PRANEŠĖJO IR PREZIDENTO ISTORIJA: SEIMO KOMISIJA KASINĖJA NE SU TA „LOPETA“

Prof. Gediminas Merkys

Seimo laikinoji tyrimo komisija aiškinsis „Pranešėjo ir Prezidento“ istorijos detales. Tariama intriga kyla iš D. Pancerovo ir B. Davidonytės grožinės literatūros kūrinio. Komisijos sudėtis iškalbinga, joje vien valdančiųjų nariai. Išimtis ir vyšnaitė ant torto – opozicionierius V. Bakas, kuris padovanojo valdantiesiems savo personą ir patapo komisijos pirmininku. Kai kurios figūros ten odiozinės – Matukas Maldeikis, katapultuotas į politiką įtakingos mamutės bei pagarsėjęs Kinijos „smaugėjas“. Ten ir prof. R. Lopata, buvęs „ARVI kalakutų“ konsultantas ir strategas. Priminsime, toji verslo korporacija skandalingai žlugo, prasiskolino Rusijos kreditoriams, tą net Lietuvos teismai pripažino.

Yra pagrindas Komisijos sudarymą, jos ketinimus vertinti kraštutinai neigiamai. Egoistiškas pigių politinių taškų rinkimas ir akivaizdi destrukcija pafrontės valstybėje. Kokie neigiamo vertinimo argumentai?

Pagal analogiją, prancūzai galėtų sudaryti komisiją A. Diuma romano „Grafas Montekristas“ pagrindu… Tiesiogiai tautos renkamo prezidento rinkimai, apskritai bet kokie rinkimai net ir brandžiose demokratijose yra jautrus procesas. Kalbama apie taikaus valdžios perdavimo ir perėmimo procesą. Tai susiję su padidinta įvairialype rizika ir neapibrėžtumu.

Efektyvi normalios valstybės saugumo tarnyba – Lietuvoje tai VSD ir karinė žvalgyba – tiesiog privalo vykdyti valdžios pasikeitimo proceso stebėseną, rinkti informaciją, kaupti dosjė apie kiekvieną iš kandidatų, jų aplinką, rėmėjus. Iš principo privalu rinkti informaciją net ir apie jų panas. Žvalgybos vadų aplinka irgi privalo būti tikrinama. R. Pakso skandalo metu išgarsėjo tokia Renata Smailytė, kuri mėgo labai artimai bendrauti su generolais, bandė reguliuoti politinį eismą… Priešiškos struktūros dažnai pameta auštam politinių sprendimų priėmėjui, informacijos turėtojui „krūtą“ paną. Žvalgybos žargonu tai – „medaus“ pakišimas.

Lietuvos VSD vadas, tik prisiekus teisėtam išrinktam Prezidentui – G. Nausėdai, privalėjo pasiprašyti audiencijos ir atnešti papkutę su referatu. Jame glausta informacija apie tai, kas buvo stebima ir kas pastebėta rinkimų kampanijos metu. Žinoma, nuasmeninant šaltinius, neišduodant iki smulkmenų žvalgybos vidinės virtuvės. Norėtųsi išreikšti viltį, kad taip ir buvo padaryta. Maža to, užregistruotas kandidatas turi teisę, o esant įtarimams ir moralinę bei pilietinę prievolę, pats kreiptis į VSD, pasidalinti savo nuogąstavimais, teikti prašymus. Kas ne taip, kur problema, jei VSD į tokį kandidato žingsnį atsiliepė, sureagavo konkrečiais veiksmais? VSD privalėtų net marginalą K. Juraitį išklausyti, nors tokie į VSD paprastai nesikreipia. Juos galimai kuruoja KITAS saugumas…

Šiandien VSD privalo žinoti viską, tarkime, apie Celofaną. Saugumas, ypač karinė žvalgyba privalo žinoti, kas atsitiko, jog NATO generolas V. Tutkus tapo „taikos balandžiu“? Pastarasis žada „pasirūpinti“, kad Lietuvoje nekristų bombos, ragina bendrauti, derėtis su Rusija ir V. Putinu, kuris yra šių dienų Hitleris. Po 1939 rugsėjo 1-3 d. su Adoliu jau niekas iš Vakarų politikų nebesiderėjo. Net derybininko R. Hesso šuolis iš parašiuto ant Britanijos žemės jau nebepagelbėjo. VSD privalo žinoti, koks skystimas mušė į galvą kraujotyros profesoriui E. Vaitkui, kad neigia ir geidauja reviduoti Lietuvos euroatlantinę kryptį? Ar tik skystimėlis senjorui mušė galvon, ar kas nors rimčiau už virvučių tampo? Jei mūsų saugumas to nežino, nerenka dieną ir naktį apie tai operatyvinės informacijos, kontorą privalu uždaryti ar bent jau kardinaliai reformuoti. Visus jos dabartinius generolus ir pulkininkus privalu nedelsiant atleisti su vilko bilietu.

