Prieš devynerius metus belaukiant galutinio gydytojų verdikto tuometiniame Onkologijos instituto konsultacinės poliklinikos laukiamajame, akis užkliuvo už didžiulės plastikinės lentos. Ji buvo išrašyta žmonių, kurie čia išgirdo galutinę vėžio diagnozę, mintimis. Tarp įvairiaspalvių užrašų visam gyvenimai įsirėžė šis: KAS ARTIMA, YRA ARTI.
Kai tave nutvilko mintis, jog gali netekti mylimo žmogaus, pradedi kitaip suvokti jo artumo vertę. Banali tiesa – žmogus artumą vienas kitam labiausiai išjaučia ne per buvimą kartu, o per atsiskyrimą.
Kiekvienam, kuriam lemta susirgti mirtina liga ar būti šalia jos ištikto žmogaus, gyvenimas tarsi pradeda slysti iš po kojų. Atsivėrusioje nežinomybės bedugnėje klausimas KODĖL lieka tik aidu.
Tada supranti, kad vienintelis būdas išsaugoti tai, kas brangiausia, tiesiog paimti likimo kryžių ir nešti jį kartu iki galo. Šioje kančios golgotoje artumas išskaidrėja. Praleista akimirka kartu įgauna pilnatvės vertę. Neregima viltis virsta vidine jėga, kuri padeda nepalūžti.
Bet, deja, tai trunka tik tiek, kiek kapanojiesi iš šios bedugnės. Kai vėl atsistoji ant tariamai tvirto pagrindo, net nepajauti, kaip greitai įgytus artumo grynuolius iškeiti į pigius kasdienybės variokus.
Ir štai atėjusi ponia korona vėl priminė: KAS ARTIMA, YRA ARTI.
Tik šį kartą iš naujo turi įvertinti ne tik savo santykį su artimu, bet ir santykį su tuo, ką pavadinai svetimu.
Lietuvoje kasmet diagnozuojama beveik 18 tūkstančių vėžio atvejų. Su vėžio liga mūsų šalyje gyvena daugiau nei 100 tūkstančių žmonių. Kasdien vėžio diagnozę išgirsta beveik 50 žmonių. Nuo vėžio Lietuvoje miršta kas penktas!
Taigi, vėžio statistika kol kas kraupesnė negu koronos. Bet retai kada žmogus kitam žmogui tampa tiesiogine onkologinio susirgimo priežastimi.
O koronos viruso nešėju gali tapti kiekvienas. Ši mirtina liga vienu metu paryškina ir kartu ištrina ribą tarp svetimo ir artimo. Tiek svetimas, tiek artimas, tiek pats gali pavirsti jos negailestingu įrankiu. Koronai mes visi tapome artimieji. Nebeliko svetimo.
Jei norime išgyventi ir nepražudyti kito, turime prisiminti vieną iš svarbiausių įsakymų – „Mylėk savo artimą, kaip save patį“. Tai ne didaktika. Tai seniausia ir efektyviausia apsaugos priemonė nuo visų žmoniją ištikusių koronių.
Gal nors prieš Šventąsias Velykas verta ja pasinaudoti – ypatingai mums, politikams, vienas kito atžvilgiu. Suprantu, jog tai misija neįmanoma. Bet pabandom. Nors karantino metu…
Ačiū už puikų straipsnį!