Olava STRIKULIENĖ
Trečiadienį advokatas Ignas Vėgėlė oficialiai paskelbė, jog sieks tapti naujuoju Lietuvos prezidentu ir pradėjo rinkiminę kampaniją. Kokie I.Vėgėlės šansai – klausiame politologo.
„Girdėdamas ir jausdamas daugybės Lietuvą mylinčių žmonių pasitikėjimą, apsisprendžiu dalyvauti ateinančiais metais vyksiančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose”, -trečiadienį sostinės Vaidilos teatre surengtame susitikime teigė I.Vėgėlė.
„Aš neatstovauju jokiai politinei partijai ar politiniam interesui. Nesu įsipareigojęs jokiam stambiam verslui ar ekonominei grupei. Nesu jokios politinės partijos narys – tuo labiau, nesu įsipareigojęs jokiai užsienio valstybei ar bet kokiai specialiai ar saugumo tarnybai”, – nurodė kandidatas.
Renginio metu rodyti vaizdo įrašai, kuriuose pasisakė ir visuomenėje žinomi žmonės – aktorius Ramūnas Cicėnas, atlikėjai Vilius ir Violeta Tarasovai, Žydrūnas Savickas.
Savo kalboje kandidatas negailėjo kritikos dabartinei valdžiai, kuri, pasak jo, negirdi Lietuvos žmonių.
„Iš drąsios šalies, kuria skelbėmės esą, beliko įžūlus, nesiskaitantis su žmonėmis, negirdintis jų politinis elitas, besipuikuojantis arogancija, žongliruojantis manipuliacijomis – kad žemintų, kad priešintų, kad suskaldytų, – kalbėjo jis. -Tapome nuvaldyla šalimi.”
Būtent pandemijos metu, teigė I.Vėgėlė, valdžia parodė, kad siekė neribotos valdžios, o ne stengėsi padėti žmonėms: „Tikroji lyderystė yra telkianti ir vienijanti. Tai kas vyksta Lietuvoje tėra mėgavimasis galia. Tai nėra tarnystė, tai galios užvaldymo sistema.”
Advokatas citavo ir dabartinės valdančiosios koalicijos sutartį, atkreipdamas dėmesį į dešiniųjų Vyriausybės išsikeltus politinės atsakomybės ir skaidrumo tikslus. Jis stebėjosi, kodėl kaltinamojo nuosprendžio sulaukusi Liberalų sąjūdžio partija vis dar yra valdančioje daugumoje.
„Mes nesulaukiame elementaraus pasmerkimo iš pagrindinių valstybės vadovų. Ar galime pasitikėti valdžia, kurios net trys ministrai yra minimi ikiteisminiuose tyrimuose, o finansų ministrė yra grąžinusi galimai neteisėtai paimtus savivaldos pinigus?” – kėlė klausimus I. Vėgėlė.
I.Vėgėlė taip pat atkreipė dėmesį į šeimos politiką: „Visais būdais, visomis priemonėmis siekiama išstumti krikščioniškąsias vertybes kaip bendražmogiškuosius sugyvenimo principus – per įstatymų leidybą, per teisės aiškinimą teismuose, per viešąjį diskursą žiniasklaidoje ar ideologizuota programas mokykloje.
Skepticizmas virsta cinizmu. Bažnyčia nustumiama į viešojo gyvenimo paribius, prisidengiant konstituciniu valstybės ir bažnyčios atskyrimo principu.”
Komentuoja politologas prof. Algis KRUPAVIČIUS:
Jeigu labai trumpai – būsimų prezidento rinkimų vienintelė intriga ir yra I.Vėgėlė. Dėl paprastos priežasties. Jeigu mes pažiūrėtume retrospektyviai j kitus prezidentų rinkimus, tai yn keli atskaitos taškai, į kuriuos turėtume orientuotis. Pirmiausia tai 2002-2003 m. rinkimai, kai antrame ture prezidentu buvo išrinktas Rolandas Paksas.
Kitas atskaitos taškas yra 2004 m. prezidento rinkimai, kai pc prezidento R.Pakso apkaltos antrai kadencijai buvo išrinktas V.Adamkus. Tad svarstant apie galimą kandidatų konfigūraciją, gali būti ir toks scenarijus, kad rinkimus laimės kandidatas, nepriklausantis politiniam elitui.
