Povilas Gylys. Idiotams apie virusą ir ekonomiką

Gyvename politinės, teisinės, moralinės ir ekonominės krizės sąlygomis ir bene pagrindinė tos krizės priežastis yra mūsų „elito“ idiotizmas. Matyt, neatsitiktinai pastaruoju metu viešojoje erdvėje padaugėjo kalbų apie mūsų visuomenę kamuojantį idiotizmą.

Man idiotas – ne medicininis kvailys ar Fiodoro Dostojevskio romano herojus. Idiotą suvokiu graikiška prasme kaip socialinį kvailį, kuris nesupranta bendrųjų, viešųjų reikalų turinio, prasmės ir reikšmės. Antikos išminčiai manė, kad idiotas yra žmogus užsidaręs dalinių, privačių, grupinių ar asmeninių, interesų rate ir nesugebantis suvokti makro, t. y. valstybinio masto, reiškinių.

Karts nuo karto juos vadinu mikrogudročiais, kurie tuo pat metu yra makroidiotai. Tokie gudručiai gerai suvokia, kas yra „aš“, „mano“, „man“ bet prastai orientuojasi aukštesnio lygio makrotikrovėje, viešuosiuose nacionaliniuose reikaluose.

Visus trisdešimt mūsų valstybingumo metų tokį, t. y. idiotišką, mentalitetą formavo rinkos fundamentalistai su LLRI priešaky. Lietuvos universitetai prie to irgi nemenkai prisidėjo. Jie irgi pasidavė madai ir neįspėjo visuomenės apie idiotizmo keliamas grėsmes ir beveik nekvestionavo nuostatos, kad mikrolygį atstovaujantis verslas apima visą ekonomiką su jos makrolygio parametrais ir problemomis.

Virusas sudavė socialiniam, taip pat ir ekonominiam idiotizmui stiprų smūgį, pasiuntė jį į nokdauną. Jis signalizuoja, kad kova su pandemija yra ne privatus, bet bendras, makrolygio reikalas ir kad nematoma rinkos ranka šiuo atveju gali vaidinti tik pagalbinį vaidmenį. Nors ekonominiai idiotai iki šiol mūsų galvas farširavo kitokio pobūdžio ideologija – verslas gali išspręsti visas problemas. Tik leiskit jam laisvai veikti… Tačiau tiesa kitokia – pandemijos kaip ir kitų makrolygio nelaimių, pavyzdžiui, karo, metu automatiškai, nori to ar nenori idiotai, išauga valstybės vaidmuo. Mat tokiais atvejais grėsmės yra ne mikro, o makro t. y. nacionalinio lygio.

Ne tik ginkluota agresija prieš šalį, bet ir pandemija ar stiprus žemės drebėjimas yra grėsmės nacionaliniam saugumui. O nacionalinio lygio grėsmes turi atremti, neutralizuoti ne verslo įmonės, bet, pirmiausia, valstybė su savo institucijomis pradedant parlamentu, vyriausybe ir baigiant savivalda. Per valstybę nacionalinio saugumo klausimų sprendimui pajungiama visa visuomenė kaip sociumas.

Valstybė makrolygyje formuluoja kovos su virusu kryptis, priemones, pandemijos įveikimui telkia nacionalinio lygio viešuosius išteklius. Tik ji gali koreguoti, pritaikyti ypatingoms sąlygoms taisykles, kuriomis turi vadovautis tiek pačios valstybės valdymo institucijos, tiek mokyklos, ligoninės, verslas ir t. t.

Tokios taisyklės, normos yra visuomenės nematomas išteklius, turtas. Jis priklauso idiotams nežinomai nacionalinio turto daliai – bendrajam gėriui. Kai to gėrio pakanka, jis mažina grėsmes, stabilizuoja padėtį šalyje. O saugumas ir stabilumas yra viešosios, bendrą naudą teikiančios ekonominės gėrybės, nes kuriamos naudojant ribotus visuomenės išteklius.

