Vatikano radijas
Kaip skelbia Vatikano radijas, šeštadienio vakarą popiežius Pranciškus susitiko su Katalikų Bažnyčios Europos Sąjungos šalyse atstovais ir politikais, dalyvavusiais dvi dienas Vatikane vykusioje konferencijoje – dialoge „(Re)thinking Europe – (Per)mąstyti Europą. Krikščionių indėlis į Europos projekto ateitį“. Tarp daugiau kaip trijų šimtų konferencijos dalyvių buvo ir septyni Lietuvos atstovai – vyskupai, politikai ir diplomatai.
„Kalbėti apie krikščionių indėlį į žemyno ateitį, – sakė popiežius, – tai, visų pirma, klausti savęs, kokios yra mūsų, kaip krikščionių, užduotys šiandien, šiose šalyse, kurias amžių tėkmėje tokias turtingas suformavo tikėjimas. Kokia mūsų atsakomybė šiuo metu, kai Europoje matome vis didesnį kultūrinį ir religinį pliuralizmą, o krikščionybę vis daugiau žmonių suvokia kaip tolimą ir svetimą praeities elementą?“
Savo kalbos pradžioje popiežius priminė šv. Benediktą Nursietį, kurio gyvenamas metas sutapo ir kurio mokymas įkūnijo civilizacinį lūžį tarp antikos laikų ir krikščioniškosios eros. Ankstesnį etosą, kuris rėmėsi trimis pagrindinėmis kategorijomis: „piliečio“, t.y. to, kuris patogiai gyvena turėdamas visas teises ir privilegijas, „kario“, jėga palaikančio esamą tvarką, ir „vergo“, kurio išnaudojimu palaikoma esama tvarka, pakeitė naujas etosas, kurio pagrindas yra „asmuo“.
Taip pat ir šiandien, pasak popiežiaus, didžiausias indėlis, kuriuo krikščionys gali prisidėti prie Europos ateities kūrimo, yra priminimas, kad esame ne skaičiai ir institucijos, bet asmenys. O būdami asmenys, esame tarpusavy susiję ir sudarome bendruomenę. „Iš čia teka ir antras labai svarbus krikščionybės indėlis į Europos ateitį – priklausymo bendruomenei atradimas. Neteisingai suprantame laisvę, jei ją suvokiame kaip pareigą būti patiems, laisviems nuo bet kokio ryšio“, – sakė Pranciškus.
Krikščionys supranta, kad vienas esminių jų tapatybės elementų yra santykis su kitu žmogumi – sąveika. „Krikščionys save suvokia kaip kūno, Bažnyčios, narius. Panašiai asmenų tarpusavio sąveika pasireiškia ir visuomenės gyvenime. Tai labiausiai akivaizdu šeimoje. Ji yra pirmoji aplinka, kurioje žmogus pradeda save suvokti kaip su kitais bendraujantį asmenį. Tad šeima ir bendruomenė, – sakė popiežius – tai du Europos pamatai, prie kurių statymo mes, kaip krikščionys, galime prisidėti. Plytos šioje statyboje vadinasi dialogas, priėmimas, solidarumas, vystymasis, taika“.
„Šiandien visa Europa, nuo Atlanto iki Uralo, nuo Šiaurės ašigalio iki Viduržemio jūros, negali praleisti progos būti dialogo vieta, – tęsė Pranciškus. – Reikalingas nuoširdus ir konstruktyvus dialogas, kuriame visi dalyvautų lygiomis teisėmis. Šiandien matome krikščionių ir musulmonų dialogo poreikį. Dialogo reikia visose sferose. Ypač reikia įveikti vis dar gajų laicistinį požiūrį, kuris nesuvokia pozityvaus religijų indėlio į visuomenės gyvenimą, reikalaudamas jas uždaryti vien privačių įsitikinimų ir jausmų sferoje. Dialogo skatinimas – tai viena svarbiausių politikos užduočių, ypač šiandien, kai daug kur matome, kad dialogo balsą nustelbia tik reikalavimai ir nesidomėjimas bendru gėriu. Čia palankią sau dirvą suranda ekstremistiniai ir populistiniai judėjimai, kurių skelbiamos žinios esmė – vien protestas, be jokio konstruktyvaus politinio projekto. Krikščionys yra pašaukti prisidėti prie politinio dialogo, turi padėti susigrąžinti orumą politikai, suvokiamai kaip tarnavimas bendrajam gėriui, o ne valdžios savinimasis“.