Normalios žvalgybos viską stebi pilnu akipločiu ir dirba pagrindinai operatyviniais, o ne teisinio proceso metodais. Teisinis procesas žvalgybose įsijungia tik pavieniais kraštutiniais atvejais, kai priešas ir jo kėslai identifikuoti, kai pagrįstai tikimasi, jog bus dar ir proceso tvarka surinkti neginčijami įrodymai prokurorui ir teismui. Kuo slapčiau dirbama, tuo geriau. MOSSDAD-as, kaip žinoma, netgi žudo. Daro tai sistemingai, kartais viešai, bet dažniausiai slaptai. Putinistinės struktūros irgi žudo, užsienyje priešus, tariamus išdavikus, o šalies viduje mėto per langus ar kitaip masiškai numarina savo oligarchus, kurie nesidalina, nutekina informaciją. Tokių Rusijoje vien pastaruoju metu priskaičiuota apie 40. JAV CŽV irgi kadaise žudė, bet vėliau tai buvo uždrausta. Laikina nesena išimtis buvo O. Bin Ladeno likvidavimo operacija prie B. Obamos. Neraginu, neagituoju, kad kurios nors ES šalies saugumas ką nors žudytų. Bet reikia turėti protelio, idant susivokti, kaip, kokiais metodais pasaulyje dirba galingos ir brutalios žvalgybos, kad ir mūsų kaimyninėje valstybėje. Kodėl mes norime iškastruoti mūsų saugumą ir žvalgybą? Priešas eis į ringą su kastetu ir armatūra, o mūsiškiai plikomis rankomis? Užuot rinkę informaciją apie vaitkus, celofanus, paleckininkus, lekstučius-žemaičius, mūsų VSD ir karinė žvalgyba, jos vadai dabar turės ateiti ant kilimėlio pas V. Baką. Išprotėjote?

Aš, kaip tipiškas socialinių mokslų profesorius, žiūriu į visas statutines organizacijas rezervuotai, be didelio žavėjimosi, su rizikos žmogaus teisėms ir humanizmui nuojauta. Visgi, kaip ir patalogoanatomo atveju, kažkas turi padaryti tą juodą, bet visuomenei ir valstybei būtiną darbą. Neatmetu galimybės, kad kažkur archyve guli ir R. Lopatos dosjė dėl rusiškojo ARVI šleifo, Maldeikiuko dosjė dėl jo neadekvačios meilės Taivaniui. Katalonijos arba kurdų kažkodėl Matukas visai nemyli, o dėl Taivanio pasiryžęs nuo uolos nušokti… Ar tik iš paikumo toji meilė patrakusi, ar visgi yra neskaidrūs interesai? Kieno? Mane net nupurto vaizdas, kad gyvybe dėl Lietuvos valstybės interesų užsienio misijose rizikavę karininkai, pvz. D. Jauniškis, dabar turės išsitempę stovėti prieš matukus ir lopatas, jiems aiškintis…

V. Bakas karžygiu pasirodė „MG Baltic“ skandalo istorijoje. Deja, migrantų krizės metu pademonstravo be galo infantilišką elgseną ir politinį oportunizmą. Apgailėtinai išstoja ir dabartinėje „Panešėjo“ istorijoje. Aukštoji žmogaus teisių ponia iš JT – Annika Sandlug – neseniai vizitavo Lietuvoje ir mokė: „juk iš veido nenuspręsi, ar tai žmogus nuo karo ir mirties bėga, ar ekonominis migrantas. Todėl privalote visus įsileisti per sieną ir tik tada aiškintis“. Žr. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuvai-griezta-kritika-is-jt-atstoves.d?id=94542893

Tai – leftizmas beviltiškai iškruštomis smegenimis. Tegul man bus atleista už grubią analogiją: „visiems trokštantiems sekso per jėgą, privalu nesipriešinant atsiduoti. Iš veido ar, atsiprašau, iš to daikto, juk nesuprasi, ar žmogus be galo stipriai, poetiškai myli, ar tik savo aistrą patenkinti nori? Pirma nesipriešindamas atsiduok, o tik po to aiškinkis…“.