Tačiau pasakyta galioja tik tam atvejui, kai valstybei sekasi tokias adekvačias taisykles suformuoti , kai jos tikrai organizuoja, sutvarko viešąją nacionalinę tvarką. Jei minėtos taisyklės yra prastos kokybės, jos įneša į viešąjį šalies gyvenimą betvarkę, chaosą ir tampa antiturtu.

Graikiškas idiotas tų dalykų nesuvokia, jie nėra jo „matymo zonoje“. Nes jo „matymo įrangoje“ nėra tokių sąvokų kaip bendrasis gėris, viešas interesas, solidarumas (jis visame pasaulyje yra tiek savanoriškas, tiek priverstinis), o valstybė jam yra kapitalui laisvai suktis trukdantis blogis. Mat jam ekonomika – tik verslas, tik kapitalo judėjimas. Viešųjų reikalų jis nemato, juos nuvertina ar net demonizuoja.

Kaip graikiškas idiotizmas reiškiasi lietuviškos kovos su pandemija sąlygomis?

Manau, kad pradžioje mūsų valstybinės institucijos vėlavo. Ir tai reiškė bendrąjį blogį. Jos nesugebėjo deramai įvertinti viruso grėsmės ir jos masto. Bet, tenka pripažinti, kad vėlavom ir buvom netikslūs ne mes vieni – kitos šalys irgi nesusiorientavo. Po to tos institucijos ėmėsi labai griežtų priemonių.

Dabar darosi vis aiškiau, kad, pavyzdžiui, vos ne totalus sveikatos įstaigų uždarymas buvo nepamatuotas, kad reikėjo ieškoti labiau subalansuoto sprendimo. Blogiausia, kad sveikatos apsauga liko neprieinama ir vasarą, virusui gerokai aprimus.

Viešojoje erdvėje nuolat sukasi skaičius 80. Apytikriai tiek iki vasaros vidurio buvo mirusių nuo viruso. Bet egzistuoja ir kitas skaičius – 700 mirčių. Gali būti, tai reikia ištirti, kad tas skaičius rodo nestatistines, viršnormines mirtis.

Jei tas skaičius yra teisingas, tektų daryti išvadą, kad apie 620 viršnorminių mirčių priežastis buvo ne virusas, bet kitos priežastys. Labiausiai tikėtina, kad tai – visiškas sveikatos apsaugos sistemos uždarymas, užblokavimas. Žmonės mirė negavę medicininės pagalbos, kuri normaliomis sąlygomis būtų prieinama.

Nesinori būti kategorišku, bet norisi paklausti: o ar buvo galima jautriau subalansuoti reakciją į viruso keliamą ir negydimo sukeltą pavojų?

Kol kas toks klausimas nėra aptarinėjamas. Tame kontekste reiktų panagrinėti dar vieną faktą: užblokavus valstybinę sveikatos gerokai atviresnė prieinamesnė liko privati medicina.

Klausimas – sąmoningai ar ne pacientų srautai buvo nukreipti iš valstybinių į privačias medicinos įstaigas?

O juk ten gali kreiptis tik pasiturintys žmonės. Mažesnes pajamas turintys tokiu atveju paliekami likimo valiai, nors yra mokėję ar tebemoka sveikatos draudimo įmokas.

Esminis ekonominis klausimas visai valdžiai, ne tik ministrui A. Verygai – ar tokia neteisybė nutiko per neapsižiūrėjimą, ar atstovaujant ne viešąjį, bet pirmiausia privatų privačių medicinos įstaigų interesą. Jei teisingas yra antras variantas, tuomet galima kalbėti apie korupcinius, antiekonominius sprendimus ir priesaikos sulaužymą.

Atėjo laikas pasakyti, kad mūsų valstybinės institucijos viruso sukeltos sisteminės krizės akivaizdoje elgėsi pasyviai, liberaliai. Jos neužėmė proaktyvios pozicijos, tik reagavo.