Savo kalboje Bažnyčios Europoje atstovams ir politikams popiežius paminėjo ir migrantų priėmimo klausimą, kuriuo gana smarkiai išsiskyrė kai kurių Europos šalių pozicijos. „Krikščionys, – sakė popiežius, – turi rimtai permąstyti Jėzaus žodžius: „Buvau keleivis – ir mane priglaudėte“. Ypač matydami pabėgėlių dramą negalime užmiršti, kad jie yra žmonės, kad nevalia jų atmesti save teisinant politinėmis, ekonominėmis ar netgi religinėmis priežastimis. Savaime suprantama, kad migracijos reiškinys privalo būti tvarkomas pagal aiškias taisykles, tačiau ir neturi būti statomos sienos. Taip pat ir migrantai turi pareigą pažinti ir gerbti, taip pat ir asimiliuoti juos priimančios šalies kultūrą ir tradicijas“.
Kitas svarbus popiežiaus paminėtas krikščionių indėlis į Europą – tai solidarumo vertybė, įpareigojanti rūpintis silpnais visuomenės nariais, vargšais, neturinčiais darbo ir senais žmonėmis. Svarbi šios vertybės pritaikymo plotmė yra santykiai tarp skirtingų kartų. „Kartais atrodo, kad Europą kamuoja atminties deficitas. Tad būti solidaria visuomene taip pat reiškia branginti praeitį, jos vertybėmis praturtinti dabartį ir perduoti jas būsimoms kartoms“, – kalbėjo popiežius.
Popiežiaus kalboje taip pat paminėtas globalinis Europos vaidmuo ir atsakomybė už viso pasaulio pažangą. Europa turi būti pažangos ir vystymosi generatorė; taip pat taip ir už savo ribų turi skleisti taikaus sambūvio dvasią.
„Šiandien laikas ne tranšėjas kasti, bet drąsiai siekti to tikslo, kurį užsibrėžė Europos tėvai steigėjai, – sakė popiežius, – kad Europa būtų vieninga ir darni bendruomenė tautų, siekiančių kartu vystytis ir taikiai gyventi“.
* * *
„(Per)galvoti Europą“: krikščionys turi ką pasiūlyti Europos projektui
Europos istorija yra glaudžiai susijusi su krikščionybe. Ne vien ta prasme, kad krikščionybė, ypač katalikų Bažnyčios pavidalu, čia gyvavo, bet ir ta prasme, kad kūrė patį Europos veidą, formą ir turinį. Kai kurie istorikai netgi drąsiai tvirtina, kad tai popiežiai, pradedant nuo V ir VI amžiaus sandūroje gyvenusio Grigaliaus Didžiojo, „išrado“ Vakarų Europą, rašoma Vatikano radijo puslapyje.
Kita vertus, Reformacija, Apšvietos idėjos, Prancūzų revoliucija, marksizmas, Tautų pavasaris ir nacionalizmai, industrinė revoliucija, pasauliniai karai ir kiti veiksniai taip pat esmingai įtakojo tai, ką vadiname Europa, jos geografiją, institucijas, teisę, kultūrą, mentalitetą, galiausiai – ir pačią krikščionybę. Popiežiai išsivadavo iš feodalinės piramidės rėmų ir vėl iš naujo tapo dvasiniais lyderiais ir tokių evangelinių vertybių, kaip taika, susitaikymas, meilė artimui, solidarumas, asmens pirmumas, skleidėjais pasaulyje. Su šiais žodžiais lūpose popiežiai lydėjo ir lydi naują Europos žemyno etapą, kuris prasidėjo po Antrojo Pasaulinio karo, – vieningos Europos projektą, kuris nėra nei paprastas, nei lengvas, kuris kelia daug prieštaravimų ir daug klausimų.