Neidealizuoju nei VSD, nei D. Jauniškio. Tas pareigūnas stipriai nuvylė. Atėjo iš karinės aplinkos, kaip naujas žmogus iš šalies. Turėjo galimybę atplauti VSD mundurą, išsklaidyti abejones. Abejonių iki šiol daug. 1. Dėl pulkininko V. Pociūno žūties arba nužudymo Baltarusijoje. 2 . Dėl E. Kusaitės bylos peripetijų. 3. Dėl CŽV kalėjimo. 4. Dėl čečėnų Gatajevų istorijos. 5) Dėl Š. Paberalio istorijos. 6. Dėl signataro ir disidento A. Endriukaičio galimo persekiojimo, slaptų kratų jo namuose ir dokumentų išvogimo. Senų VSD skeletų krūva šiandien didesnė už keturių durų spintą. Buvo taikos laikmetis, buvo ir galimybė naujam VSD vadui, pagal principą – nauja šluota gerai šluoja, apsivalyti, išsklaidyti abejones pilietinei visuomenei. Abejonės, ar mūsų VSD tikrai ištikimas suverenui ir Konstitucijai, ar jis dirba pakankamai efektyviai, deja, neišsklaidytos. Pafrontės valstybėje visa tai negerai. Panašu, dabar ir ne laikas aiškintis. Pagirtina, kad D. Jauniškis bent jau D. Grybauskaitės surežisuotą slaptų pažymų kordebaletą pristabdė.

Apgailėtina, Seimas, pražiopsojęs minėtus šešis rąstus valstybės, jos nacionalinio saugumo akyje, dabar sudarė komisiją neegzistuojančiai pseudo problemai spręsti. Tai – valdančiųjų egoizmu ir politiniu narcisizmu paremta destrukcija pafrontės valstybėje. Tikrieji motyvai aiškūs. Apdergti dabartinį Prezidentą, numušti reitingus, sudarkyti jam rinkimų kampaniją. Dėl asmenybinio ir biografinio nepasiruošimo Prezidento vaidmeniui, dėl silpnavališkumo bei noro įtikti visiems, G. Nausėda akivaizdžiai stokoja funkcionalumo. Kaip politikas jis visai neturi valdžios instinkto, liaudiškai tariant, neturi „Faberžė“. A. Brazaukas, V. Adamkus, D. Grybauskaitė, kiekvienas savaip, bet buvo geriau pasirengę tam iškiliam vaidmeniui. R. Paksas ir G. Nausėda, vėlgi kiekvienas savaip, nepasirengę funkcionalaus Prezidento misijai. Patriotiški, antiglobalistiškai nusiteikę inteligentai savo žvilgsnį šiandien kreipia kitur, jie „Vilties Prezidentu“ mato I. Vėgelę.

Valdantieji tiksi kaip nors su I. Vėgele susitvarkyti. Būdų gausybė – sisteminių medijų užsiundymas, marginalizavimas, išgalvotas kompromatas, jei realaus nieko nerasta. Surinks I. Vėgėlės šalininkai, tarkime, kokius 28 tūkst. parašų. Tikėtina VRK pozicija: „koks kietas I. Vėgėlė, kas galėjo pagalvoti? Net 19236 galiojančius parašus surinko, bet kitus privalėjome išbrokuoti. Kandidatu neregistruojame…“. Tad grįžk, Ignai, į savo kontorą… Visi likę marginalai surinks nuo 0,5 iki 3 proc. balsų. Problema konservatoriams yra būtent labai aukšti G. Nausėdos reitingai. Paprastų žmonių simpatijos natūraliai atitenka įspūdinga antropometrija ir stotu pasižyminčiam, gražią šeimą turinčiam, puikiu diktoriaus balsu ir taikliomis metaforomis į tautą prabylančiam politikui. Pelnyti ir nepelnyti politiniai kumelšūdžiai į G. Nausėdą pradėjo lėkti nuo pirmos prezidentavimo dienos.

Kas tik iš valdančiųjų ir jų satelitų to nedarė? Pirmieji buvo A. Valinskas, taip pat europarlamentarai A. Kubilius, R. Juknevičienė, A. Maldeikienė, visokie dvaro apžvalgininkai ir apžvalgininkės. Premjerė I Šimonytė, ignoruodama LR Konstituciją, užsimanė pati vykti į Europos vadovų tarybą. Tarsi Lietuva būtų savivaldybė be užsienio politikos funkcijų, esą, į Briuselį vykstama tik ūkinių reikalų tvarkyti… Kliuvo ir poniai prezidentienei, kai kažkokiame itin tradicinių pažiūrų sambūryje apsilankė, pabuvo jo globėja. Pasak valdančiųjų, G. Nausėdos pažiūros užstrigo 20 a. viduryje. Nesvarbu, kad tos pažiūros išplaukia iš LR Konstitucijos turinio ir atitinka daugumos rinkėjų nuostatas. Žinoma, čia turima galvoje tikroji Konstitucija, žalimų nesudarkyta.