Bet šiandieniniame kandidatų sąraše dar nėra visų galimų kandidatų. Žinome, kad kandidatuos ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos” turi kandidatą Giedrimą Jieglinską. Nėra paskelbęs, kad tikrai dalyvaus rinkimuose ir dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda, bet būtų didžiulė sensacija, jeigu jis nuspręstų nedalyvauti.
Nėra aišku, ar rinkimuose dalyvaus Vilija Blinkevičiūtė, ar kas nors kitas atstovaus socialdemokratų partiją, bet šios partijos kandidatas būtų vienas iš realių gauti nemažą rinkėjų paramą. Partija „Laisvė ir teisingumas” pasiūlė Artūrui Paulauskui dalyvauti, bet A.Paulauskas kol kas dar nėra kandidatų sąraše. Dar yra generolas Valdas Tutkus, profesorius Eduardas Vaitkus, Antanas Kandrotas ir kiti, bet visuomenės apklausos rodo, kad I.Vėgėlė yra kandidatų sąrašo pirmajame trejetuke, viršūnėje.
Sprendžiant iš rinkėjų pasiskirstymo per šiemet vykusius savivaldybių rinkimus, manau, kad centro dešinės balsus dalinsis du kandidatai -1.Šimonytė ir D.Žalimas. Socialdemokratų balsai veikiausiai tektų jų partijos pirmininkei V.Blinkevičiūtei, o toliau centro kairės ir didžioji dalis protesto balsų, matyt, būtų I.Vėgėlės pusėje.
Jo pasisakymas trečiadienį buvo aiškus, tikslus, konkretus. Apie augančią Lietuvą, apie augančią Tautą, apie valstybę, kurią reikia atkurti, kad būtų stipri. Tai buvo politinės komunikacijos signalai, kad aš girdžiu, aš matau, aš darau. Matyt, Lietuvai tikrai reikia prezidento, kuris galėtų girdėti, matyti ir daryti. Tai kreipimasis į piliečių bendruomenę. Nes politinis elitas dabar sau, o piliečiai – sau. Tarp valdžios ir piliečių atstumas dar labiau išaugęs. Todėl toks kandidatas, kuris sako „girdžiu, matau ir darau”, tikrai turi daug galimybių pritraukti nemažą rinkėjų būrį.
Kas galėtų išeiti su I.Vėgėle į antrą rinkimų ratą? Prognozės labai nedėkingas dalykas, bet papasakosiu tikrą istoriją. Kai aš 1995-1996 m. buvau vizituojančiu profesoriumi JAV, ne vieną kartą susitikau su profesoriumi, politologu Aleksandru Štromu (1931-1999) ir susipažinau su VAdamkumi. Jis mūsų abiejų klausė, ar verta dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose, ką jis galės duoti Lietuvai.
Klausimas turėjo daug dedamųjų, bet mano ir A.Štromo atsakymas buvo -taip, verta. Nes VAdamkus turėjo visokeriopos patirties gyvenant laisvoje visuomenėje, todėl galėjo padėti mūsų besivystančiam politiniam elitui, taip pat turėjo patirties kalbėtis su Vakarų lyderiais. Tiesa, mes sakėme, kad verta dalyvauti, bet tik vieną kadenciją. Manėme, kad antrą kartą neišrinks. Bet mano ir A.Štromo prognozė nepasitvirtino.
Kitas atvejis – kai 2019 m. buvo išrinktas G.Nausėda. Tada labai nedaug politologų prognozavo, kad jis gali turėti reikšmingą balsų persvarą prieš I.Šimonytę, o aš buvau iš tų, kuriems nebuvo jokių abejonių, kad laimės G.Nausėda. Ir
daugiau – sakiau, kad laimės su didžiule persvara. Taip ir atsitiko. Bet 2019-aisiais buvo toks jausmas, kad G.Nausėda, ko gero, turėtų būti dviejų kadencijų prezidentas. Dabar tokio užtikrintumo tikrai nebėra. Kelių prezidento rinkimų atskaitos taškai parodė, kad ne tik politinio elito kandidatai gali laimėti rinkimus.
2024 m. gegužę, jeigu antrame rinkimų rate atsidurs I.Vėgėlė ir G.Nausėda, tikrai yra nemenka tikimybė, kad pralaimės tie, kurie statys už G.Nausėdą.
