Gediminas Jakavonis
Visi, kas liepos 6-ąją, Valstybės dieną, per televiziją klausėsi iš S.Daukanto aikštės transliuojamos Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos sveikinimo kalbos, negalėjo nepastebėti už šalies vadovo nugaros be perstojo plepančių buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjerės Ingridos Šimonytės. Jų, regis, nedomino nei mūsų valstybės vadovo kalba, nei tai, ką sakė mūsų tautą šventės proga sveikinusi Moldovos prezidentė. Jeigu net aukščiausi politikai, nejaučiantys simpatijų vieni kitiems, nesistengia to nuslėpti, ar verta stebėtis, kad ir Seimo salėje oponentai svaidosi nesirinkdami žodžių?
Apie žemos politinės kultūros priežastis prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo filosofas Krescencijus STOŠKUS, psichologas, buvęs LR Seimo narys Gediminas NAVAITIS, politologas Algis KRUPAVIČIUS ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos vadovas Vytautas BUDNIKAS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Pacituosiu tik kelis tautos išrinktųjų Seimo narių epitetus, kuriais jie išvadino vieni kitus: „šūdo gabalas”, „asilas”, „nužmogėjusi kalė”. Išgirdus tai, vienos euraparlamentarės epitetai, skirti jai neįtinkantiems tautiečiams – „dvejetukininkai”, „užaugę tarp alkoholikų, primityvūs gašlūnai, jaučiantys aistrą vogimui, melui, korupcijai”, – skamba, regis, visai nekaltai. Štai tokiame fone mokyklose rengiamos akcijos prieš patyčias. Tačiau gal vertėtų pradėti kovoti su patyčiomis ne nuo mokyklos, o nuo Seimo? Kas gi vyksta, kad mūsų išrinktieji rodo pavyzdį, kurio Lietuvos vaikai verčiau nežinotų?
G.NAVAITIS: Atsakymas į šį klausimą paprastas, visiems žinomas ir nieko gero mums nežadantis: menkėja profesionalumas – didėja emocionalumas. Kai žmogus negeba pasakyti, o šnekėti reikia, jis pradeda skėryčiotis rankomis, papildo savo kalbą itin vaizdingais posakiais, kuriuos mielai cituoja žiniasklaida. Taip ir dėmesio sulaukia, ir susireikšmina, ir oponentą suniekina, tačiau tai „bomžams” patinka. O pastarieji vis labiau lemia rinkimų rezultatus, nes inteligentiška, išsilavinusi visuomenės dalis, pagrįstai tapatindama politiką su apsižodžiavimu, nuo jos tolsta ir Seimo rinkimuose bedalyvauja gal pusė piliečių. Tad ir kandidatuojančių intelektinė kokybė metai iš metų vis prastesnė.
V.BUDNIKAS: Kai kalbame apie bendrą politikų elgesio etikos lygį, turime nepamiršti, kad Lietuva daugelį okupacijos dešimtmečių neturėjo jokios politikų kalvės. Prieškariu ministrais dirbo apie 100 politikų – išsilavinusių teisininkų, pedagogų, gydytojų, karininkų, dvasininkų, kurie mokėjo ne vieną užsienio kalbą, aktyviai reiškėsi spaudoje, patys buvo redaktoriais, mokslinių straipsnių, vadovėlių autoriais ar vertėjais. Beveik pusė jų sovietai sušaudė (Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Kazimieras Skučas, Vytautas Petrulis ir kt.) arba nukankino kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje (Jonas Pranas Aleksa, Antanas Merkys, Vladas Mironas, Mečislovas Reinys, Augustinas Voldemaras ir kt.). Tik nedidelė dalis jų sugrįžo iš lagerių ar tremties palaužti (Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Stasys Šilingas, Juozas Urbšys ir kt.). Vienaip ar kitaip per sovietų okupaciją Lietuva prarado iškiliausią savo politinį elitą.
