Jūsų dėmesiui siūlome žurnalistės Daivos Žeimytės ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos Seime nario Povilo Urbšio pokalbį „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
Pone Urbšy, jūs supažindinote Ramūną Karbauskį su S. Skverneliu. Ar žiūrint iš dabartinių perspektyvų, jūsų manymu, S. Skvernelis pateisino „valstiečių“ jam keltus lūkesčius?
Man atrodo, tikrai pateisino. Jam pavyko suburti Vyriausybę iš profesionalų, kuri būtų pasiryžusi daryti esminius pokyčius mūsų valstybėje. Galbūt, kai mūsų nuomonės išsiskiria, tai traktuojama tarsi yra pasipriešinimas reformoms. Nors, mano giliu įsitikinimu, politikoje viskas sprendžiama politinio kompromiso pagrindu. Ne keliasdešimt žmonių frakcijoje nori rezultato, bet visi 100 proc. Mes tą rezultatą norime pasiekti kuo greičiau. Tai, kad nuomonės skiriasi rezultato pasiekimo metu, yra natūralu.
Iš to, kaip komunikuojama viešoje erdvėje, susidaro įspūdis, kad premjeras dabar prieštarauja beveik viskam, ką pasiūlo partijos lyderis R. Karbauskis. Kaip aiškinate tokį premjero elgesį?
Galbūt tai sutapo. Dėl vardų ir pavardžių iš tikrųjų nuomonė išsiskiria. Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kaip partija dalyvavo renkant parašus po piliečių iniciatyva dėl TALKOS už valstybinę kalbą, kur buvo pasiūlytas projektas, vadinamasis latviškas variantas – antrame puslapyje leisti rašyti ne lietuviškais rašmenimis.
Keisčiausia dėl nutarimo, susijusio su demografijos, migracijos problemos sprendimu. Iš vienos pusės premjeras sako, kad pakanka Vyriausybės programos ir tą dalyką atkartoja Gabrielius Landsbergis, net vertina, kad Seimo nutarimas būtų nepasitikėjimas pačiu S. Skverneliu. O lygiagrečiai G. Landsbergis ruošia nutarimo projektą, kuriame nori užfiksuoti siūlymą, kad Seimas patvirtintų priemonių planą pagal Europos Sąjungos rekomendacijas ir tuo priemonių planu vadovautis, tarsi tokiu būdu norėdamas patvirtinti aukštesnio lygio dokumentą ir jį nuleisti Vyriausybei.
Man atrodo, kad matome dvigubą žaidimą, kurį žaidžia opozicija. Iš vienos pusės ji nori pataikauti premjerui, bet iš kitos pusės ji nenori paleisti premjero ir uždėti savo pavalkus jam. Akivaizdu, kad yra siekis suskaldyti frakciją.
O skaldo ją kas? S. Skvernelis? Jūs lyg ir leidžiate suprasti, kad premjero nuolaidžiavimas opozicinei partijai, dažni susitikimai su jos vadovu daro žalą frakcijai.
Nemanau, kad darytų esminę žalą. Vienaip ar kitaip, jei norime padaryti esminius pokyčius, mums reikia įtraukti kuo platesnį politinį spektrą. Tai, kad mes randame paramą iš opozicinės frakcijos, labai gerai, bet nereikia pamiršti, kad opozicinės partijos gali žaisti savo žaidimą. Jie gali išnaudoti nuomonių skirtumą ir tarsi išskirti vieną globojamą konflikto ar nesutarimo pusę ir nesutarimą perauginti į konfliktą. Tokiu būdu tarsi siekti suskaldyti frakciją.
Kieno rankomis?
Manau, kad taip gali padaryti mūsų rankomis, jei pasiduosime emocijoms ir nesugebėsime suprasti, kad nuomonių skirtumas gali būti, bet privalome rasti kompromisą. Jei neieškosime kompromiso, tą susipriešinimą tikrai išnaudos opozicija tam, kad mus suskaldytų. Manau, kad tas lyderių tandemas yra mūsų jėga. Tai, kad politiniame darinyje yra ir partinių, ir nepartinių, irgi jėga. Jei pradėsime skaidytis – vienas lyderis reikšmingas, kitas nereikšmingas, vieni partiniai sau, o nepartiniai sau, mes, kaip politinė jėga, skilsime.
Bet sutikite, kad tandemas, apie kurį kalbate, yra labai skirtingi asmenys, lyderiai, su labai skirtingomis pažiūromis, nuostatomis apie tą pačią partiją. R. Karbauskis sako, kad vieningi – kaip nė viena partija iki šiol, o S. Skvernelis sako, kad mūsų labai daug, kaip ir nuomonių, reikia dirbti ir ieškoti kompromisų. Skirtumas akivaizdus – gal čia ir yra bėda?
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lrytas.lt
