeliai, ežerai, jūros kopos, tolumoje mūkianti karvė, sužvengiantis arklys, žiemą – kąsniais krentantis sniegas, o rudenį – vėjo supami lapai ir net lietus – visa tai matant, jaučiant, uodžiant, girdint, grožisi ir džiaugiasi ne tik akys… Visą tai geriu visa savo esybe, visa tai nuramina lyg mamos apkabinimas… Nurimsta dūšia ir įgauna naujų jėgų, minčių, idėjų iki kito pasimatymo su Lietuva.
Popiežius Pranciškus neseniai Lietuvos jaunimui sakė: „Nepamirškite savo tautos šaknų, nes iš šaknų ateina atmintis ir mus veda tolyn į ateitį.“ Mane mano lietuviškos šaknys veda ne tik tolyn į ateitį, bet ir neleidžia pamiršti, o kartu didžiuotis mūsų istorija, kunigaikščiais, pagoniško tikėjimo gynimu, mūsų kalba, mūsų laisvės gynėjais, mūsų seneliais ir tėvais, ištremtais į Sibirą, mūsų poetais, rašytojais, sportininkais, mūsų nuostabia gamta, mūsų, o, ypač, jaunimo gebėjimu mokytis naujovių, priimti skirtumus (popiežius pabrėžė, kad mūsų tauta yra gebanti priimti skirtumus). Jei nukirsi šaknis – kokia bus ateitis? Nukirstom šaknim negalėsi prigyti ir kitur.
