Tai, kas vyksta su Vytautu Rubavičiumi, ir taip, kaip reaguojama į tai, kas vyksta, dar kartą įrodo, kad mūsų valstybėje žmogus, jei jis nepriklauso vadinamajam elitui, yra paliktas pats sau.
Tik įsivaizduokim, kokia būtų reakcija, jei tokie dalykai būtų įvykę elito atstovui – politikos apžvalgininkui, žurnalistui ar šiaip kokiam viešam asmeniui, kuris aptarnauja vienokias ar kitokias politines galias? Tokia naujiena būtų numeris vienas ir tai būtų ištransliuota ir per televiziją, ir per kitas visuomenės informavimo priemones.
O jei taikiniu pasirenkamas žmogus, kuris dėl savo nuomonės yra už oficialiai pripažintos pozicijos, kuris nevengia pakritikuoti mus, valdžios žmones, tuomet į tai nereaguojama – jis tarsi lieka už teisėtumo ribų. Tai, kad didesnė žiniasklaidos dalis tyli ir nieko apie tai nei kalba, nei mato ką nors blogo, nors akivaizdu, tarsi nemato problemos, nors yra akivaizdu, kad pasikėsinta ir į žmogaus privatų gyvenimą, į žmogaus teises ir į žmogaus teisę į laisvą žodį, ir toji tyla kaip niekas kitas parodo, kaip diskredituojama mūsų valstybė ir mūsų demokratija. Ir tas tylėjimas neramina. Ir šįkart teisėsaugos institucijos gali nusiplauti rankas: jis tarsi nepalankus sistemai žmogus, vadinasi, jį apsaugoti tarsi ir nebe sistemos reikalas…
Man atrodo, dabar kiekvieno mūsų uždavinys – neleisti, kad tai neįvyktų. Nes tai ne V. Rubavičiaus klausimas – mes kalbame apie tai, kokią vertę mūsų valstybėje turi mūsų laisvė, ar mes, atgavę laisvę, joje esame surūšiuoti į pirmarūšius ir antrarūšius ar net trečiarūšius… Tai ir mūsų visų išbandymas. Juk ar ne dėl to – kad būtume laisvi, visi laisvi – ir atkurta mūsų valstybė?
Sakyčiau, net labai simboliška, kad tai nutinka mūsų atkurtos Respublikos šimtmečio išvakarėse. Kažkas nori pademonstruoti, kad jis yra aukščiau mūsų, aukščiau mūsų laisvės, aukščiau mūsų įstatymo. Ir mes pamatysime, ar mūsų demokratija geba parodyti savo brandumą. O gal mes turime tik europietišką makiažą, o po juo slepiasi sovietinis požiūris į žmogų – jei jis neįtinka sistemai, vadinasi, iš jo galima tyčiotis, jį niekinti.
Dabar Seimas atliks parlamentinę kontrolę, o teisėsaugos struktūros savo ruožtu atliks tyrimą ir bus įdomu pažiūrėti, ar mes turime žiniasklaidą – tą, kuri yra vadinama ketvirtąja valdžia ir kuri laikoma demokratijos sargu. Ir būtent toji reakcija parodys, ar mes esame laisvi ir verti savo laisvės.
Bet kuriuo atveju – ar tai vykdo mūsų valstybės institucijos, ar tuo užsiima svetimos valstybės tarnybos – tokie veiksmai prieštarauja įstatymams. Bet koks nusikaltimo prieš žmogų, jo teises toleravimas – ir visai nesvarbu, ar tą nusikaltimą daro pavienis žmogus ar sistema, tai rodo, kad sistema yra nusikalstama. Mums, kaip jaunai demokratijai, tokie išbandymai yra esminiai, nes jeigu ignoruosime ar toleruosime tokį pasityčiojimą iš pavienio žmogaus, iš laisvo žodžio, iš žmogaus teisių, tai tik laiko klausimas, kuris iš mūsų bus kitas.
Nieko nuostabaus , kad politologai , žurnalistai visiškai nereagavo į veiksmus nukreiptus prieš Rubavičių.
netgi tokie teisuoliai kaip Valatka , Jakelaitis ir t.t. Juk jie dirba už pinigus , o ne už sąžinę . Negavo komandos FAS , reakcija -nulis .
Labai skaudu, kad didžioji dalis išrinktųjų, kitaip supranta mūsų siekį ir kovas – kad būtume laisvi, visi laisvi – ir atkurta mūsų valstybė – jiems į LIETUVOS Nepriklausomybę nusispjaut -svarbu, kad jie patys ir jų artimieji bei draugai būtų aprūpinti, gėrėtųsi jais.
Visokeriopai pritariu, tačiau žmogaus niekinimo ir žeminimo yra pilna net mūsų įstatymuose, kuriuose šeimos ir vaikai suranguojami į tam tikras kategorijas ir sąrašus, kaip nacizme ir prie sovietų.
Linkiu toliau tęsti tokią diskusiją: kiek žmogaus teisės įgyvendinamos ir svarbios mūsų politikai, teisei ir žiniasklaidai. Ar tik turėti pigiausius būdus pasimėgauti kitų kančia, formuoti visuomenėje socialinę atskirtį, ar tikrai, kaip deklaruoja, ginti žmogaus teises ir viešą interesą? Manau, kad sanglauda, bendras gėris, žmogaus saugumas, taika ir yra aukščiausi viešo intereso siekiai.
Už