Politinis bordelis: gelbėkimės, Lietuva pavojuje!

Vaidotas Jaunys

Artėjant Seimo rinkimams viešojoje erdvėje vis dažniau skamba raginimai visoms Lietuvos patriotinėms jėgoms kuo greičiau susivienyti.

„Vienytojai” dygsta tarsi grybai po lietaus, o jų raginimai vienytis kartais primena politinę isteriją: rašomos peticijos, grūmojimai, atviri laiškai, vienus garbinantys, kitus plūstantys… Visuose jų vienas ir tas pats šauksmas – „Vyrai, Lietuva pavojuje!“

Seni politiniai vilkai N. Puteikis ir R. Dagys pajutę grobio kvapą sako, jog patriotinių jėgų susivienijimo idėja tikrai yra patraukli ir būtina, nes šito susiskaldžiusiai Lietuvos visuomenei labai  reikia.

Prie Centro sąjungos arba prie Krikščionių sąjungos galėtų šlietis visi, kuriems bent kiek rūpi išsaugoti lietuvių kalbą, šeimą, krikščioniškąsias vertybes ir apskritai, Lietuvos nepriklausomą valstybę, antraip ją netrukus sutraiškys Rusų tankai arba Briuselio biurokratų batai.

„Vienytojų” nuomone, daugumai Lietuvos rinkėjų seniai nebeatstovauja konservatoriai, nes kurie juos bent kiek pažįsta, spjaudosi  už krikščioniškųjų vertybių išdavystę.

Liberalus jie vadina liberalkomunistais, brukančiais visuomenei genderizmu išpuoštą neomarksizmą, socialdemokratus ir jų išugdytus bebrus – politiniais transvestitais, kurie pastalėje bučiuojasi ir su kapitalistais, ir su komunistais, ir gali bučiuoti su bet kuo, kad tik gulėtų prie valdžios lovio ir gautų skaniai pavalgyti. Žodžiu,  tikra politinė pornografija.

Bet labiausia juos piktina, kad paskelbus Seimo rinkimų datą, Patriotų politinė lova, kaip buvo taip ir tebėra beveik tuščia. Tiesa, joje maigosi A.Juozaičio sukruta pensininkų partija su N. Puteikio Centro sąjunga. Tačiau R. Dagio Krikščioniškosios sąjungos partija guli abejingai atgręžusi jiems nugarą ir nesileidžia į kalbas. Lovos galugalyje pirmųjų meilės dramą stebi Tautininkai, už kurių nugaros nedrąsiai kyščioja S. Buškevičiaus jaunalietuvių nosytė.

Šitame politiniame spektaklyje nė karto nedalyvavo „Nacionalinis susivienijimas“. Į bet kokius raginimus atvykti į „Lietuvos meilės viešnamį”, jis atsako tyla. Tai „vienytojus” gerokai pykdo ir netgi siutina. Jie plūsta „Nacionalinį susivienijamą“, kad šis yra tautos skaldytojas,  moralės ir dorovės išdavikas, tarnaujantis Rusijos imperiniams tikslams: ar galima šitaip – nei pats „kaifuoja”, nei kitus kviečia tai daryti. Anot „vienytojų”, tai baltarankių inteligentų būrelis, nesuvokiantis vieningo politinio šokio svarbos Spalio rinkimų išvakarėse, kurie gali būti pražūtingi Lietuvai ir lietuvių tautai.

Nebeiškentęs viešų raginimų Lietuvos patriotams kuo greičiau pulti vienas kitam į glėbį, publicistas, „Nacionalinio susivienijimo” steigėjas Algimantas Rusteika šūstelėjo į šią  lovą šalto vandens kibirą, parašęs visiems atvirą laišką, su kuriuo pravartu susipažinti ir skaitytojams.

Algimantas Rusteika:

Lietuvių tauta tapo dar labiau „užzombinta“

Kiek buvo rinkimų, tiek buvo opozicijoje besivienijančių, kurie kartais net susivienydavo. Štai, 2012 metais jau buvo labai sėkmingai susivieniję dabar vėl smarkiai besivienijantys tautininkai su centro partija ir dar pora darinių, net ir pasivadino „Nacionaliniu susivienijimu už Lietuvą“. Jie gavo 0,9 % balsų.