Daug pastangų dedama ieškant į juos atsakymų. Spalio 27–29 dienomis Romoje vykstanti didelė tarptautinė konferencija ir yra to dalis. Tai Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) organizuojamas susitikimas „(Per)galvoti Europą. Krikščioniškas indėlis į Europos Sąjungos ateitį“.
Kardinolas iš Vokietijos Reinhard Marx, COMECE pirmininkas, įsitikinęs, kad „nėra kelio atgal“. Interviu Vatikano radijui jis konstatavo, kad dabar iš tiesų krizės laikas ir, palyginus su nuotaikomis prieš kelis metus, mažiau optimizmo, mažiau valios daryti bendrus dalykus, daugiau tendencijų skaidytis.
„Esame ieškojimo procese, krypties pasirinkimo fazėje ir turime nuspręsti, koks bus Europos likimas ateityje, po dvidešimties ar penkiasdešimties metų, – sakė jis pridurdamas, jog krizė nėra jokia naujovė, nes jų buvo visada. – Reikia drąsos dėl ateities ir Bažnyčia nori prisidėti prie šios ateities“.
„Europa yra sumanymas. Sumanymas, kurio neturi būti atsisakyta. Tai unikali patirtis žmonijos istorijoje: tautos ir valstybės nusprendė laisvai atsisakyti dalies suvereniteto tam, kad dirbtų kartu ir niekada nebekariautų tarpusavyje. Kad bendradarbiautų dėl bendrų privalumų ir dėl pavienių tautų gerovės, gerbdami žmogaus teises, demokratiškai, pasitelkdami Konstitucijas, teisinę valstybę. Tai yra didinga. Ir tai reikia priminti, nes linkstama tai pamiršti“, – sakė kardinolas.
Priminęs du pamatinius principus – subsidiarumo ir solidarumo, būtinus Europos funkcionavimui, kardinolas Marx taip pat kalbėjo apie vertybes. Ant kokių vertybių stovi ir kokias vertybes pasaulyje remia Europa? Kardinolo įsitikinimu, Europa taip pat turi turėti balsą globaliniame kontekste ir atsakomybę už visos žmonijos vystymąsi, pavyzdžiui, rūpinantis aplinka ir klimato kaita, kaip kad su didele jėga kalbama Pranciškaus enciklikoje „Laudato si“. Ypač kai tapo sunkiau išgirsti Jungtinių Valstijų balsą. Ta proga kardinolas Marx priminė ir popiežiaus Pranciškaus, į Europą atvykusio iš, jo žodžiais, „pasaulio pakraščio“, ne kartą išsakytus ir ne visiems patikusius paraginimus Europai atsinaujinti, atrasti savo tapatybę, prisiimti savo atsakomybę, nes kitaip gali virsti „sterilia senute“, kuri elgiasi taip, tarsi ne itin norėtų gyventi, tarsi jau jau nerūpėtų nei jos pačios, nei aplinkinio pasaulio ateitis. Toks atsiribojimas nuo savo ateities ir pasaulio ir yra sterilumas.
Kardinolo Marxo pastabas galima papildyti Popiežiaus valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino žodžiais iš ką tik „l’Osservatore Romano“ paskelbto straipsnio, kuriame neabejojama, kad „Šventasis Sostas žvelgė ir žvelgia į Europos projektą su gilia simpatija ir dėmesiu, net tada, kai, rodos, viršų ima nesutarimai“. Tarp įvairių popiežių ir Europos vaisingo dialogo temų kardinolas Parolin išskyrė dvi: žmogaus orumą ir taiką. Žmogaus orumas yra Europos projekto šerdyje. Europa nėra vien politinių taisyklių ir ekonominių procedūrų visuma. Tai, Pranciškaus žodžiais, ir „gyvenimas, būdas suvokti žmogų“ atsispiriant nuo jo neatimamo ir transcendentinio orumo. Kitas svarus faktas: Europos projektas užtikrino vieną iš ilgiausių taikos periodų, koks tik kontinento istorijoje atsimenamas. O taika yra labai brangus ir vertingas gėris, esminis visuomenės vystymuisi. Visada verta atsiminti, kad taika nėra „savaime duota“. Europos bendri namai verti būti pastatyti ir krikščionys turi kuo prisidėti, apibendrina kardinolas Parolin.
