Politologas Algis Krupavičius: Rinkimų rezultatai nekliūna, kai laimi „tie“

Vidmantas Misevičius

Besibaigiantys metai pasižymėjo rinkimų gausa. Apie tai, ką jie parodė ir kokios bendros tendencijos išryškėjo, „Respublika“ diskutavo su politologu, profesoriumi Algiu Krupavičiumi.

2024-ieji buvo rinkimų metai. Kokias pagrindines tendencijas išskirtumėte?

Metai tikrai buvo ne eiliniai. Beveik pusėje pasaulio šalių ar net daugiau vyko vienoki ar kitokie rinkimai, pradedant vietos savivaldos ir baigiant parlamentų bei prezidentų. Iš 8 mlrd. pasaulio gyventojų maždaug pusė galėjo dalyvauti rinkimuose. Tai viena. Po to, kai XIX a. pabaigoje įsigaliojo visuotinė rinkimų teisė, turime beprecedentį atvejį, kai tiek šalių rengė rinkimus.

Tiesa, vieni jų buvo parodomieji ar ceremoniniai, kiti – realūs, teikiantys visuomenei pasirinkimą. Šį aspektą, diskutuojant apie rinkimus, taip pat reikia įvertinti.

Remiantis šios dienos duomenimis, per rinkimus maždaug 80 proc. demokratinių valstybių valdančiosios partijos prarado bent jau dalį anksčiau turėtos paramos. Ne visais atvejais jos buvo išbalsuotos, bet parama mažėjo. Taip nutiko, tarkime, Indijoje, Japonijoje ir Prancūzijoje. Kitose šalyse, tokiose kaip JAV, Jungtinė Karalystė ar Lietuva, valdančiosios partijos prarado turėtas pozicijas.

Rinkimai išryškino ir kitą tendenciją – visuomenės šiuolaikiniame pasaulyje suskilusios. Kartais pasidalinusios į dvi dalis, kartais – į dar daugiau, bet akivaizdu, kad radikalios, antisisteminės partijos šiandien sulaukia daug daugiau paramos nei ankstesniais laikais, tarkime, prieš dešimtmetį ar daugiau.

Žvelgiant tik į Europos politinį žemėlapį, matysime, kad Austrijoje „Laisvės partija“ gavo 29 proc. balsų, „Flamandų blokas“ (dabar besivadinantis „Flamandų interesu“) Belgijoje – beveik 14 proc., Bulgarijoje kelios partijos, kurias galima priskirti antisisteminėms („Atgimimo partija“ ir „Yra tokia tauta“) surinko beveik 20 proc. rinkėjų balsų, Prancūzijoje „Nacionalinis frontas“ su sąjungininkais antrame ture gavo 32 proc. balsų. Anglijoje Naidželo Faradžo partija gavo virš 14 procentų balsų, Portugalijoje partija „CHEGA!“ (Užtenka!) gavo 18 proc. balsų. O Rumunijoje nepriklausomas kandidatas į prezidentus Kalinas Džordžesku (Calin Georgescu) pirmajame ture gavo 23 proc. balsų.

Kas lėmė tokį susiskaldymą ir kur link tai veda?

Valdančiojo elito negebėjimas ar nenoras atliepti visuomenės poreikius ir lūkesčius. Matome sparčią technologinę pasaulio kaitą, tačiau politinis elitas yra inertiškas ir toliau savo sprendimuose taiko neoliberalius modelius, dėl ko visuomenių viduje atsiranda įtampos. Pastarąsias dar labiau skatina nelegali migracija, socialinė nelygybė, ekonominės įtampos ir kiti veiksniai.

Prieš keletą metų Daglas Murėjus (Douglas Murray), anglų žurnalistas ir politikos analitikas, vertindamas šių laikų Europos politiką rašė, jog „Europa eina į savižudybę. Arba bent jau jos lyderiai nusprendė nusižudyti. Ar Europos žmonės su tuo sutiks, žinoma, kitas klausimas.“ Panašu, kad visuomenės, balsuodamos prieš politinį elitą, ieško kitų išeičių.

Pasaulio mastu prie to dar prisideda geopolitinės slinktys. Kiekviena valstybė yra suinteresuota dviem esminiais dalykais – savo saugumu ir išlikimu.

Vienose šalyse rinkimai praėjo ramiai, kitose tapo tarptautinių ginčų objektu. Kodėl?

Tai daugiausiai nulėmė šalių ypatumai. Nėra vieno universalaus rinkimų ar valdžios modelio. Ta pati demokratija ir politinės tvarkos bei režimai turi daug skirtingų veidų. Pasaulyje matome augantį politinių režimų pliuralizmą. Bet politinėje tikrovėje kalbame apie demokratijos nuosmukį, kurį rodo politinių režimų kaitos statistika: demokratinių režimų skaičius sumažėjęs ir grįžęs į 1985 m. lygį, arba į laiką prieš komunizmo žlugimą, kai autoritarinių ir hibridinių režimų skaičius auga.

