Šiandien teisė vis mažiau darosi reikalinga valdžioms ir agresyviems asmenims, kaip trukdanti jų savanaudiškumui pasikelti virš bendrosios naudos, o jų subjektyvumui naikinti bendrąją tvarką. Teisinis turinys šalinamas ne tik iš tokių fundamentalių teisinių sąvokų, kaip šeima, santuoka, lytis, bet ruošiamasi jį šalinti ir iš pilietybės, kurios teisinį turinį (tapatumą), kaip žinia, sudaro asmens ir valstybės abipusis susisaistymas teisėmis ir pareigomis.
Tai reiškia, kad asmuo taptų ir išliktų Lietuvos piliečiu, jis privalo vykdyti bent dvi pagrindines pareigas; 1) savo darbu prisidėti prie valstybės išlaikymo ir 2) atlikti karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, ginti Lietuvos valstybę agresijos atveju. Šios pareigos suteikia jam teisių į Lietuvos valstybės globą.
Nuo šių pareigų pilietis atleidžiamas, jei jis dėl vaikystės, senatvės, ligos ar dėl kitos negalios objektyviai nepajėgia tų pareigų atlikti. Jei tokia dviguba pilietybė su dvigubomis pareigomis išlaikyti dvi valstybes asmeniui yra per sunki, jis renkasi tą pilietybę, kuri jam šiuo metu svarbesnė. Bet jei asmuo vis tik nori būti dviejų valstybių piliečiu, o šias pareigas sutinka vykdyti tik vienos valstybės naudai, tai antros valstybės globa jis nori naudotis kaip neteisėta privilegija kitų piliečių darbo ir pastangų sąskaita.
- Pilietybės teisinio turinio naikinimo šalininkai teigia esą pilietybė nėra susijusi su valstybės išlaikymo (mokesčių mokėjimo) pareiga, nes mokesčius valstybėje esą moka ne tik piliečiai, bet ir visi toje valstybėje dirbantys, vadinasi, ir ne Lietuvos piliečiai. Tai tiesa, bet tai tik viena matomoji jos pusė.
Čia ignoruojami esminiai skirtumai: pirma, Lietuvos valstybė yra piliečių, o ne laikinai Lietuvoje gyvenančių asmenų kūrinys ir reikalas. Piliečiai siekia mokesčių mokėjimu išlaikyti savo valstybę, kaip savo pačių laisvės ir egzistencijos garantą. Tai suvokdami jie šiandien siūlosi apsimokęstinti dar didesniais mokesčiais, kad patikimiau garantuotų savo valstybės, o jos pagrindu – ir savo pačių saugumą didėjančių grėsmių akivaizdoje.
Ar girdėjote, kad Lietuvoje laikinai gyvenantys ir dirbantys asmenys siūlytų didinti jiems mokesčius? Mokesčiai jiems – tai pareiga, kylanti tik iš jų teisės gyventi ir dirbti Lietuvoje. Jie moka mokesčius jų subjektyviai nesiedami su Lietuvos valstybės išlaikymu ir stiprinimu, o tik su įstatymu jiems uždėta nemalonia būtinybe.
Lietuvos piliečiai, kiek jie susaistyti iš pilietybės išplaukiančių minėtų pareigų, suinteresuoti, kad jų valstybė išliktų, stiprėtų ir jiems joje negyvenant, kad esant reikalui, jie turėtų kur sugrįžti ir naudotis savo valstybės globa. Į savo nacionalinę valstybę, kaip minėta, jie žiūri, kaip į jų pačių dabarties ir ateities egzistencijos Lietuvos žemėje garantą.
Lietuvos valstybės sunaikinimo atveju Lietuvoje gyvenantys piliečiai patektų į priešo nelaisvę, o užsienyje gyvenantys to realiai išvengtų. Todėl Lietuvoje gyvenančių piliečių rūpestis Lietuvos valstybe kitoks, negu užsienyje gyvenančių. Todėl ir šias dvi pagrindines piliečio pareigas jie laiko ne jiems iš išorės primestas, o iš jų egzistencijos saugumo kylančias.
2.Galima atsakyti ir tiems, kurie bando pašalinti iš pilietybės ir karinės tarnybos pareigą. Jie mano, kad dabarties sąlygomis neva nebūtina piliečio pareiga atlikti karinę tarnybą Lietuvoje ir ginti Lietuvos valstybę Lietuvos kariuomenės sudėtyje. Užsienio lietuviai esą gali atlikti karo tarnybą NATO šalyse, kuriose jie gyvena. Tai teoriškai įmanoma, bet vargiai – praktiškai, nes vienareikšmiškai nėra aišku, ar ta NATO valstybė karo atveju tuoj pat ateis Lietuvai į pagalbą ir ar ji iš vis ateis. Juk NATO 5 straipsnis veikia ne automatiškai, o per politinę valią. Be to, kai kas kalba apie dviejų savaičių būtinybę pačiai Lietuvai gintis nuo agresijos. Be to, NATO sistemoje pilietybės reikšmę atšaukia tas faktas, kad NATO šalyse gyvenantys ir jų kariuomenėje tarnaujantys lietuviai, nepriklausomai nuo to, ar jie turės ar neturės Lietuvos pilietybę, vienodai privalės, kaip NATO kariai, veikti Lietuvos naudai. Bet ar visos valstybės, kuriose gyvena lietuviai, priklauso NATO?
