Trečiadienį Šiaulių ligoninėje mirė septynių mėnesių mažylė, pirmadienio naktį pas gydytojus atvežta jau ištikta klinikinės mirties. Medikai įtarė, kad kūdikis buvo muštas ar smarkiai supurtytas.
Įtarimai smurtavus pateikti septyniolikos metų mergaitės motinai ir jos septyneriais metais vyresniam sugyventiniui. Teismas leido juos suimti: motiną – vienai savaitei, o jos sugyventinį – penkioms paroms.
Pora neigia smurtavusi prieš vaiką ir tikina, jog nuo gimimo silpnos sveikatos mergytę ištiko eilinis dusulio priepuolis.
Tiesos.lt paprašytas situaciją pakomentavo ir Seimo narys Povilas Urbšys pasakė:
Joks apibrėžimas neišsprendžia jokių problemų.
Įstatymų ir apibrėžimų Lietuvoje yra daugiau, negu reikia. Tačiau institucijose, kurios turi tų įstatymų laikytis ir vykdyti, klesti visiškas abejingumas ir nekompetencija. Ir tai yra nusikalstama, nes abejingumas ir nekompetencija irgi žudo. Ir jei nepasikeis valstybinių institucijų požiūris į šitą problemą, smurto nesumažės, nesumažės ir aukų.
Man gėda klausyti, kai girdžiu, kad po vasario 14 d., kai Seimas papildė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą smurto apibrėžimais, kažkas esmingai pasikeitė. Ne, iki tol smurtą apibrėžė Baudžiamasis kodeksas. Ir kai generalinis prokuroras sako, kad teismai išteisino du smurtautojus vien dėl to, kad apibrėžimas buvo neaiškus, parodo visišką savo nekompetenciją: tose nutartyse teisėjai konstatuoja, kad prokurorai formulavo kaltinimą ne pagal tą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Dar vienas nusikalstamos nekompetencijos pavyzdys.
Man nerimą kelia ir kitkas – kad bus mestasi, jau dabar metamasi į kitą kraštutinumą: jau dabar visišką abejingumą keičia noras bet kokia kaina parodyti savo reikalingumą. Po kiekvieno tokios vaiko žūties sudaromos komisijos, rengiamos išvados, kuriamos ar papildomos nacionalinės programos kovai su smurtu prieš vaiką, vėjais išleidžiami dideli pinigai, tačiau reali padėtis nė kiek nesikeičia.
Kol mes neapibrėšime, kokia yra saugiausia aplinka mūsų vaikams, tol mes nesustabdysime smurto prieš vaikus, tol jie bus žudomi ir patys žudysis. Mes turime aiškiai pasakyti, kad vaikui saugiausia yra santuokinėje šeimoje. Tą ne kartą įrodė įvairūs moksliniai tyrimai, atlikti ir toje pačioje Norvegijoje, ir toje pačioje Švedijoje ar kitose Europos valstybėse, kurias tariami vaiko teisių gynėjai pateikia mums kaip pavyzdį.
Ir dar – kol mes neįdiegsime vaikams – jau nuo mokyklos suolo – pagarbos kitam, pagarbos šeimai, tol auginsime kartas, kurios neapkęs vieni kitų ir savęs paties. Mes turime saugoti vaikus tiek nuo valstybinių institucijų abejingumo ir nekompetencijos, tiek ir nuo savo pačių abejingumo, nuo savo požiūrio į kitą ir save.
Žodžiu, smurtą sustabdysime ne pakeitę smurto apibrėžimus. Smurtą sustabdysime tik tada, kai pakeisime savo požiūrį į patį smurtą ir į jam tarpti palankią aplinką, galų gale – kai pakeisime savo požiūrį į save.
