Balandžio 23 dieną Mykolo Romerio universitete (MRU) visuomenei pristatyta prof. Alfonso Vaišvilos nauja knyga, nušviečianti lietuvių akademinio jaunimo kelionių į Vakarų Europos universitetus istoriją ir jų reikšmę Lietuvos kultūrai, ypač XIX–XX amžių sandūroje.
Tai išsamus tyrimas, atskleidžiantis, kaip studijos užsienyje veikė tautinės savimonės formavimą, kultūrinį bendravimą su Europa ir ilgalaikę intelektualinę šalies raidą.
Knygos autorius išryškina, jog tarptautinis bendravimas nuo seno buvo būtinas tautų kultūrinei plėtrai. Lietuviai, kaip ir daugelio kitų tautų atstovai, ieškojo galimybių pažinti kitų šalių gyvenimo būdus, kūrybines praktikas, filosofines kryptis ir socialinius modelius. Akademinės kelionės į Vakarų universitetus buvo vienas iš pagrindinių kanalų šiems mainams vykti. Studijos užsienyje ne tik stiprino individualias kūrybines galias, bet ir padėjo modernizuoti visuomenės politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą.
Jų kelionės tapo tautinės savimonės stiprinimo ir kultūros atnaujinimo keliais
Vienas ryškiausių šio reiškinio laikotarpių buvo XIX a. pabaiga – XX a. pradžia, kai lietuvių studentai masiškai vyko į tokias mokslo įstaigas kaip Krokuvos, Prahos, Paryžiaus, Heidelbergo, Leveno ar Bolonijos universitetai. Šios kelionės turėjo gilias istorines šaknis – dar nuo XIV a. pabaigos Lietuvos bajorai siuntė savo vaikus į universitetus, siekdami, kad jie įgytų krikščioniškąsias Vakarų vertybes. XVI a. šios kelionės suintensyvėjo per reformacijos judėjimą, kai studentai susidūrė su religinėmis ir socialinėmis naujovėmis bei demokratijos daigais.
Knygoje detaliai apžvelgiama ir tarpukario situacija. Po 1918 m. nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos valstybė sąmoningai skatino keliones į užsienio universitetus, matydama tai kaip būdą ugdyti kvalifikuotus specialistus visose gyvenimo srityse – nuo filosofijos iki žemės ūkio. Įvairūs šaltiniai rodo, kad šios studijos buvo neatsiejamos nuo Lietuvos kaip vakarietiškos valstybės siekio, o taip pat – nuo pasipriešinimo Rusijos imperinės sistemos kultūrinei įtakai.
Autorius mini ir konkrečius asmenis, kurie savo studijomis Vakaruose prisidėjo prie Lietuvos kultūros augimo. Tarp jų – filosofas Vosylius Sezemanas, kultūrologas Levas Karsavinas, Jurgis Anciuta, Juozas Ereta, Kazys Pakštas, Vytautas Soblys ir daugelis kitų. Jų darbai, sugrįžus į Lietuvą, darė poveikį mokslo, švietimo ir kultūros institucijoms. Išskirtinis dėmesys skiriamas ir Romos, Bazelio, Prahos, Erlangeno, Fribūro universitetuose studijavusiems lietuviams, kurių pavardės buvo atrastos senosiose matrikulų knygose.
Lietuvių akademinis jaunimas, studijuodamas Vakarų universitetuose, gilino ne tik profesines žinias, bet ir tautinę savimonę, formavo moderniosios lietuvių kultūros pamatus.
Ne mažiau svarbus aspektas – šių kelionių poveikis lietuvių kultūrai. Studijos užsienyje skatino humanistinių, filosofinių, meninių ir politinių idėjų plitimą. Atsirado sąlygos kurti aukštesnės kokybės kultūrinius darbus, plėtoti nacionalinę savimonę, stiprinti demokratijos idealus. Šios idėjos vėliau buvo įtvirtinamos per akademinę veiklą Lietuvoje, ypač steigiant Vytauto Didžiojo universitetą 1922 m., kai trūko vietinių specialistų, todėl buvo kviečiami profesoriai iš užsienio.
Knygoje paminėta ir sovietmečiu nutylėta, tačiau nepriklausomybės laikotarpiu „Po nepriklausomybės atgavimo 1990 m. paskelbta monografijų ir straipsnių apie tuos užsienyje studijavusius asmenis, kurie nebuvo minimi sovietmečiu: apie Juozą Purickį, Domą Cesevičių, Igną Skrupskelį, kun. Antaną Staniukyną, Juozą Keliuotį, Petrą Paulaitį, Kazį Pakštą, Mariją Andziulytę-Ruginienę, Haliną Kairiūkštytę-Jacinienę, Mečislovą Reinį, Vytautą Soblį, Joną Totoraitį…“. Šių asmenybių palikimas tapo nauju tyrimų objektu po 1990-ųjų.
A. Vaišvilos knyga – tai vertingas akademinis šaltinis, leidžiantis giliau suprasti, kaip tarptautinis kultūrinis bendravimas, ypač per aukštąjį mokslą, formavo modernią Lietuvos tapatybę. Tai liudijimas apie žmones, kurie tikėjo švietimo galia ir prisidėjo prie Lietuvos kaip europinės valstybės kūrimo.
Apie knygos autorių:
Alfonsas Vaišvila yra žymus Lietuvos teisės filosofas ir teoretikas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, ilgametis MRU Teisės fakulteto dėstytojas ir Teisės filosofijos katedros vedėjas. Jo mokslinių interesų sritys yra Teisės filosofija ir teorija (nagrinėjo teisės ir moralės santykį, teisės vertybinius pagrindus, sukūrė teisinio pažinimo metodą – teisinį personalizmą), filosofijos istorija ir mokslų metodologija (tyrinėjo filosofijos raidos aspektus ir mokslinio pažinimo metodus), pedagoginės minties ir regioninė istorija (domėjosi Lietuvos kultūros ryšiais su Vakarų Europa, ypač švietimo ir akademinio jaunimo kelionių kontekste). Iš leido knygas „Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje“, „Teisinis personalizmas: teorija ir metodas“, „Teisės teorija“, „Tautinės tapatybės dramaturgija“, „Šiluvos regiono dvarai ir jų vidaus teisė (XVI–XX a.)“. A. Vaišvila 2004 m. buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi..