Okupuotam kraštui valdyti kadrus rengė aukštoji komunistų partijos mokykla, kurioje dėstė ir G.Nausėdai pagarbos nerodanti buvusi prezidentė D.Grybauskaitė. Čia erudicija buvo mažiausiai vertinama. Joje svarbiausia – asmens lojalumas valdžiai ir besąlygiškas partinis paklusnumas.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, būsimuosius politikos kadrus ėmė ruošti dabartinis TSPMI. Bet ir šis ne ką tenutolo nuo savo pirmtakės. Vien faktas, kad už „neteisingas” euroskeptiškas pažiūras iš šio instituto buvo pašalintas profesorius Vytautas Radžvilas, rodo, jog obuolys netoli nusirito nuo obels. Galima sakyti, Lietuvoje nėra vietos, kurioje būtų ugdomi aukštos erudicijos, profesionalūs diplomatai ir politikai.
Kita vertus, ir visuomenė tebėra įsitikinusi, kad kiekviena melžėja gali valdyti valstybę. Neatsitiktinai Seime darbuojasi įvairūs sportininkai, aktoriai, muzikantai ir kiti asmenys be jokių valstybės valdymo įgūdžių. Beje, nemaža dalis Seimo narių netgi neturi aukštojo išsilavinimo. Tad ar verta stebėtis, kad iš ten girdime įvairių kalbos „perliukų”.
A.KRUPAVIČIUS: Patyčios yra mūsų laikų politikos norma. Jos liejasi nepaliaujamu srautu ir ta srovė veikiausiai tik stiprėja. Tiesiog tyčiotis ar kitaip grubiai ar erzinančiai elgtis su politiniais oponentais yra tapę nerašyta norma. Nors net nauju „normalumu” patyčias sudėtinga vadinti dėl kelių priežasčių. Pirma, jos nėra normalus viešųjų reikalų tvarkymo būdas, kitaip tariant, veikimas politikoje. Priešingai – jos yra įprastas nenormalumas.
Antra, patyčios nėra joks naujas reiškinys. Viešojoje Lietuvos erdvėje ir politikos arenoje jos radosi tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo. Ir jų svarbiausiais platintojais, deja, nebuvo kokie nors „blogiečiai populistai” ar kažkokie „politiniai marginalai”, o kaip tik naujieji lyderiai.
Vytautas Landsbergis su pašaipia ironija, sarkazmu ir jau politiniu folkloru (deja, neigiama prasme) virtusiomis frazėmis, tokiomis kaip „šunauja”, „kas galėtų paneigti” ar „karstelio mokestis”, yra nepralenkiamas šioje srityje. Sensacijų ir/ar skambių frazių besivaikanti žiniasklaida, taip pat socialiniai tinklai, politinių patyčių sklaidoje atliko Augėjo arklidžių vaidmenį, iš kur patyčių mėšlą būtų galima svaidyti į visas puses ir be jokios atsakomybės. Tad tos „savaitės be patyčių” mokyklose yra tik dvejopų standartų visuomenėje ir valstybėje pavyzdys, nes, jei leistina pajuoka ir panieka politikoje, tai kodėl to negalėtų naudoti paprasti žmonės. Tad ir naudoja, ir seka jomis…
K.STOŠKUS: Seniai stebiu etiketo normų būklę mūsų šalyje. Totalitarinei valstybei etiketas mažiausiai tebuvo reikalingas, todėl pradėjome beveik nuo laukinės būklės. Blaivesni protai matė šią problemą ir ėmėsi šviečiamojo darbo. Tada išleista daug literatūros, pedagogai ir užsienio ekspertai organizavo įvairius kursus naujos valstybės kūrėjams.
Bet mažai kas tesuprato, kam to reikia. Jiems pakako rūpesčių, kas ką įveiks. Nors politinės įtampos buvo didžiulės, bet jos buvo tramdomos sukandus dantis. Pirmųjų politikų sąrašuose dominavo inteligentai. Jie buvo jautresni tarpusavio santykiams, kadangi turėjo civilizuoto bendravimo įgūdžius, atsineštus iš tradicinės šeimos, senosios mokyklos ir iš disciplinuotos profesinės veiklos. Jiems net į galvą negalėjo ateiti mintis, kad čia reikia ko nors mokytis.