Autokratiniuose režimuose šiandien gyvena 71 proc. pasaulio gyventojų. Šias tendencijas reikia priimti tokias, kokios yra, o ne mėginti joms kaip nors užkirsti kelią. Tendencijos nėra trumpalaikės. Tik ateityje jas pakeis kitos. O visi politiniai režimai yra istoriški. Arba turi pradžią ir pabaigą. Tokia yra natūrali įvykių eiga ir prie jos reikia prisitaikyti.

Kodėl skirtingi ne tik rinkimų rezultatai, bet ir jų vertinimai? Politinė ir akademinė bendruomenė dažnai naudoja keleriopus standartus. Dėl to reikia kalbėti apie ginčijamus rinkimus. Vienose šalyse tie patys procesai rinkimuose vertinami kritiškai ir bandoma pritraukti tarptautinę bendruomenę bei persvarstyti rinkimų rezultatus, kitais atvejais realybė priimama kaip faktas, nors rinkimai nebuvo nei laisvi, nei sąžiningi.

Galima palyginti keletą 2024 m. rinkimų. Apie Indijos parlamento rinkimus nebuvo plačiai kalbama, nes ši šalis vadinama didžiausia demokratija pasaulyje, bet, pažiūrėjus detaliau, tam tikri rinkimų proceso faktai bado akis. Organizacija „Demokratinių reformų asociacija“ atliko tyrimą, kuris parodė, kad balsų skaičiavimo problemų buvo 538-iose iš 543 rinkiminių apygardų. Beveik šimtas procentų apygardų susidūrė su balsų skaičiavimo problemomis. Tarkime, 362-oje buvo suskaičiuota 500 tūkst. balsų mažiau negu buvo atiduota, 176 apygardose buvo suskaičiuota 35 tūkst. daugiau balsų, negu buvo balsavusiųjų. Pažeidimai – akivaizdūs, bet ar kas nors apie tai kalbėjo?

Atskirose valstijose buvo varžomi rinkėjai, bandant juos izoliuoti. Utar Pradeše, kur gyvena daug musulmonų, jie buvo išbraukti iš rinkimų sąrašų, tas pats nutiko Gudžarate.

Centrinė rinkimų komisija nesiėmė jokių veiksmų tais atvejais, kai valdančioji partija pažeidinėjo rinkimų kodeksą. Nepaisant visko, Indijos rinkimai tarptautinei bendruomenei klausimų nekėlė.

Pažiūrėjus į kitus atvejus, kurie bado akis, reikia grįžti į Europą. Vienas paskutinių – prezidento rinkimai Rumunijoje. Konstitucinis Teismas gruodžio 2 d. patvirtinto pirmojo turo rezultatus, o po kelių dienų, tai yra, gruodžio 6-ąją, sprendimą atšaukė ir rezultatus panaikino. Tad antras rinkimų turas iš viso neįvyko.

Beprecedentis atvejis, kai teisminė institucija nusprendžia panaikinti rinkimų rezultatus demokratinėje šalyje. Tačiau tarptautinės reakcijos nebuvo, nors abu antro turo kandidatai, tiek nepriklausomas kandidatas K. Džordžesku, tiek Elena Laskoni (Elena Lasconi) Konstitucinio Teismo sprendimą pavadino neteisėtu, amoraliu ir griaunančiu demokratijos esmę.

Dar vienas pavyzdys – Sakartvelas. Rinkimus laimėjo valdančioji partija „Gruzijos svajonė“, gavusi beveik 54 proc. balsų. Tarptautiniai stebėtojai kritikavo šalį dėl galimo balsų pirkimo ir spaudimo viešojo sektoriaus darbuotojams, tačiau pripažino, kad teisinė sistema yra tinkama demokratiniams rinkimams, o piliečiai buvo aktyvūs. Europos rinkimų stebėjimo organizacijų tinklas pareiškė, kad buvo gerokai pakenkta rinkimų sąžiningumui, bet nebuvo išvados, kad rinkimai neteisėti ar iš esmės nedemokratiški. Kad rinkimai nėra neteisėti patvirtino ir šalies Konstitucinis Teismas.

Sakartvele buvo vykdoma ir rinkimų dienos apklausa. Ją vykdė tarptautinė agentūra „HarrisX“ kartu su opoziciniu televizijos kanalu „Mtavari“. „Gruzijos svajonė“ per apklausą surinko mažiau balsų negu suskaičiavo rinkimų komisija, bet skaičius buvo aukštas ir siekė beveik 45 proc. Abejones apklausoje kėlė maždaug 8 proc. balsų pasiskirstymas. Net jei juos teoriškai visus atiduotume opozicijos partijoms, tai apie 100 tūkst. balsų persvarą vis viena „Gruzijos svajonė“ turėtų prieš pagrindines opozicijos partijas.