Jokia opozicinė antisisteminė koalicija iki šiol neperžengė balsų barjero. Ir neperžengs. Nes, kaip parodė ir 2016 m. Seimo rinkimai bei 2019 m.ES parlamento rinkimai, nesisteminių balsuotojų yra vos 8 proc., kuriuos dalijasi maždaug toks pats pat partijų skaičius. Taigi jokių sąjūdinių, masinių manifestacijų nebuvo, nėra ir nebebus.

Per tuos prabėgusius metus lietuvių tauta tapo dar labiau „užzombinta“, kritinės masės surengti jokioms reikšmingoms akcijas nėra. Kiek bekviestumei į mitingus, susirenka vos kelios dešimtys tų pačių etatinių, senyvų protestuotojų, kurie visi seniai vienas kitą pažįsta iš matymo. Greitai juos visus į mitingus vaikai vežimėliais suveš.

Tautoje vyrauja nusivylimas, raginimai kitiems pakovoti, o gudruoliai su bokalais ar išprotėję nuo meilės Lietuvai veikėjai, sėdėdami ant sofos juos kritikuoja, kad viską daro ne taip, kaip reikia, o kaip reikia – nesako.

Jokių masinių atgimimų nebebus, nesvaikim. Politinę sistemą galima pakeisti tik iš vidaus, žaidžiant pagal jos taisykles. Tai ne vienkartinis veiksmas, momentinė revoliucija, kurios ilgisi visi durniai ir tinginiai, o procesas, ilgametis ir nuobodus politinis darbas, kur turi būti ir strategija, ir taktika, ir nutylėjimai, klaidos ir apgaulingi judesiai, sėkmės ir pralaimėti mūšiai. Ir niekas tokiems politikams neplos, visi juos niekins ir juoksis, panašiai kaip J.Biliūno „Laimės žibury”. Tai ne įvykis, o kelias, kuriuo reikia eiti visą gyvenimą.

Politiniai nuliai

Mes ne kilmingų mergelių institutas, kalbėkim tiesiai ir neįsižeiskim. Daug politinių nulių sudėjus didelio skaičiaus nesigaus, reikalingas bent vienetas priekyje. Kas vienijasi?

A.Juozaitis beveik du metus kūrė partiją ir su tautininkais, ir su centristais, ir su tvarkiečiais, t.y. su daugumą tų, kurie dabar vėl įnirtingai vienijasi. Nesukurta nieko. Perimtas politinis lavonas – pensininkų partija – nei struktūrų vietose, nei realiai aktyvių narių, nei jokio, bent mažiausio tinklalapėlio, nei vienintelio tekstelio ryšiui su žmonėmis. Visą partiją galiu išvardinti ant rankos pirštų.

Nepykit, realiai tai – politinis nulis su A.Juozaičio autoriteto etikete.

O gal Tautininkai – partija, nesugebėjusi net sudalyvauti Seimo rinkimuose, ar jaunalietuviai su savo 0,5 % balsų ir merdėjančiais ar seniai numirusiais skyriais ir nariais? Kurių visa veikla kartą per metus pažygiuoti su deglais ir remiasi kelių dar nepraradusių ambicijos, pavargusių žmonių blėstančiomis pastangomis?

Pykit kiek norit, bet tai irgi absoliutūs politiniai nuliai.

Kas ne nulis – tai Centro partija (CP). Nuo praeituose Seimo rinkimuose jų dominuojamoje koalicijoje gautų 6 % balsų sumažinę savo rinkėjų iki ES parlamento rinkimuose gautų 4,8 % ir pajutę realią grėsmę prarasti viską, net vienmandates, ką parodė neseniai vykę papildomi rinkimai atsilaisvintose apygardose.