Iš dalies tą galima suprasti. Etiketas yra pagrįstas savikontrole, todėl daugeliui žmonių atrodė, kad jis tik kliudo išsilaisvinusiųjų laisvei. Bet keitėsi partijos ir valdžios. Vieni apsiprato su nesibaigiančiu buvimu valdžioje, kiti greitai prisitaikė prie rutinos. Ilgainiui išgaravo politikų rūpinimasis savo orumu, atsakingumu ir disciplinuotumu. Jų mąstymas pasidarė labai verslininkiškas, o santykiai – natūralizavosi, t.y. suprimityvėjo ir suvulgarėjo. Net lyderiai Seime ėmė derėtis dėl balsų visai taip, kaip rinkoje deramasi dėl prekių.
Iš inteligencijos išliko tik išskirtinių žmonių ambicijos ir kostiumai. Net tada, kai prasidėjo etiketo atgimimas versle, kai kuriuose žiniasklaidos tinkluose, bankuose, politikoje permainų neįvyko. Net priešingai: patyčios įsitvirtino kaip pagrindinis partinės kovos įrankis. Jis ne tik nedaro garbės valstybės parlamentinei sistemai, bet ir atvirai demonstruoja politinę dviveidystę visose tose „kovose”, kurios vadinamos patyčiomis mokykloje, neapykantos kurstymo bei lyčiai jautriomis kalbomis. Ką reiškia šios „kovos”?
Jeigu tai reiškia pačios valdžios negebėjimą susitvardyti, būtų protingiau, kad jos kitų neauklėtų. Jeigu čia tik apsimetinėjama, kad valdžia rūpinasi mokinių gerove ir lyčių lygybe, tai gali sukelti tik homerišką juoką.
G.JAKAVONIS: Bandau prisiminti, kada tokie epitetai, skirti politiniams oponentams, mūsų gyvenime prasidėjo ir kodėl Lietuvoje tokie dalykai vyksta, vis labiau įgaudami pagreitį ir įsitvirtindami viešojoje erdvėje. Norom nenorom, iš atminties išnyra „faktinio šalies vadovo” paleisti ir jam neįtikusiems ar nepritariantiems kolegoms priskirti įvardijimai: „kagėbynas”, „šunauja”, „kirmėlynas” ir t.t. Daugelis politologų pastebi, kad paskutinių Seimų darbo kokybė vis prastėja, Vyriausybėje mažėja specialistų, kuriuos keičia „feisbukiniai” politikai. Atrodo, kai nesi savo srities profesionalas ir dalykiniame ginče trūksta argumentų, belieka savo reitingus kelti kuo riebesniais keiksmažodžiais ir nekultūringumu?
A.KRUPAVIČIUS: Šis klausimas yra apie patyčių ir paniekos priežastis politikoje. Jų tikrai yra ne viena ar dvi. Kelias iš galimų priežasčių įvardinsiu. Pirmiausia, mūsų politinis elitas yra be šaknų, tradicijų ir, sakyčiau, neretai ir be pakankamo pasirengimo, o kartu – ir be tinkamo išsilavinimo politinei veiklai. Toks yra „iš skurdžių į turčius…” modelio pakartojimas politikos lauke. Tuomet „jūra iki kelių” ir savikontrolės mechanizmai mažai galioja.
Dar XX amžiuje atliktos politikų asmenybių psichologijos studijos atskleidė, kad tarp politikų yra nemažai narciziško tipo asmenybių, kurios jaučia perdėtą savo svarbą, didelį dėmesio ir susižavėjimo poreikį, taip pat jiems yra būdingas atjautos kitiems trūkumas. Tokių politinių narcizų elgesį kitų atžvilgiu ženklina grubumas, pajuoka ar panieka. Štai britų premjeras Borisas Džonsonas yra vienas ryškiausių tokios asmenybės pavyzdžių. Lietuvoje tokių politinių narcizų tikrai nesunkiai rastume.