Pavyzdžiui, unikalaus, nes, mano manymu, neligitimaus, Seimo pirmininko V. Pranckiečio vadovaujamas parlamentas praktiškai fiziškai nusišalino nuo kovos su sistemine grėsme nacionaliniam saugumui išeidamas atostogų. Vietoj to, kad mobilizuotųsi ir politiškai bei moraliai vadovautų tai kovai, Seimas beveik nieko nepadarė koreguodamas įstatymus, pritaikydamas juos ypatingoms sąlygoms. Jis demobilizavosi ir pasyviai laukia rinkimų. Krizė jiems nė motais.

Nors aktyvus politikų dalyvavimas teisėkūroje ir parlamentinėje priežiūroje, šiandien nieks negali artikuliuotai pasakyti, kaip yra ir bus panaudojami milijardai pasiskolintų eurų, yra geriausia proga užsitarnauti rinkėjų pasitikėjimą. Bet ta proga liko neišnaudota.

Ne geresnė padėtis ir vyriausybėje. Keletą mėnesių, kai jie neatostogavo, mes matome tik ministrą A. Verygą ir premjerą S. Skvernelį. Nors jų ilgos atostogos tikrai nebuvo adekvatūs situacijai sprendimai.

Sveikatos ministras kalba beveik vien apie kaukes ir karantiną. Tačiau beveik nesigirdi rimtų sprendimų dėl sveikatos apsaugos uždarymo ar pacientų srautų nukreipimo į privačias poliklinikas. Strateginio, makrolygio mąstymo, sveikatos apsaugos kaip visumos suvokimo požymių kol kas pastebėta nebuvo.

Nors virusas sudavė smarkų smūgį visai neidiotiškai suprantamai ekonomikai – privačiam ir viešajam sektoriui – mūsų šalis rekordiškai ilgą laiką neturėjo ekonomikos ministro.

Unikali ta mano Tėvynė – šalyje siaučia ekonominė krizė, bet dėl aukščiausio rango politikų kaprizų vyriausybėje gerokai daugiau nei pusmetį nebuvo ekonomikos ministro. To maža – mes nepateisinamai retai matome finansų ministrą V. Šapoką. Jis turėtų nuolat aiškinti suverenui – Tautai, kokia yra viešųjų finansų būsena, kaip yra ir bus skirstomi mūsų bendri per mokesčius surinkti ir pasiskolinti pinigai.

Piliečiai pasigenda ir nuo visuomenės akivaizdžiai besislapstančio socialinės apsaugos ir darbo ministro L. Kukuraičio viešų pasisakymų. O juk „virusinės“ krizės metu ir darbo santykių (nuotolinis darbas), ir socialinės apsaugos sferoje iškilo daugybė didelių ir neįprastų problemų, kurios prašosi nestandartinių sprendimų.

Ką mąsto ir veikia šis svarbus ministras visuomenė, gali tik spėlioti. Apibendrinant galima sakyti, kad ši ekonominė krizė yra sisteminė – ji apima ir privatų, ir viešąjį sektorius. Ją sušvelninti galima valstybės institucijoms sėkmingai atliekant savo misiją, t. y. kuriant tokias viešąsias, bendro naudojimo gėrybes, kaip adekvatūs įstatymai, vyriausybės nutarimai ir pan.

Jei valstybės institucijoms nesiseks, o kol kas nesiseka, ir jos nereaguos į krizinę situaciją arba kurs viešąjį broką – priiminės prastus įstatymus ir kitus teisinius aktus, mūsų ekonomikoje krizė tęsis ir gilės. Ir tai pasireikš Lietuvos nacionalinio turto mažėjimu. Vietoj gerovės valstybės judėsime „blogovės“ valstybės link. Ir sisteminis šalies saugumas silpnės.