„Jeigu nepasidarysite kaip vaikai, – sakė Jėzus savo mokiniams, kurie svajojo apie didingą pasaulį, kurį, jų manymu, Viešpats tuojau sukurs, – neįeisite į dangaus karalystę.“
Nenoriu šios eilutės skaityti perkeltine prasme. Tai būtų lengva – pernelyg lengva mums, kuriems, jeigu norime išsaugoti žmogiškumą ir pasiekti išganymą, ypač dabar reikia būti šalia vaikų.
Bet pirmiausia, kai pagalvoju apie savo vaikystę ir jaunystę, man ateina į galvą mintis, kad laimingiausios valandos retai kada būdavo praleidžiamos namuose, tikrai ne mokykloje ir net ne namie prie televizoriaus su visa šeima, nors kartais su spragėsiais visi kartu žiūrėdavome laidą ar filmą.
Čiuožinėju rogutėmis nuo ilgos ir stačios kalvos parke, ir grįžtu namo vakarienei jau sutemus.
Renku mėlynes su tėvu ir mūsų šunimi koliu, kuris savo urzgimu atbaido gyvates. Ta plika kalno viršūnė, kurioje kariuomenė yra įrengusi ryšių punktą. Renkame uogas dvi valandas ir beveik nesikalbame, nes mums to visai nereikia.
Su broliu rūsyje žaidžiame biliardą, stalo tenisą arba beisbolą su stalo teniso kamuoliuku ir raketėmis. Tai buvo toks savotiškas būdas pabūti lauke nebūnant lauke. Dažnai ateidavo vienas ar kitas mūsų pusbrolis ar pusseserė. (Mano mažame miestelyje gyveno dvidešimt pirmos eilės pusbrolių ir pusseserių, todėl mes nuolat matydavomės.)
Du vyresnieji pusbroliai ir pusseserės nusivesdavo mane su savimi į boulingą, mes žaisdavome tris partijas, paskui žaisdavome prie pinbolo automatų arba nusipirkdavome gabalėlį picos, kol galiausiai paskambindavome vienam iš tėvų, kad atvažiuotų mūsų pasiimti.
Visa šeima iš mamos pusės – visi gyvenome netoliese – važiuojame prie privataus ežero, kur praleidžiame visą šeštadienį, išsinuomojame namelį, kepame mėsainius ir dešreles, geriame buteliuose išpilstytus vietinės gamybos gazuotus gėrimus, atšaldytus kubiluose su ledu. Maudomės, kvailiojame mažame paplūdimye – visą dieną iki pat saulėlydžio. Tai darome visada, kai vasarą būna geras šeštadienis.
Esame beisbolo parke, kur vyksta mažosios lygos rungtynės. Kartais žaidžia mano komanda, kurios treneriu dvejus metus buvo mano dėdė, paskui – mano tėvas ir mūsų kaimynas. Skirtingais metais žaidžiau komandose su septyniais savo pusbroliais ir pusseserėmis.
Kartais skaičiuoju rezultatą ir sėdžiu tai ant vienos, tai ant kitos komandos suolelio, priklausomai nuo to, kas žaidžia, kalbamės apie beisbolą ar dar ką nors. Vėliau padedu tėvui kaip treneris, kai mano jaunesnysis brolis jau yra pakankamai didelis, kad galėtų žaisti; kartais pasitaiko proga padirbėti vienu iš teisėjų už aikštelės ribų arba joje.
Žiema, šalta ir giedra diena, o aš einu toli į mišką su šunimi, visada su šunimi, tiesiog pamąstyti arba pabūti tyloje.
Jei manęs paklaustumėte, ar būčiau mėgavęsis kur kas didesne laisve, kuria [vaikystėje – red.] mėgavosi mano tėvas ir jo broliai, kai jie retkarčiais įšokdavo į krovininį traukinį ir važiuodavo į netoliese esantį miestą (Skrantoną, už dvylikos mylių) arba kai jie klajodavo po visą kūriniją su dvigubai ar trigubai daugiau vaikų, nei jų buvo mūsų vaikų turtingoje kaimynystėje, iškart atsakyčiau teigiamai.