Svarbi dar viena aplinkybė – politikos turinio kaita, kai viešieji ryšiai su visuomene ir nuolatinės rinkiminės kampanijos yra svarbiau, nei atstovavimas visuomenės grupėms ar atsakingas valstybės valdymas. Tuomet retorinė „politika” su atviromis ir parengtomis iš anksto pajuokos ir patyčių salvėmis tampa įprastais reiškiniais. Ypač tam tinkama platforma yra vadinamoji socialinė žiniasklaida ir jos sukuriami „burbulai”. Lengvai prieinamos ir pigios komunikacijos priemonės šių dienų politikos virsmą viešaisiais ryšiais ir politikų narciziškumą paverčia sunkiai suvaldomais. Bet rezultatas yra demokratinės politikos, kaip kolektyvinio veiksmo, pasitikėjimo jos institucijomis degradacija.
Kaltas ir partinės sistemos fragmentiškumas bei politinis visuomenės pasyvumas. Seimo rinkimuose dalyvauja vos apie pusę rinkėjų, o nuo tos dalyvaujančių dalies tereikia surinkti vos 5 proc. balsų, kad atsirastų frakcija parlamente. Tad daug politikų ir partijų šalininkus telkia išimtinai pabrėždamos savo nesutarimus su oponentais, o ne siekdamos rasti kompromisus ir sutarimus. Čia yra ir itin išplitusios skaldytojiškos politikos taktikos atskaitos taškas, nes kaip tik tokia naudinga ne vienam politiniam sambūriui. Apjungti bendriems tikslams didesnę visuomenės dalį šių dienų politikai neturi nei interesų, nei gebėjimų.
Patyčios oponentų atžvilgiu yra naudojamos ir kaip politinių skandalų amortizavimo priemonė. Užuot vieną ar kitą prieštaringą situaciją sprendę per kompromisų ir susitarimų paieškas, politikos varžovai kaip atsako instrumentą naudoja oponentų puldinėjimus.
K.STOŠKUS: Be abejo, korektiškumo „faktiniam šalies vadovui” pristigo. Tuo labiau kad jo autoritetas paliko kai kuriuos nepageidautinus pėdsakus konservatorių partijoje. Bet demonizuoti politiko nereikėtų. O man dar sunkiau būtų sutikti, kad vieno žmogaus netaktas galėjo nulemti 30-ies metų parlamentinio darbo kokybę. Man atrodo, kad čia yra platesnio masto problema. Mes turime reikalą su gana visuomenėje įsisenėjusia bendravimo kultūros krize, kurią ėmiau pastebėti tik tada, kai apie septintojo dešimtmečio vidurį teko nuvykti į Lenkiją. Jų mandagumas man padarė didžiulį įspūdį.
Supratau, kad jie taip gerai buvo perėmę bajoriškos kultūros tradiciją, kad net totalitarinė sistema jos neįstengė ištrinti. Mūsų bajorai buvo tik tų tradicijų imitatoriai, o valstietiškas etiketas jau tarpukaryje buvo ištrintas vergiškai visas madas mėgdžiojančios jaunos miestiečių kultūros. Dabar vėl viską pradėjome iš pradžių. Lyg būtume darželinukai, kuriems buvo įdiegta visai vaikiška laisvės samprata, kad „galiu daryti, ką tik noriu”. Ją dabar kartoja nuo mokinukų iki 40-mečių. Žingsnis po žingsnio ir mūsų Seimas prarado inteligentišką atramą.
Šiuo atžvilgiu gana simboliškas buvo Irenos Degutienės pasitraukimas. Dabar jau viešajame gyvenime neliko į ką pasižiūrėti, nes „iki dugno” susimaišė visi socialiniai sluoksniai. Bet svarbiausia – Seime visi jo nariai susiskirstė į tarpusavyje gana priešiškai nusistačiusias stovyklas. Mūsų parlamentas pasidarė grynai partokratinis. Kai partijos pritvinksta neapykantos, jos ima nepastebėti, kad išnyksta taktas, žmogiškasis orumas ir elementari pagarba. Tuo būdu konkurentai paverčiami priešais, su kuriais nėra prasmės diskutuoti; jie turi būti sunaikinti. O pilietinei visuomenei pasidaro aišku, kad partijos čia nejaučia gėdos, rūpindamosi daugiau savo įsitvirtinimu ir išlikimu, negu valstybės stiprinimu.
G.NAVAITIS: Kadangi šių dienų politika vis labiau panašėja į piktžodžiavimą, manyčiau, kad politikams būtų pravartu žinoti keiksmų esmę ir prasmę. Gal tai kilstelėtų jų politinę kultūrą.