Užtat ir griebia valdantieji plačią plokščią lopetą. Paniškai bijo tikėtinos G. Nausėdos pergalės pirmame ture. Bandoma pasemti didelį šviežią karvės blyną ir drėbti kampanijos įkarštyje viską ant Prezidento ir pafrontės valstybės vyriausio ginkluotų pajėgų vado šviesaus rūbo. Mat iki šiol gausiai mėtyti mažesni kamuoliukai rezultato neduoda. Tik efektas bus atvirkščias. Liaudis mėgsta kankinius, gailisi aukų. V. Bakas berods buvo S. Skvernelio – kandidato į prezidentus – rinkimų štabo vadas. Liko nuoskaudų po pralaimėjimo. Žinantys teigia, būtent V. Bakas tada gerokai apgadino S. Skvernelio – stipraus politiko – rinkimų kampaniją. Panašu, komisijos pirmininkas pagadins viską ir dabar. Kantrybės, laikas ir gyvenimas parodys tiesą. Kol kas galite sutaupyti, nepirkti bilietų į renginius. Nemokamas cirkas prasideda. Pirmas klounų ir kitų artistų pasirodymas Seime – lapkričio 15 d.

Net ir brandžiose demokratijose nėra tobulų valstybės vadovų. Čerčilis buvo alkoholikas, stebuklas, kaip iki 84 m. amžiaus ištempė. De Golis atvirai niekino parlamentarizmą. Tečer į vidaus politiką žiūrėjo tik per viešųjų finansų taupymo prizmę. Kohlis įsivėlė į korupciją, turėjo gėdingai trauktis. Bušas jaunesnysis stokojo kultūrinio kapitalo. Šaltojo karo metu JAV kongrese leftistai kritikavo Čilės diktatorių A. Pinočetą. Kažkas iš vadų taikliai atsakė: “Pinočetas kalės vaikas, bet tai mūsų kalės vaikas“. Turime teisėtai išrinktą mūsų Prezidentą. Jo veiklą ir vaidmenį privalome vertinti objektyviai, teisingai. Užsienyje jis atstovauja Lietuvai visai neprastai. Vidaus politikoje bemaž fiasko.

Priežastys dvi: 1) Prezidentą ignoruoja ir nuolat menkina patys valdantieji; 2) Lietuvos Prezidento modelis ydingas iš pagrindų. Prezidentas renkamas tiesiogiai tautos, bet rimtesnių galių neturi. Kadaise ir brazauskininkai, ir net landsbergistai bijojo V. Landsbergio galimo atėjimo į prezidentus ir sutelktai sudarkė LR prezidento įstatymą. Konservatoriai niekada nesivadovauja tiesos, politinės moralės kriterijais, nacionaliniais interesais. Jie vadovaujasi tik politinės kovos logika. Pastaroji sako, kad V. Bako komisijos galutinis prasmingas tikslas – apkaltos procedūros iniciavimas G. Nausėdai. Ar tikrai tam yra pagrindas? Ar tai atitinka pafrontės valstybės interesus? Kas bus naudos gavėjas?

V. Bako dosjė tai tikrai VSD turi, tik mums neparodys. V. Bakas, būdamas Lietuvos pareigūnų profsąjungos nacionaliniu lyderiu, 2011 m. (jau po dalies Gruzijos okupacijos) veržėsi bendradarbiauti su analogiškomis pareigūnų iš jėgos struktūrų profsąjungomis Rusijoje.

Jau tada bet kuriam Lietuvos viešam asmeniui privalėjo būti aišku, jog Rusijoje tikrai egzistuoja brutalios, prieš savo piliečius veikiančios jėgos struktūros, bet normalių profsąjungų minėtoje nelaimingose, diktatoriškoje šalyje nėra. Ko Rusijoje ieškojo V. Bakas? Gal norėjo imti pavyzdį iš G. Šrioderio? Nesivadovaukime kaltumo prezumpcija, patį blogiausią scenarijų atmeskime. Visgi akivaizdu, kad V. Bako rankomis buvo bandoma įstumti bent dalį mūsų pareigūnų bendruomenės į negerą lauką, kur kiekvienas būtų realiai rizikavęs tapti verbavimo objektu.

Beje, D. Jauniškis tikrai galėtų atsisakyti dalyvauti formaliai gal ir teisėtoje, bet de facto akivaizdžiai antivalstybinėje komisijoje, nesiųsti ten ir savo pavaldinių. Ir NIEKO jam nepadarytų. Tauta žinotų, jog turi tikrą saugumą ir jo patriotišką vadą.