Žinau, kad bet kuriame amžiuje iki atsirandant antibiotikams būčiau miręs nesulaukęs 15 metų. Nesant antibiotikų limfinė infekcija, į kurią esu linkęs, būtų mane pražudžiusi. Žinau, kad šis kompiuteris, kuriuo rašau, atvėrė man išteklius, kurie buvo neįsivaizduojami vos prieš kelias kartas. Aš laisva valia pripažįstu, kad keliauti daug lengviau nei prieš šešiasdešimt metų, jau nekalbant apie laiką iki automobilio išradimo. Ir vis dėlto nenorėčiau būti vaiku šiais laikais, o būdamas senas žmogus pasigendu nuolatinio vaikų buvimo. Tarsi dangus visada būtų pilkas.
Turint omenyje, kad mūsų šalyje nevyksta atviras karas, o badas ir epidemijos negresia, vargu ar galiu įsivaizduoti blogesnį gyvenimą nei tas, kurį dabar suteikiame vaikams. Priežastis man atrodo akivaizdi. Mes jų nemėgstame. Mes nesidžiaugiame jų nekaltu būdu. Vaikai mums yra nepatogūs. Jie kelia grėsmę, kad mūsų gyvenimas bus sutelktas į šeimą ir namus, o tokia perspektyva kelia siaubą, nes buvome išmokyti būti ambicijų ir tuštybės būtybėmis. Ir sunku apsimesti ambicingu, kai keičiate sauskelnes, ruošiate skanią vakarienę ar džiaustote drabužius, kai viena akimi stebite mažylį, bandantį pagauti katę, o ropojantis kūdikis tempia jums už kojos. Čia kalbu ne tik apie motinas.
Šiais metais pirmą kartą gyvenime mačiau politines reklamas, kuriose vyrai kalbėjo apie tai, kad jų dukros turi turėti „teisę“ nužudyti įsčiose esantį anūką. Galėčiau tai priskirti politinio šališkumo beprotybei, užgožiančiai natūralų troškimą, kurį turėtų jausti bet kuris padorus vyras, norintis turėti anūkų. Tačiau bijau, kad neįvertinu daugelį metų trunkančio priešiškumo vaikams ir vaikystei pasekmių.
Mano seneliai iš motinos pusės gyveno už dviejų minučių kelio pėsčiomis; aš juos nuolat matydavau. Mano seneliai iš tėvo pusės gyveno už trijų mylių. Juos matydavau kiekvieną sekmadienį. Mano mamos mama ant kelių sūpavo kiekvieną iš 19 anūkų, o jų namai buvo atviri mums visiems bet kuriuo paros metu. Galima manyti, kad tai buvo nepakartojamas džiaugsmas. Taip apie tai galvoju ir aš. Bet jei iš tikrųjų nemėgstate vaikų, jei griežiate dantimis, nes jie trukdo jūsų troškimui atrodyti dideliu pasaulyje ar užsidirbti pinigų, tai ne džiaugsmas, o našta.
Anūkai sujungia skirtingas kartas meile, dėkingumu ir abipusėmis pareigomis. Jei manote, kad pirmoji jūsų pareiga yra sau, tikriausiai neturėtumėte tuoktis, o jei susituoksite, tikriausiai nesidžiaugsite, kad jus supa būrys vaikų. Ir jei pagaliau „išsilaisvinsite“ nuo vaikų namuose, tikriausiai laikysitės saugiu atstumu nuo savo anūkų; ir jausitės laimingi, jei tik galėsite nusimesti visą atsakomybę už savo vaikų finansinę gerovę.