Pasak etnografo Roberto Brascho, susižeidęs, išsigandęs mūsų protėvis kažką išrėkdavęs. Taigi, kalba prasidėjo nuo šūksnių, panašių į keiksmažodžius. Mažiau originalus požiūris – keiksmažodžiai atsirado vėliau, kai besipešantys pirmykščiai žmonės suvokė, kad neverta skaldyti priešininkui galvos, nes saugiau išlieti pyktį žodžiais. Taip keikimasis – kova be fizinių nuostolių – tapo svarbiu genčiai. Grupė, savo narius išmokiusi keiktis, turėjo geresnes perspektyvas, nei ta, kurioje ginčai vis dar buvo sprendžiami kuokomis.
Šiandieninė keiksmų prasmė visiems aiški. Jie skirti neigiamam požiūriui išreikšti. Jeigu ką nors pavadinsime žemo intelekto, menkų gebėjimų žmogumi, ar tiesiog – durniumi, – toks vertinimas bus lengvai suvokiamas.
Daugelyje kalbų – rusų, vengrų, rumunų, kinų ir kt. – besikeikiantis praneša, kad turėjo lytinių santykių su iškeiktojo motina. Pažodinis kiniško šio tipo keiksmažodžio vertimas: „Tu – mano sūnus.” Regis, nieko nemalonaus tokiam tvirtinime neįžvelgsime. Tačiau gentyje, kurią valdė vyresnio amžiaus vyrai, vieno iš jų priskyrimas tiems, kurie dar nesubrendo, be abejo, buvo rimtas įžeidimas.
Lygiai taip pat įžeidžiai skamba pareiškimas, kad iškeiktasis yra „kalės sūnus” (lenkiškas keiksmažodžio variantas – „kalės kraujo”). Žečpospolitos bajorų laikais vertingos veislės medžioklinį šuniuką dvarininkas kartais paliepdavo krūtimi išmaitinti baudžiauninkei. Todėl apšaukiantis ką nors „kalės vaiku” iš tikro pareiškia, kad pats yra kilmingas šlėkta, o iškeiktasis – žemiausio sluoksnio baudžiauninkas. Suprantama, po tokio įžeidimo belieka griebtis kardų.
Įvairių tautų nenormatyvinė leksika skiriasi. Jos jėga priklauso ne nuo pažodinio turinio, o nuo numanomos emocinės prasmės, sąsajų su draudžiamais, nepriimtinais poelgiais. Visuomenėje, gerbiančioje tikėjimą (Italijoje, Ispanijoje), įspūdingiausi keiksmai siejami su dieviškumu, šventaisiais. Jei aukštai vertinama švara ir higiena (Vokietija, Japonija), įžeisti galima paminėjus, kad iškeiktajam trūksta šių savybių.
Protingiausiai keikiasi eskimai. Gal ir Lietuvoje gyvenimas pasikeistų, jeigu keiksmuose politikai rečiau minėtų kales ar lyties organus, o pradėtų vartoti baisiausią eskimų įžeidimą „Tu nemoki dirbti”?
G.JAKAVONIS: Kai, žvelgdamas mirčiai į akis, ginantis savo Tėvynę Ukrainos karys „pasiunčia” rusų karo laivą, tai prilygsta žygdarbiui. Tik kaip reikėtų vertinti sočius ir laimingus, ramiai sėdinčius namie mūsų politikus bei juos aptarnaujančią žiniasklaidą, kartojančius tokius žodžius? O kaip reikėtų vadinti buvusių šalies vadovų, Seimo pirmininkų ir premjerų įteisintą praktiką skirstyti į lygius ir lygesnius? Kalbu apie kviestinių svečių dalyvavimą valstybinėse šventėse Seime, prezidentūroje ar kalbas, sakomas Vasario 16-osios proga iš Signatarų namų balkono. Ar toks protokolo nepaisymas neasocijuojasi su politiniu chamizmu, skaldančiu tautą ir dalinančių ją į savus ir svetimus?
