Povilas Gylys. Kėdė – Pranckietis – valstybė

Seimo pirmininkas profesorius Viktoras Pranckietis yra nejaunas žmogus, bet jaunas politikas. O tai reiškia, kad jis, prieš trejetą metų eidamas į antrąją valstybės poziciją po prezidento posto, turėjo būti nusiteikęs smarkiai ir nuoširdžiai pasimokyti politinio veikimo taisyklių, algoritmų. Nepaisant gyvenimo patyrimo ir mokslininko regalijų. Nes atėjo iš labai nutolusios nuo politikos mokslo sferos.

Tam jis turėjo neblogus žmogiškus duomenis – visgi akademinių sluoksnių atstovas, žmogiško šarmo turintis, gana simpatiškas asmuo. Tačiau jo politinė patirtis buvo artima nuliui ir norint pasiekti politinės brandos reikėjo nusiteikti mokymuisi.

Pripažįstant, kad politinių žinių ir politinio patyrimo turima nedaug. Tačiau mokytis politikos abėcėlės V. Pranckiečiui nelabai sekėsi. Gal dėl to, kad ir jame suveikė profesoriškas sindromas – mes profesoriai žinome. Gal atsisėdus į aukštą – tik žemiau prezidentinės esančią – kėdę, apsvaigo galva, susiformavo didybės manija. O gal kitos, biesai žino kokios, kliūtys atsirado, bet šis Seimo pirmininko postą užėmęs žmogus progresavo nepakankamai ir per lėtai. O moraliniu požiūriu jis, mano nuomone, palaipsniui degradavo.

Gal dėl iš prieštaravimų su savo partijos vadovu Ramunu Karbauskiu kilusio pykčio, gal dėl to, kad pasidavė gudresnių politikoje siundymui, gal dėl neadekvataus savo vietos politikoje suvokimo, bet jis tapo gėdingo politinio farso, susijusio su Seimo pirmininko kėde, dalimi.

Nebejaunas asmuo, tačiau pradedantis politikas gerai nesuvokdamas, ką daro sau ir valstybei, užvirė politinę košę, kuri ilgalaikės perspektyvos požiūriu nėra naudinga jam pačiam – užsprings, įeis į istoriją, kaip intelektualinio ir moralinio egzamino neišlaikęs individas. Nenaudinga, sprangi ta košė ir mūsų valstybei.

Ta košė nėra naudinga ir jį į politiką atvedusiai ir dabar jau tik jo buvusiai žalių valstiečių partijai. Jo noras dar pabūti aukštai, dar pasėdėti antroje pagal aukštumą politinėje kėdėje virto virtuvinio lygio tarpartinėmis ir asmeninėmis peštynėmis.

Kadangi tos peštynės vyksta svarbiausioje šalies valdžios institucijoje (virš jos tik pati Tauta), jos smarkai smukdo Seimo prestižą, didina nusivylimą politika, valstybe apskritai. Valstybėje apstu problemų – depopuliacija, viešojo sektoriaus ir regionų vegetavimas, didžiulė korupcija ir t. t. O mes, Lietuvos piliečiai, turime stebėti beviltiškai trumparegišką, intrigų pilną Seimo virimą savo partinių rietenų paplavose. V. Pranckiečio epopėjoje teisinė situacija iki skausmo paprasta – keičiantis Seimo daugumai ta dauguma turi teisė išsirinkti Seimo pirmininką.

Tai gali įvykti po Seimo rinkimų, parlamentinio ciklo metu, tarkim, po prezidento rinkimų ir pan. Suformuota ar performuota Seimo dauguma GALI keisti parlamento pirmininką.

Seimo pirmininkas nėra iki gyvos galvos skiriamas lordas. Jis nėra visos tautos išrinktas ir tautos mandatą turintis asmuo. Prezidentas tokį mandatą turi, Seimo pirmininkas – ne. Jį renka ir gali atleisti parlamentas. Tos taisyklės iki šiol visi šventai laikėsi. Net Vytautas Landsbergis, kuris turi gana stiprų susitapatinimo su valstybe sindromą, palikdavo Seimo pirmininko postą susiformavus naujajai daugumai parlamente.

Permainos Seimo vadovybėje vyksta ne tik tada, kai blogą Seimo pirmininką reikia keisti geresniu, bet tuomet, kai pasikeičia valdančioji dauguma. Pastaroji pagal galiojančias taisykles turi teisę formuoti, performuoti vyriausybę, o taip pat keisti Seimo vadovybę.

Bet dabartinis Seimo pirmininkas to nesupranta. Arba apsimeta, kad nesupranta ir ima žaisti makiavelišką politinį lošimą ne pagal taisykles. Jis ima žaisti su pačiomis taisyklėmis. O žaidimas ne pagal taisykles, bet su taisyklėmis neatitinka racionalaus, etiško ir demokratiško valstybės valdymo reikalavimų.

Ir opozicija (konservatoriai, liberalai, socdemai), aišku, viską supranta, nes jau seniai veikia politikoje, bet, deja, dalyvauja tame lošime ne pagal taisykles, bet su taisyklėmis. Gaila, bet nemaža dalis žiniasklaidos ir elitinių politologų prie to lošimo aktyviai prisideda.

Norisi priminti p. V. Pranckiečiui, kad kiekviena Seimo diena, kiekvienas posėdis mokesčių mokėtojams kaštuoja nemažus pinigus. Ir tie pinigai turi būti, pirma, tausojami, ir, antra, turi atnešti realią naudą mūsų visuomenei.

Tačiau šis Seimo pirmininko benefisas, viena vertus, reiškia biudžeto švaistymą ir, kita vertus, atneša didžiulę viešąją žalą – diskredituoja valstybę, didina nusivylimą ja, didina panieką partijomis, menkina pilietinio solidarumo režimus. Vadinasi, vietoj to, kad Seimui skirti ištekliai būtų naudojami viešajai naudai gauti, bendrajam gėriui gausinti, besipešantis parlamentas, nemaža dalimi jo vadovo pastangomis, gausina viešąjį blogį.

Įdomu, gal kas paskaičiuos, kiek mums, mokesčių mokėtojams, kaštuoja tas beprasmis politinis cirkas. O juk turime kalbėti ne tik apie piniginius, bet kitus chaoso sukeltus kaštus.

Galime nemėgti R. Karbauskio, bet turime suvokti, kad rietenos tarp Seimo pirmininko ir valdžioje esančios jėgos neleis V. Pranckiečiui užtikrinti ritmingo, koordinuoto parlamento darbo. Ir tai reiškia reikšmingą Seimo piniginių, žmogiškų, laiko išteklių švaistymą.

Jeigu p. V. Pranckietis būtų išmintingas politikas ir geras Lietuvos pilietis, jis jau būtų atsistatydinęs iš posto ir būtų leidęs Seimui užsiimti svarbiausių šalies politinių ir ekonominių problemų sprendimu.

Šiuo metu svarbiausias valstybės valdymo klausimas – biudžetas. Tenka apgailestauti, kad dėl sujaukties Seimo veikloje, dėl nepateisinamo laiko švaistymo mokesčių ir valstybės išlaidų subalansavimo klausimai, ko gero, eilinį kartą bus svarstomi chaotiškai ir paviršutiniškai.

Pabaigai priminsiu abejojantiems: V. Pranckietis šiandien yra svarbus žmogus, bet valstybė – svarbesnė.