Nežinau, kiek pasaulyje yra demokratinėmis save vadinančių šalių, kuriose rinkimai yra beveik įslaptinti, kai nacionalinis už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomas transliuotojas nuo rinkimų praktiškai nusišalina, kai net rinkimuose dalyvaujantys partijų lyderiai vengia viešai diskutuoti strateginiais ir konkrečiais valstybės gyvenimo klausimais.
Kiek tokių šalių bebūtų, viena iš jų – Lietuva. Mūsų šalis ruošiasi rinkti tris Seimo narius vienmandatėse apygardose. Kai kas nuolat kartoja, kad tokie rinkimai yra geriau nei rinkimai pagal sąrašus. Taip, tai nėra didieji rinkimai į parlamentą, bet visgi jie yra nacionalinio lygio politinis įvykis. Jis, galbūt, negali esmingai pakeisti jėgų santykio Seime, vesti prie naujos vyriausybės formavimo ir pan. Tačiau jų metu yra proga eksponuoti ir aptarti svarbiausias, esmines šalies makrovaldymo problemas, parodyti skirtingų politinių jėgų požiūrį į padėtį šalyje, į valstybės problemų sprendimo būdus ir t. t. Viso to beveik nėra.
Tuomet atsiranda įtarimas, ir jis su kiekviena diena stiprėja, kad veikiama pagal schemą – SVARBIAUSIA NEPAŽADINTI SNŪDURUOJANČIO RINKĖJO SĄMONĖS, siekiant, kad kuo mačiau rinkėjų ateitų prie rinkimų urnų. Nes jeigu kažkam pavyktų išbudinti rinkėją, rinkimų rezultatas gali būti netikėtas ir nepalankus galimiems režisieriams. Prasibudęs rinkėjas gali balsuoti ne už sistemines jėgas, ne už konservatorius ar socdemus, bet ieškoti alternatyvos. Kitaip sakant, jie bijo, kad į rinkimus gali ateiti protesto balsuotojai. O tai į numanomų režisierių planus neįeina. Jie permainų nenori, todėl rinkimai turi būti tylūs, nepastebimi, kuo mažiau žinomi. Todėl juose neturi būti dėmesį patraukiančios politinės intrigos. Vadinasi, debatų nereikia, jų transliacijos per LRT yra neleistinos ir t. t.
Nesu naujokas politikoje. Dalyvavau valstybės atkūrimo procese, užėmiau aukštus postus, o ir tais atvejais, kai tiesiogiai nedalyvauju partiniuose reikaluose, aktyviai dalyvauju viešajame gyvenime, bendrojo gėrio kovose su bendruoju blogiu. Žodžiu, esu matęs visko. Todėl manęs visai nestebina ši situacija. Ji formavosi metų metais. Demokratijos, politinių laisvių varžymo, ideologinio partijų vienodėjimo bei „neteisingai“ mąstančių blokavimo, ekskomunikavimo procesus stebiu ir asmeniškai patiriu jau seniai. Jau seniai matau ryškius vieno asmens kulto, vienos partijos šlovinimo ir jos nešvarių darbų dengimą viešojoje erdvėje. Tik elitiniai politologai nemato, kaip sistemingai blokuojama „neelitinė“ nuomonė ir tokią nuomonę reiškiantys žmonės. Net rinkimų metu.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
