Ruslanas Baranauskas
Seniausios pasaulyje profesijos istorijos edukuota paskirtis yra telkti visuomenę tyrimams, nuolat jausti jų poreikius, pastabas. Politikai, valdžia yra tik rekomendacinio pobūdžio instrumentai.
Tačiau bent jau Lietuvoje paskutinius 15 metų, ko gero, tai buvo vienas iš įsipareigojimų stojant į Europos tautų bendriją tapti absoliučiai tampomomis už virvučių komformistinėmis, nesavarankiškomis mokslo figūromis.
Iliustratyviausias pavyzdys- kelerius metus visus sustingdžiusi korono viruso pandemija, karantinas, galimybių perteklinis pasas. Šalis staiga akimirksniu transformavosi iš pirmaujančios pasaulyje į žemiausiųjų sąrašą, nes du metus pas mus pirmaisiais smuikais griežė ne imunologai, virusologai, o politikai, paniškai bijantys dialogo ir atsiskaitymo žmonėms.
Kokios imbiero šaknies paragavo kolegos istorikai, kad bet kokiu klausimu pirmučiausiai prašymai, rezoliucijos, kreipimasis į vyriausybę viešai? Netgi keičiant pavadinimą LGGRCT žodyje genocidas neužtenka logikos, racionalumo Istorijos institutui, universitetams surengti kad ir nuotoline forma forumą ieškant kompromisinio varianto.
Kaip ponas Nikžentaitis nesuvokia, kad politikams tas pats buvo ką ginti – Rakutį, Jokubauską ar iškilias asmenybes nuo Burauskaitės UABO siautėjimo, viešai apklijavus šiuos KGB etiketėmis. Ar moka algą Nikžentaičiui Šimonytė, ar tai mokesčių mokėtojų išlaikomos institucijos atstovas?
2016 metais buvęs Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) prorektorius Aivas Ragauskas Senato tarybos susirinkime aiškiai įvardino, kad mūsų istorikai silpniausiai rašo kolektyvinius darbus su kolegomis iš užsienio. Kam dabar įdomu tai prisiminti, ar yra diagramos, lentelės, ataskaitos, jog kažkas pasikeitė?
Pedagogų rengimo bazė sunaikinta, fakultetai nuomuoja privatininkams laisvas patalpas. Chaosas ir rezignacija- sudėtinė švietimo dalis, vizitinė kortelė. Kas drįsta oponuoti istorikams į akis ir realiai pareikalauti konkrečių darbų, o ne pliurpalų, už visokius europinius fondus leidžiamų niekalų tiražavimą?
2014 metais VU TSPMI etatiniai dešiniųjų šlovintojai sukurpia ideologinio, propagandinio turinio, absoliučiai nerecenzuotą mūsų prieškario istorikų darbais neparemtą, su tuo pačiu profesoriumi Edvardu Gudavičiumi parengtą 2,50 eurų vertės pseudo knygelę „Valstybė ir istorija“.
Rodos, toks patyręs istorijos vilkas Česlovas Laurinavičius ir kiti neišeinantys iš TV ekranų mokslo šulai turėtų argumentuoti savo mintis, poziciją. Tačiau virkaujama ir didžiuojamasi, kad iki šiol nėra valstybės interesus atitinkančios istorijos koncepcijos, kuri leistų mums integretuotis šiuolaikinio globalizmo sąlygomis. Tačiau, kas trukdė tai įgyvendinti?
Pasiekėme tokį lygį, kad mokslininkai savo lėšomis išlaiko elektroninį „Mokslo Lietuva“ leidinį, o vegetuojantiems kultūros leidinių redaktoriams sakoma, kad leidinys bus paremtas, jei tik bus mums tinkamos temos ir autoriai.
O kur užsienio mokslininkų balsas, interviu su jais spaudoje? Kur istorikų pridėtinės vertės kūrimas saugant muziejus, bibliotekas?
Rusija blokuoja priėmimus prie Prūsijos archyvų – sunku įsivaizduoti, koks likimas laukia Donelaičio muziejaus Tolminkiemyje, kas ištiks tremtinių kapus Sibire, neduodant leidimo juos tvarkyti savanoriams – ar tai nebus Sirijos paveldo sunaikinimo analogas?
Kviečiu žmones diskutuoti, nebijoti siuntinėti istorikams užklausas. Ši prestižiškiausia tarpukaryje mokslo sritis padarius reformas institute ir kitose kontorėlėse dar gali surasti savo vietą nacionalinių vertybių aukso fonde.
Istorikai dirba vadovaudamiesi iliuzija. Jie mano aprašinėjantys praeitį, o ištikrųjų aiškina dabartį. Istorija visada tarnavo ir tarnauja valdančiųjų ideologijai.