Naktį po rinkimų, vos tik paaiškėjo rezultatai, LVŽS oponentai, politikos apžvalgininkai pradėjo puolimą – esą LVŽS bus vienkartinė partija, kuri subyrės, blogai, kad Vyriausybę ketinama formuoti iš profesionalų, laimėjusiųjų gretose per daug jaunimo ir t.t. Kodėl ir vėl kvestionuojama Tautos nuomonė, bandoma įpiršti, kad ji vėl suklydo išsirinkusi neva ne tuos?
– Ir garsiausiai apie tai kalbėjo konservatorių lyderiai. Jie apie save galvojo daug geriau nei rinkėjai. Tikrai buvo siurprizas, kad konservatoriai gavo tiek mažai mandatų vienmandatėse rinkimų apygardose. Tikrai jie tikėjosi daugiau mandatų didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Antras dalykas – buvo akivaizdu, kad regionuose LVŽS turės persvarą ir pirmaus. Buvo klausimas tik koks bus pirmavimo mastas. Tačiau konservatoriams tokia masinė „valstiečių“ pergalė buvo didžiulis netikėtumas ir politikai susierzino. Kad politikai susierzina – nieko keisto, tai įvyksta ne pirmą kartą. Užtenka vien prisiminti 1992 metus, kai LDDP laimėjo absoliučią daugumą vietų Parlamente ir tada net buvo bandomos įvairios pilietinės rezintencijos, bandyta nesutikti su rinkimų rezultatais. Ir tik po tam tikro laiko buvo nusiraminta. Galų gale ir po 2012 metų Seimo rinkimų dešinieji gerokai susierzino ir net porą mėnesių vyko aklas puolimas besiformuojančiai koalicijai. Deja, tarp puolančiųjų tada buvo ir prezidentė. Šiandien ji yra gerokai pasikeitusi.
– Kodėl?
– Pirma – jai tai antra kadencija. Antras dalykas – ji projektuoja galimybę po savo kadencijos pabaigos likti Lietuvos politikoje – galbūt premjero pozicijoje. O toks scenarijus reikalauja nesusipykti su didžiąja dalimi politinių partijų. Todėl į koalicijos formavimo mūšius stengiasi nesivelti, nors rinkimų kampanijos pradžioje nedviprasmiškai buvo pasakiusi, ką reikia rinktis. Beje, Andrius Kubilius palygino LVŽS pergalę su Vytauto Šustausko pergale Kaune, kai jis tapo meru. Tokie palyginimai – nei į tvorą, nei į mietą. Už V.Šustauską balsavo nedidelė žmonių grupė. Ir kai tie patys konservatoriai Kaune nenorėjo sudaryti koalicijos su Naująja sąjunga, jai nebuvo kitos išeities, kaip eiti į koaliciją su V.Šustausku, kuris tapo miesto meru. Todėl A.Kubilius šiuo atžvilgiu demonstruoja trumpalaikę ir šališką atmintį. Gabrielius Landsbergis irgi yra nusivylęs rezultatais, kurie yra blogesni nei prieš 4 metus, ir tai lemia jo retoriką. Susierzinimas po tiek metų demokratijos Lietuvai yra kaip šuniui penkta koja. Politikai turėtų garbingiau priimti pralaimėjimą. Pavyzdžiui, socialdemokratai pasveikino „valstiečius“, nerodė susierzinimo, o G.Landsbergis pasveikino tik Saulių Skvernelį, partijos pirmininko Ramūno Karbauskio nesveikino. Politiniai lyderiai taip neturi elgtis, turi išmokti džiaugtis pergale ir susitaikyti su pralaimėjimu.
– Oponentai LVŽS lygina su „valinskininkais“, „Drąsos keliu“ ir tvirtina, esą ji bus vienkartinė partija. Tačiau ji politinėje arenoje jau ne vienerius metus, kitados buvo net parlamentinė partija.
– Čia yra visiškas oponentų nusišnekėjimas. „Valstiečiai“ netgi Parlamente buvo valdančioji partija ir į žemės ūkio ministro postą delegavo Kazimierą Prunskienę. O savivaldos rinkimuose ji yra nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Taip, partija keitė pavadinimus, bet lygiai taip pat buvo ir su liberalais. Taip, pastarieji dveji rinkimai „valstiečiams“ buvo nesėkmingi, bet dabar jie grįžo. Ir grįžo dėl daugelio priežasčių. Svarbiausia – daug žmonių vis dar yra nusivylę konservatoriais. Be to, nemažai rinkėjų yra nusivylę socialdemokratais, todėl buvo ieškoma trečiosios jėgos.
– Oponentai priekaištauja R.Karbauskiui, pasiryžusiam į Vyriausybę deleguoti profesionalus.
– Paprastai Vakaruose dominuoja partinės vyriausybės. Bet Lietuvoje partinėmis vyriausybėmis, kaip ir dviem didžiosiomis partijomis, yra gerokai nusivilta. LVŽS siūlymas Vyriausybę formuoti labiau iš ekspertų yra ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad partinės vyriausybės, deja, Lietuvoje nebuvo labai rezultatyvios.
– R.Karbauskis yra sakęs, kad LVŽS sieks Lietuvoje atkurti valdžių pasidalijimo principą. Gal pagaliau sulauksime tikros demokratijos?
– Manau, kad tai yra visai realu. Manau, reikėtų į vietą sugrąžinti prezidentės vaidmenį, nes dabar jos vaidmuo yra gerokai per didelis. Jei ji planuoja tęsti savo politinę karjerą Lietuvoje, kaip Algirdas Brazauskas, kuris po prezidento kadencijos palaukęs kelerius metus tapo ministru pirmininku, tai prezidentė turi stengtis labiau sugyventi su būsima Vyriausybe ir parlamentine dauguma, negu ji tai darė pastaraisiais metais. Manau, kad dabartinė nuosaikesnė jos pozicija su tuo ir yra susijusi. O jei ji planuoja tęsti politinę karjerą premjero poste, turėtų būti suinteresuota subalansuoti valdžių galias ir įtakas.
