Gegužės 4 dieną, eidamas devyniasdešimtuosius metus, mirė iškilus kalbininkas, dėstytojas ir tyrėjas Pranas Kniūkšta. Per savo gyvenimą tiesiogiai susidūręs su lietuvybės padėtimi Pietryčių Lietuvoje, neabejingas lietuvių kalbos statusui ir ateičiai jis buvo visuomeniškai aktyvus ir pagal išgalės stengiasi prisidėti prie valstybinės kalbos gynimo. Skaitytojams primename jo 2014 metais skelbtą tekstą asmenvardžių rašybos tema.
Ankstesnės vyriausybės Seimui buvo pateikusios įstatymo projektus, leidžiančius Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyti nelietuviškais rašmenimis. Seimas tuos projektus atmetė, nes jie neatitiko Lietuvos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo sprendimų. Tad keista, kad dabartinės vyriausybės teisingumo ministras vėl kursto kalbas apie tokį šių vardų ir pavardžių rašymą ir vėl dėl to kreipėsi į Konstitucinį Teismą.
Konstitucijos straipsnis dėl valstybinės kalbos nepasikeitė, reikia manyti, kad savo sprendimo nekeis ir Konstitucinis Teismas. Tad sumanyta eiti užuolankomis. Norima keisti pačios lietuvių kalbos suvokimą, – paskelbti, kad lietuvių kalba, taigi ir valstybinė lietuvių kalba, gali turėti nelietuviškų raidžių ir tokia „valstybine“ kalba vardus ir pavardes rašyti dokumentuose.
Kadangi grynųjų kalbos klausimų nei ministerijos, nei Konstitucinis Teismas nesprendžia, tokį valstybinės kalbos suvokimą norima išgauti iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos. Suprantama, kad Komisija tai daryti atsisako. Bet yra tokį „kalbos mokslą“ skleidžiančių politikų, apžvalgininkų ir kitokių veikėjų, šnekančių apie praplėstą lietuvių kalbos abėcėlę. Vieni į lietuvių kalbą ir jos abėcėlę siūlo įsileisti tris nelietuviškas raides – x, w, Q(q), kiti tokių rašmenų priskaičiuoja visą tuziną ir dar daugiau.
Mėginama remtis Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, kuri vienoje išnašėlėje pamini ir nelietuviškus rašmenis. Betgi ten pasakyta, kad jie pavartojami nelietuviškuose žodžiuose. Jų gali turėti simboliniai pavadinimai, prekių ženklai ir nelietuviški asmenvardžiai, kuriuos galima laikyti savotiškomis kitų kalbų citatomis. Vienas kitas taip parašytas žodis nereiškia, kad jų nelietuviškieji rašmenys yra įėję į lietuvių kalbą ir jos abėcėlę. Kad Lietuvoje veikia Swedbankas ar kad Lietuvos pilietę vedė Lenkijos pilietis Pawel Wardyn, dėl to raidės w netrauksime į savo abėcėlę.
Į lietuvių kalbos abėcėlę įtrauktos tos raidės, kurios vartojamos lietuvių kalboje plačiai paplitusiuos tarptautiniuose žodžiuose ir lietuviškuose asmenvardžiuose. Tokios yra f, h, ch. Jų sulietuvėjimą rodo tokie žodžiai, kaip: fabrikas, ferma, firma, formuoti, Feliksas, Frankonis; herbas, himnas, harmoningas, Henrikas; chemija, choras, chaotiškas, Chomičius, Chadaravičius.
Rašmuo w lietuviška raide taptų tada, jei rašytume: watmanas, weranda, werbuoti, Wiktoras, Wagnorius. O jei į lietuvių abėcėlę įtrauktume raidę x, reikėtų rašyti: indexas, exursija, maximalus, Alexas, Paxas. O jei ten įsileistume raidę Q (q), galėtume rašyti ir taip: qbas, inqbatorius, Qbilius, Qčinskas.
Kadangi su rašmenimis x, w, q rašome tik nelietuviškus įmonių pvadinimus ir užsieniečių asmenvardžius, šių raidžių negalima traukti į lietuvių kalbos abėcėlę.
Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės dokumentuose rašomi tik lietuviškais rašmenimis, nes čia jie turi būti pateikiami valstybine kalba.