Skirtingai nuo derybų partnerių, kurių partijų kasose švilpauja vėjai, CP turi pinigų rinkimams. Jiems vieninteliams derybos naudingos net jei nepavyks, nes tarp protesto balsuotojų vienybės lūkesčiai dideli ir galima pasididinti reitingus. Todėl šį projektą (vienijimosi) pokalbiuose dažnai vadinu Naglio projektu, nes tai jo asmeninio išlikimo politikoje sprendimo būdas. D.Kuolys ir R.Dagys tą bemat pajuto ir, kiek man žinoma, iš sąrašo pasitraukė, nes suprato, kad ten laukia vieni praradimai.

N.Puteikis gerai ant pirštų svaičiotojams paaiškino, kad Seime galima turėti vieną ar penkias vietas, bet nuo to niekas nei per mikroną nesikeičia, nes esminių reformų įgyvendinimui reikia 71 balso, o dažnai ir 94. Ar bus koalicijos, ar jų nebus, rudenį tai nieko nelems, nes ne šiuose rinkimuose bus sprendžiamas naujų politinių jėgų atėjimo ar sistemos pralaimėjimo klausimas. To tikėtis tas pats, kaip tikėti Kalėdų Seneliu.

Rudenį spręsis, ar konservatorių grupuotė galutinai praras šalį ir taps trečiąja partija, ar sugrįš liberalistiniai viduramžiai. Tai bus pagrindinis klausimas ir kova, visi kiti klausimai antraeiliai arba vertintini tik tame kontekste. Tam sukurta ir butaforinė R. Dagio partija, nusiurbsianti nepatenkintųjų TS-LKD krikščioniškos pakraipos žmonių balsus, kad neatitektų svetimiesiems, o sėkmės rinkimuose atveju jie neabejotinai pabalsuos kaip sistemai reikia, ką jau įrodė R.Dagys, balavęs prieš 3 proc. kartelę, leidusią ją peržengusiai jo paties partijai patekti į Seimą.

Taigi tikrieji antisistemininkai surinks ir dalį nepatenkintųjų konservatorių, ir dalį nepatenkintųjų valstiečių rinkėjų balsų. Tai bus rinkimai, kai mirštančios, negyvybingos opozicinės struktūros ir jų tikri ar įsivaizduojantys save tokiais lyderiai galutinai išeis į politinę nebūtį, o ateinančios tikrai naujos politinės jėgos įgys svorio, žinomumo, organizacinių pajėgumų ir rėmėjų. Ir sudalyvaus paskutinėj, sprendžiamojoje konservatorių kovoje, prisidės prie galimo parazitų partijos pralaimėjimo ir tuo atvers vartus į kitą Lietuvos politinę realybę.

Gyvi kariai nesivienija apie rėksnius

Viltis ne tie 8 % tautinių aspiracijų rinkėjų, kurių balsus vis dalinasi ir niekaip, nepasidalina sisteminė opozicija ir kurių skaičiaus niekam niekada nepakaks. Reali ateities galimybė – tų 50 proc., kurie neateina į jokius rinkimus ir nusivylę viskuo, pažadinimas. Tačiau šie žmonės niekada už politinius numirėlius nebalsuos, už susitepusius valdžia – taip pat.

Nejaugi manote, kad „Nacionalinio susivienijimo“ kūrėjai, sukūrę sambūrį „Pro Patria“ ir šitiek metų padėjęs, kad išugdytų politiškai brandų tautinį jaunimą, taigi sukūrę nuo nulio vienintelę partiją – „plyno lauko investiciją”, o ne perėmę kokią nors mirštančią struktūrą, turintys normalius, veiklius žmones vietose, eis į politinę avantiūrą su neaiškia pabaiga, su bet kuo ir bet kokiomis sąlygomis, jeigu nulinis rezultatas aiškus iš anksto?

Kada mūšyje kariuomenė išblaškyta ir galutinis krachas artėja, likę gyvi kariai nesivienija apie rėksnius, neadekvačius svajoklius ar jau seniai pralaimėjusius.

Tam, kad „Nacionalinis susivienijimas“ dalyvautų derybose, būtina sąlyga, kad prie šio susivienijimo programos prisijungtų ją palaikančios partijos ar politiniai judėjimai.