40 proc. respondentų apklausoje pasisakė už tai, kad dirbtų ta pati Vyriausybė, 4 proc. neturėjo nuomonės, 7 proc. nenorėjo atsakyti į klausimą. Tad, matant šiuos skaičius, vienareikšmiai teigti, kad Sakartvelo rinkimai buvo nelegitimūs, negalima.

Įdomu tai, kad iš karto po rinkimų nugalėtojus pasveikino Armėnija, Azerbaidžanas, Turkija, Kinija, Vengrija, Slovakija ir JAE, o tik vėliau ES ir Baltijos šalys nusprendė, kad reikia pritaikyti sankcijas valdžios veikėjams ir aukščiausiems pareigūnams.

Briuselyje buvo svarstomos plačios sankcijos Tbilisiui, kurias pasiūlė buvusi Estijos premjerė Kaja Kalas (Kaja Kallas), bet Vengrija ir Slovakija vetavo pasiūlymą.

Dar vienas aspektas – Sakartvelo politinis elitas skilęs, opoziciją palaiko prezidentė Salomė Zurabišvili, kuri pati ragino eiti piliečius į gatves, rėmė reikalavimą nepripažinti rinkimų rezultatų bei rengti naujus.

Šiandieninis Sakartvelo atvejis, kai daugelis ES šalių ir JAV inicijuoja sankcijų režimą, stumia šalį į 2020 m. Baltarusijos scenarijų. Ir tai daroma nepaisant to, kad pastaruosius 12 metų, kai valdo „Gruzijos svajonė“, ji vykdė subalansuotą politiką ir stengėsi laikytis atstumo nuo Rusijos. Tokia Vakarų šalių pozicija gali nepalikti daug išeičių, išskyrus posūkį Rusijos link, ką matėme Baltarusijoje po 2020 m. rinkimų.

Faktiškai įtampa tarp Tbilisio ir Vakarų susiformavo jau anksčiau. Papildomais pretekstais spaudimui pirmiausia buvo Užsienio agentų įstatymas, nors panašūs įstatymai buvo priimti JAV dar 1938 metais. Pastaraisiais metais panašūs įstatymai atsirado Vengrijoje, Prancūzijoje ir kitur.

Antra – Tbilisis įšaldė derybas su ES ketverių metų laikotarpiui, bet nėra taip, kaip mus bando įtikinti sisteminė žiniasklaida, kad esą jis nutraukė derybas ir atsisako ES kandidato statuso. Kartvelai lieka europietiškame kelyje, bet nori tam tikros pauzės, kadangi ES politikai tiesiogiai dalyvauja protesto akcijose, kurias vykdo opozicija.

Dar vienas prieštaringas šių metų atvejis – Moldova. Ten vyko referendumas dėl ES ir prezidento rinkimai. Moldovos išskirtinumas tas, kad tiek referendumo, tiek rinkimų rezultatus lėmė ne rinkėjai Moldovoje, o šalį palikę emigrantai. Jų skaičius didelis – apie 300 tūkst. tarp balsavusių beveik 1,7 mln. piliečių. Antrame prezidento rinkimų ture pirmavo Socialistų partijos kandidatas Aleksandras Stoianoglo, tačiau suskaičiavus diasporos balsus galutinę pergalę šventė prezidentė Maja Sandu.

Dėl jos pergalės nekilo jokių batalijų, nors ji buvo kaltinama piktnaudžiavusi administraciniais ištekliais, o žiniasklaida nesuteikė lygių galimybių pasisakyti oponentui valstybinėje televizijoje. Rinkimų komisija net nesprendė skundų dėl prezidentės piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, o tarptautinė bendruomenė nereiškė jokių abejonių dėl rinkimų skaidrumo ir sąžiningumo. Taisyklė čia yra aiški: kai laimi vadinamieji „sisteminiai“, tai klausimų dėl rinkimų sąžiningumo nekyla.

Kai kalbame apie ginčytinus rinkimus, išsiskiria keli aspektai:

*Dažnas reiškinys yra nesąžiningas pranašumas, kuriuo paprastai piktnaudžiauja valdančiosios partijos, naudodamos rinkimams administracinius išteklius, įtaką žiniasklaidai ir taip susikurdamos geresnes sąlygas;

*Žiniasklaidos „okupavimas“ ir šališkumas, leidžiant palaikyti tik „tuos“;

*Tarptautinis „susirūpinimas“, kai ES ir kiti tarptautiniai stebėtojai išreiškia susirūpinimą dėl vienų ar kitų rinkimų sąžiningumo, bet nebūtinai tas „rūpestis“ pagrįstas vienomis ir tomis pačiomis taisyklėmis.