Koks gyvenimas! Koks dabar vaikų gyvenimas! Vaikų darželyje, tarp žmonių, kurie jų nemyli ir kurie greitai neprisimins jų vardų; mokykloje, tame sunkiame pilkame debesyje, kurio pilkumą dar labiau didina kelionės autobusu į ją ir iš jos; priešais ekraną, dėl kurio jų smegenys nerimastingai dirba kol kūnas nejuda, o širdis slopsta, ir iš kurio nuolat sklinda pyktis, tuštybė ir iki šiol neįsivaizduotas ištvirkimas. O kas juos pasitinka išėjus į lauką? Kiek iš jų žino, koks didelis gėris yra turėti ir brolį, ir sesę?
Paklauskite bet kurio žmogaus, kas svarbiau: meilė ar pinigai, meilė ar patogumai, meilė ar prestižas, meilė ar valdžia, ir išgirsite, kad meilė, žinoma, svarbiau. Paklauskite, kas svarbiau: asmenys ar daiktai, ir išgirsite, kad, žinoma, svarbiau yra asmenys. Tai kodėl mūsų kaimynystėje tokia mirtina tyla? Viešpats mums sako, kad turime tapti kaip maži vaikai. Tai kur gi tie maži vaikai, į kuriuos turime būti panašūs? Jie niekada negimė; o jei gimė, tai yra atskirti arba uždaryti dirgliose bandose. Dieve, padėk mums.
Versta iš Crisismagazine.com
Autorius apgailestauja, manau, dėl šių laikų vaikų be vaikystės, jaunų žmonių, nenorinčių turėti vaikų, moterų naikinančių savo vaisių įsčiose.
Vaikystė tik tada tikra, kai augi ŠEIMOJE (o ne tuščiuose namuose, į kuriuos tik gerai sutemus grįžta į namus pavargę tėvai, ir puola įvairius kasdienius darbus dirbti)! O kai dar, jei ne tuose pačiuose namuose, tai bent netoliese seneliai gyvena, tada tai jau PASAKŲ vaikystė! O kas dėl tėvadienių – ar tik ne tai pakenkia kūdikiams, jų nervų sistemai? – Iš saugių šiltų mamos įsčių į šaltą nepažįstamą pasaulį gimęs kūdikis klyksmu protestuoja – jam baisu, jam mama reikalinga, tik joje ir su ja jis jaučiasi saugus, nes jaučia, jos kūną, jos širdies plakimą, jos alsavimą, jos niūniavimą, jos balso tembrą!!! Tad gimus jam svarbu visa tai šalia savęs jausti. O kaip svarbu, kol lopšyje guli, matyti ir jausti tų pačių šiltų akių žvilgsnį, veido išraiškas, balso toną, girdėti vis kartojamą tų pačių švelnių žodžių rinkinį!
Be to – ne veltui anksčiau tėvai ir piršliai rūpinosi rasti savo atžaloms porą iš panašios šeimos – panašios elgesio kultūros, pažiūrų, papročių. Tai labai padeda draugiškai, taikiai sugyventi. Tačiau net ir idealios poros abu tėveliai turi elgesio skirtumų, kitaip bendrauja. O kūdikiui net ir vos vos kitoks veido ar rankų krustelėjimas, balso intonacijos pokytis – labai svarbu. Kai vaiką prižiūrintys žmonės vis kaitaliojasi, jam tas jo aplinkos, jį globojančių rankų keitimasis, gal būt, gali net labai kenkti. Kitaip iš kur dabar taip masiškai pasipylė autistiški ir pan. vaikeliai? Juolab, kad besilaukiančios mamytės ilgai dirba kolektyvuose, kur nuolat įtempta, nervinga nuotaika. Juk kūdikėlis įsčiose labai tai jaučia! O žindančios motinos pieno tai nenuodija?
Nepritariu, kad vaikystė buvo prakeikta. Išgyvenau Antrąjį pasaulinį karą ir sunkius pokario metus, kai buvau ir nedavalgęs, ir karves ganiau, ir į mokyklą 4 km vaikščiojau, bet vaikystė nebuvo prakeikta.