Jei Lietuvos piliečio vardas ir pavardė dokumentuose parašomi kitos kalbos rašmenimis, toji kita kalba vartojama kaip valstybinė. O to neleidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Papildomai reikia pasakyti dar vieną svarbų dalyką, – kad asmenvardžių rašymas valstybine kalba nepažeidžia vadinamosios žmogaus teisės į vardą ir pavardę, paprastai sakant, teisės pasirinkti vardą ir pavardę. Nustayta, kad ne lietuvių tautybės piliečių vardas ir pavardė rašomi pagal tarimą, t. y. pagal asmens gimtosios kalbos skambesį. Tikrąją vardo ir pavardės formą rodo šnekamoji kalba, užrašymas vienos ar kitos kalbos rašmenimis jų nekeičia.
p. Liudvikai, kodėl taip nekenčiate tų, kurie pasiryžę eiti į Seimą? Juk tai vienintelis kelias pagelbėti Lietuvai bet kokiu klausimu. Nejaugi galvojate, kad tie 3000 eurų per mėnesį, o gal ir mažiau, yra medaus upės, kad galėtum bent žmoniškiau gyventi? Daug yra puikių žmonių, kurie turi nuostabias idėjas, pasiūlymus, bet pabandyk, žmogau, tai įgyvendinti- visą gyvenimą prarasi, nes neturi rankoje valdžios svertų. Naujieji žmonės, apsisprendę eiti į Seimą, eina iš nevilties, o ne būsimos šlovės vedami. Jie ją jau turi. Pridėkite ranką prie širdies ir paklauskite savęs, ar norėtumėte ten eiti? Eiti ten, kur tave narstys po siūlelį, žurnalistai pakiš po didinamuoju stiklu, pils bet kokį mėšlą ant galvos? Ar norėtumėte, kad ir už 5000 eurų? Aš nenorėčiau. Todėl lenkiu galvą prieš tuos, kurie pasiryžę stoti prieš tą baisią blogio laviną ir juos palaikau. Juk valdžia, Seimas turi egzistuoti pagal Konstituciją, tad kodėl Jūs nuolat taip piktai kalbate apie NS? Nusiraminkite. Matau, esate protingas žmogus, Jūsų mintys būtų daug naudingesnės, jeigu jas pateiktumėte taikiai. O skriaudų nebenešiokite, išmeskite į sielos sąvartyną. Linkiu sėkmės ir nusiraminimo, kad ir kaip sunku. Niekada nepamirškite, kad Lietuvai esate labai reikalingas žmogus.
Tokius Janke(le)viius į sąvartyną!
Visų širdyse lieka pagarba ir susižavėjimas gerb. Pranu Kniūkšta: Jo nuolatiniu triūsu dėl Tėvynės labo, Jo karšta meile savo šaliai, Jo išmintimi ir nenuilstama kova. Šio garbingo kalbininko gyvenimas įkvepia alsuoti meile savo kalbai. Belieka tikėtis, kad jo pramintu taku eis virtinė Jo išugdytų bendražygių.
Vieni budi prie tautos sienų, kiti jas ardo, kur tik gali prilįsti. Viskas priklauso nuo to, kiek žmoguje yra ar yra likę žmogaus. Laimi tie, kurie stipresni, budresni, labiau susitelkę, turintys sveiką mąstymą ir einantys iki galo. Laukiu nesulaukiu tos dienos, kai, pavyzdžiui, Anglijoje mūsų tautiečių pavardes pradės rašyti su „č”, „ž”, „š”, „dž,” „ū”, „ė” ir t.t. Deja, deja, nesulauksiu, nes anglų kalba neturi tokių raidžių savo abėcėlėje, ir jie niekada nemokšoms neleis darkyti savo kalbos, todėl lietuvaičių pavardės „Kryžanavičius”, „Urbšiūtė” turės skambėti ir būti rašomos taip: „Krizanavicius”, „Urbsiute”. Anglai žino, kas yra orumas ir pagarba tiems, kurie sukūrė tuos pamatus, ant kurių laikosi jų valstybė. Jie mielai priima gyventi kitų tautybių žmones, bet šie negali jiems diktuoti savo sąlygų ar kelti savo norų aukščiau šeimininkės norų- nebent būtų nesveiko proto. Tokie „norėtojai” turi grįžti į savo tėvynę, kur jų pavardės bus rašomos pagal gimtosios kalbos standartus. Garbingas žmogus taip ir padarytų. Šiandien, kaip niekada anksčiau, būtina kalbėti apie savo kalbos grožį, jos išskirtinumą (ne dėl to, kad didžiuotumėmės, bet kad žinotume), nes mūsų protėviai sugebėjo ją išsaugoti mažai pakeistą, išplaukusią iš senovės girių ir plačių vandenų, todėl ją pasaulio kalbininkai vadina viena gražiausių, viena archajiškiausių indoeuropiečių kalbų pasaulyje, kurios pagalba šiandien mokslininkai gali perskaityti senovinių mirusių kalbų įrašus. Mykolas Daukša „Prakalboje į malonųjį skaitytoją” (” Postilėje”) 1599 metais rašė: „Kuri, sakau, yra pasaulyje tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Per amžius žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba, visada rūpinosi ją išlaikyti, ją gražinti, turtinti ir tobulinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama savoji kalba. Tąja kalba paprastai yra rašomi įstatymai, jąja leidžiama tautos istorija, savi ir svetimų tautų reikalai, jąja aptariami visi valstybės reikalai, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje ar namuose. Pati prigimtis visus to moko, nes kiekvienas iš motinos paveldi polinkį savo gimtajai kalbai vartoti, išlaikyti ir skleisti. Tą matome ne tiktai žmonių, bet ir neprotingų gyvūnų tarpe. Kaip būtų keista, jeigu juodvarnis lakštingala imtų suokti, o lakštingala juodvarniu krankti, ožys liūtu staugti, o liūtas ožiu mekenti. Dėl tokių būdo atmainų dingtų įgimtos gyvulių ypatybės. Jei toks pakrikimas iššauktų sumišimą gyvulyje, tai suprantama, koks sąmyšis ir netvarka kyla tautoje, kai ji, paniekinusi savo kalbą, pamilsta svetimą, pamiršdama jog Dievas ir pati prigimtis reikalauja kalbėti savąja kalba. Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tauta, bet daugiausia išlaikydama ir vartodama savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir broliškąją meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą- sunaikinsi daugiau pasaulio, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Kas išblaškė ir išsklaidė tuos, kurie, norėdami išgarsinti savo vardą, statė bokštą net ligi debesų? Kalbų nesantaika. Kodėl, dėl ko pasaulyje prasidėjo karai, maištai ir sukilimai? Dėl kalbų įvairumų. Visos nesantaikos tarp tautų, visos apkalbos, vienos tautos niekinimas kitos, kilo dėl kalbų skirtingumo, lyg iš visokio sąmyšio šaknies išaugo. Bet tai sakau ne tuo tikslu, idant norėčiau peikti kitų kalbų mokėjimą, kuris visada ir visiems buvo, ir tebėra naudingas ir garbingas dalykas. Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja. O Dieve, duok, kad kada nors apsižiūrėtume ir iš tos miego ligos pabustumėme”. Praėjo keli šimtai metų, keičiasi kartos, ir vėl lyg varpo gausmas ataidi iš tolių M. Daukšos šauksmas: „Tauta, pabusk, susivok ir nebegriauk!”
Visiškai teisingai, pone Kazimierai! Tik gaila, kad Lietuvoje nebėra tokių M. Daukša, V. Kudirka, J. Basanavičius Tautos šauklių, švietėjų – visi nori kuo greičiau prie valdiško lovio, į Seimą!
Reiškiu giliausią užuojautą Prano artimiesiems, bičiuliams ir bendraminčiams. Dėkoju „Pro Patria’i” už paskelbimą, „Pozicijai” – už informacijos paplatinimą. Vis skaudesni atsisveikinimai su lituanistinės kultūros mohikanais, sudariusiais tą iškiliąją pokario kalbininkų kartą, kuri geriausiai žinojo, kam atėjo į šį pasaulį, Jai gimtoji kalba nebuvo tik mokslinio smalsumo objektas, Tai buvo patriotinio apsisprendimo, ištvermingos kovos, atkaklios ir ilgalaikės gynybos dalykas. Grumtynės už kiekvieno istorinįo teksto išleidimą, už kiekvieną gramatinę lytį, už kiekvieną žodį ir jo kirtį. Jose daug kas priminė XIX a. pasipriešinimą. Nors kita vertus, caro laikų priminimai beveik visada buvo panaudojami taip, kad asocijuotųsi su esama kalbos situacija okupuotoje Lietuvoje.
Amžinąjį atilsį duok Mirusiam, Viešpatie, o artimiesiems ir bendradarbiams nuoširdi užuojauta. Tai skaudi netektis visai Lietuvai.
Nuostabiai puikus straipsnis – tik LIETUVIŠKOS raidės mūsų VALSTYBINĖJE LIETUVIŲ kalboje! Kaip galima kelti tokį klausimą, prieštaraujantį LIETUVOS Konstitucijai? Tikėkimės, kad Seime yra žmonės, mylintys LIETUVĄ, o ne kitų šalių padlaižiai, dirbantys už pakišas!!!
Tikrai keista, kad ir dabartinės vyriausybės teisingumo ministras vėl kursto kalbas apie kažkokį vardų ir pavardžių rašymą ne Lietuvių kalbos abecėlės raidėmis !!! Ar nejaučia šis ministras spaudimo iš Prezidentūros, kur darbuojasi ištikimasis Cicackos bendražygis, o gal jį užspaudė už svetimus pinigus mėgėjas papietauti ministras su savo šutvės VRM mini-ster-vos „pania”?
Kada lietuviai sugebės atsispirti nutautėjimui ir pagaliau sugebės atlietuvinti Lietuvą ir ne tik LTSR teritorijoje?!