Leiskite išsakyti požiūrį, nesutampantį su gerb. politologo profesoriaus nuomone. Didžioji dalis jo įvardintų „kandidatų” nėra jokie kandidatai. Kandidatais juos bando daryti valdžios valdomas televizorius. Kokie gi kandidatai yra Valdas Tutkus, Eduardas Vaitkus, Antanas Kandrotas ar Giedrimas Jieglinskas? Jie egzistuoja gal tik politologų vaizduotėje. Ką gali pasiūlyti Ingrida Šimonytė, kelintą kartą reklamuojanti save, jau matėme – jokio valstybės strategijos suvokimo. O Vilija Blinkevičiūtė? Per politinių renginių turgų labai išmiklinusi liežuvį. Ir tik tiek… Ar to užtenka? Juk reikės ne vien kalbas sakyti, bet ir darbus dirbti ne televizoriuje, o tautoje. Kas lieka: I. Vėgėlė ir G. Nausėda? Ar advokatas I. Vėgėlė yra pasirinkimas? Ar mums tinka advokatai – abejotinos vertės paslaugų pardavinėtojai už labai didelius pinigus? Nesakau, kas tarp jų nėra sąžiningų, nesakau, kad piliečiams nereikia tikros teisėsaugos, bet… O štai G. Nausėdios vietoje vargu ar bent vienam politikieriui būtų patikę atsidurti. Per kiek laiko jie būtų palindę po stalu, kad tik niekas nematytų? Nausėdos susikaupimo, šalto proto, blaivaus ekonominio ir dorovinio mąstymo bei principingumo iki šiol dar niekas daugiau neparodė. Jį jau pažįsta pasaulio lyderiai. Galime priekaištauti, kad jis galėjo žymiai ryžtingesnis, bet sutikite, kad tarptautinė padėtis, pandemija, karo grėsmė, jau nė nekalbant apie iš menkystų sudarytą „vyriausybę”, kurios pakeisti Prezidentas pagal Konstituciją neturi galimybės, buvo ir yra nemenki išbandymai. Palinkėkime jam antros kadencijos metu būtent ryžingumo 3-4 kartus daugiau ir žymiai profesionalesnės komandos. Kaip sakydavome „Smetonos laikai”, kad taip galėtume remiai įvertinti ir „Nausėdos laikai”. Dabar toks laikas, kai Prezidento ryžtas suteiks vilties ir tautai, kurios dauguma sėdi ant sofos ir geba tik kritikuoti, bet ne padėti ir jam, ir sau. Kur akademinės bendruomenės pagalba, kur jos aktyvus dalyvavimas?
Nei Nausėdos nei Vėgėlės asmenyse kaip kandidatuose į Prezidentus nematau jokio išskirtinesnio jų privalomumo, dėl kurio jie būtų rinktini į Prezidentus. Netgi, sakyčiau, yra atvirkščiai. Nausėda lietuvių žodžiuose vietoje savųjų „sustatė” lenkiškas valstybines raides, leidžia Lenkijai per savo ambasadorių Lietuvos valstybės pareigūnams tiesiogiai duoti valdymo nurodymus ir t.t. ir pan. Žodžiu, – į tai Prezidentas neparodo jokios valstybinės ir tautinės savigarbos, tarsi, Lietuva būtų Lenkijos valstybės provincija, o ne suvereni valstybė.
Neįtikina ir profesorius, manant, kad Vėgėlė būtų Prezidentu, kuris „girdi, mato ir daro”. Antai, sprendžiant iš to, kad jis būdamas dvi kadencijas Advokatų asociacijos vadovu, advokatūrų organizavimo sistemos Lietuvoje nepertvarkė, ji liko sovietiškai organizuota, t.y. advokatai liko apjungti vienos asociacijos, galimybė konkurencijai, teikiant adovakato paslaugas, nebuvo sukurta, taigi abejotina, kad Vėgėlė „… ir darytų”.
Manau, kad ramumo ir naują kūrimo impulsą Lietuvai suteiktų Prezidentu tapęs A. Anušauskas. Taigi, raginkime jį patį išsikelti kandidatu į Prezidentus ir imkimės jam padėti tame pasiryžime.