A.KRUPAVIČIUS: Šie pavyzdžiai yra prasčiokiškumo politikoje iliustracijos. Bet kas leidžiama Jupiteriui, nėra leidžiama jaučiui. Tad jei taip elgtųsi paprastas pilietis, sankcijų veikiausiai sulauktų. Ir atitinkamai žiniasklaida savaip jį pamokytų. Protokolo (ne)paisymas, skirstymas į lygius ir lygesnius yra kasdieninio Lietuvos viešojo gyvenimo faktai. Vietoj to reikėtų sugrąžinti dialogą, mandagumą ir pagarbą į kasdieninę politiką ir bendrai į visuomenės bei valstybės gyvenimą. Bet šių dienų tikrovėje tokie norai yra veikiau utopija, o ne kas nors, kas galėtų tapti realios politikos kūnu bent jau apibrėžiamoje perspektyvoje. Toks pesimistinis realizmas. O norint, kad kas nors imtų keistis, pirmiausia reikėtų, kad rinkti ir skirti politikai sau ir visiems bent formaliai paskelbtų kelias savaites, jei ne mėnesius, o geriau, kad bent po vieną LR Seimo sesiją kasmet, be patyčių.
K.STOŠKUS: Nesvarbu, kas ėmėsi naivaus rusiškų keiksmažodžių politizavimo – politikai, kalbos komisija ar LRT. Bet tai vulgaru, primityvu ir viešai žeidžia visos tautos orumą. Taip ne tik pažeidžiamas jos šimtmečiais formuotas etiketas ir oficialiai patvirtinama Lietuvoje visų socialinių sluoksnių kultūros priklausomybė nuo asocialių visuomenės grupių chamizmo, bet ir įteisinama priklausomybė nuo senosios Rusijos „burliokų” kultūros, nuo putiniškos militarinės kultūros ir nuo masinės kontrkultūros, kurios viešai gėdijasi net ir patys rusai.
Man gėda už tokius politikus ir tariamus kultūrininkus. O koks pavyzdys viską mėgdžioti linkusiems mokiniams? Kitas klausimas – kviestiniai svečiai. Luominėje ir autoritarinėje valstybėje tai – normalus dalykas. Demokratinėje šalyje jie irgi praktikuojami. Nėra pagrindo piktintis artimų žmonių kvietimais už savo lėšas. Bet pasidaro prastai, kai po tų artimų žmonių kvietimo priedanga švaistomos valstybės lėšos, telkiami rinkimų rėmėjai, organizuojami partiniai judėjimai ir slepiami kiti politiniai tikslai. Žinoma, organizuojant tokius renginius, visada įsigyjama ir priešų. Bet tada daugiau rizikuoja patys politikai. Kviesti į vaišes visus miestiečius galėjo tik Romos imperatoriai.
V.BUDNIKAS: Politikai, eskaluojantys patyčias, jaučiasi gana saugiai, nes jie dažniausiai priklauso valdančiajai daugumai. Priežastis labai paprasta. Valdžia dosniai finansuoja sisteminę žiniasklaidą, o ši nuolankiai atsilygina lojalumu valdantiesiems, neskelbdama jai bet kokios bent kiek aštresnės kritikos. LRT taip pat senokai nebeatlieka nacionalinio transliuotojo funkcijos. Joje niekas nepaiso žmonių įsitikinimų laisvės ir įvairovės. Dar daugiau, TV laidose neretai puolama mūsų prigimtinė šeima, valstybinė lietuvių kalba, tyčiojamasi iš valstybės istorinės atminties, žuvusių pokario partizanų, kurie, EŽTT vertinimu, gali būti laikomi genocido aukomis.
Tokiomis aplinkybėms ne kažin ką padarysi. Visuomenei beveik jėga primetamos kitokios vertybinės nuostatos ir chamizmas. Matome, kaip sisteminėje žiniasklaidoje ir LRT laidose skurdžiai yra nušviečiama dabartinio prezidento veikla, nes jis nėra valdančiųjų lizdo „paukštis”.
Viešai išreikšti savo nuomonę nei prezidentas, nei reali Seimo opozicija galimybių neturi. Taigi turime gerokai iškreiptą žodžio laisvę, kurią įvairiais būdais mėginama dar labiau suvaržyti ar net ją visiškai likviduoti.