3. Neišlaiko kritikos ir bandymas pripažinti Lietuvos pilietybę tik Lietuvai „draugiškose šalyse” gyvenantiems lietuviams. Tai akivaizdus bandymas diskriminuoti užsienio lietuvius pagal gyvenamąją vietą: visi jie gyvena užsienyje, bet vieni – „geresniame“, kiti – „blogesniame“, todėl esą reikia juos skirti ir nevienodu teisiniu statusu. Šiuo lygiateisiškumo ignoravimu žadama savotiškai „nubausti“ lietuvius už gyvenimą „nedraugiškose šalyse“, tarsi nuo lietuvio priklausytų valstybės, kurioje jis apsigyveno, draugiškumas ar nedraugiškumas Lietuvos valstybei. Juk daugelis lietuvių, kaip žinia, apsigyveno „nedraugiškose“ valstybėse gerokai anksčiau, negu išryškėjo tų valstybių nedraugiškumas Lietuvai.
Dviguba pilietybė be pareigų Lietuvai pažeidžia lygiateisiškumo principą ir Lietuvoje gyvenančių piliečių atžvilgiu: jų teisės saistomos pareigomis Lietuvos valstybei, o užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių tokios pat teisės pareigomis nebūtų saistomos. Matydami šią situaciją, kažkodėl tyli teisininkai. Gal todėl, kad jie įpratę kalbėti ne apie teisę, o apie įstatymą. Mat įstatymas, kaip žinia, jau gali būti bet kokio turinio, taip pat ir teisei priešingas.
Valstybės sprendimai, kurie ignoruoja piliečių lygiateisiškumą, kaip fundamentalų teisės, demokratijos ir civilizuotumo principą, nėra teisiniai. Tokie sprendimai yra pavojingas precedentas, nes kėsinasi į pačios teisės prigimtį, kiek ji remiasi asmenų lygiateisiškumu. Būtent iš lygiateisiškumo ir išlaukia pati teisė, kaip leidimų-paliepimų (teisių-pareigų) pusiausvyra, daranti visuomenę demokratinę, teisinę ir piliečių tarpusavio santarvę palaikančią. Kur nėra lygiateisiškumo, ten nėra ir teisės, o – tik savavališkas įstatymas. Tokiu įstatymu, matyt, ir ketinama spręsti Lietuvoje dvigubos pilietybės klausimą.
Šitoks situacinis požiūris į lygiateisiškumą: vienu atveju jis pripažįstamas, kitu – ne, labai susišaukia su šiuolaikinės Putino Rusijos taktika tarptautinės teisės atžvilgiui. Kai tarptautinė teisė draudžia Rusijos agresiją prieš suverenią Ukrainą valstybę, tai Rusija tokios teisės, kaip šioje situacijoje jai nenaudingos, nepripažįsta, o kai Vakarai žada konfiskuoti Rusijos turtą užsienyje Ukrainos naudai, Rusija tuoj pat prisimena savo pačios ką tik atmestą tarptautinę teisę ir smerkia tokį nusavinimą, kaip tarptautinei teisei priešingą. Ar toks metodas taikytinas ir valstybėje, save laikančioje teisine?
- Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henkė rašo Delfyje 2024 04 30, kad Lietuva, nepriimdama dvigubos pilietybės įstatymo, „praranda savo vaikus“. Bet neklausiama, ką Lietuva gali įsigyti prisiimdama pareigų Lietuvos valstybei vengiančius savo vaikus? Tokie asmenys yra „prarasti Lietuvos vaikai“, bet deja ne valstybės, o jų pačių apsisprendimu. Lietuvai reikia vaikų ne tik su teisėmis, bet ir su pareigomis. Bet kai kuriems „vaikams“, išvykusiems iš Lietuvos, pasirodo reikia ne tiek Lietuvos, kiek jos paso, kuris, pasak D. Henkės, esąs „pagrindinis ryšys su valstybe“. Išeitų – svarbiausia formalumas, už kurio nestovėtų joks įstatymu įpareigojantis pozityvus elgesys Lietuvai.
Tai kelia ne tik teisinę, loginę pilietybės sumaištį, bet ir teisinį-loginį paradoksą: formaliai toks Lietuvos pasą turintis asmuo – Lietuvos pilietis, o kaip pareigų Lietuvai neturintis – ne pilietis. Dar daugiau – Lietuvos paso išdavimas tokiam asmeniui gali būti traktuojamas kaip dokumento klastojimas, nes, pagal Lietuvos pilietybės įstatymą, pilietybė iš esmės suvokiama, kaip asmens ir valstybės susisaistymas abipusėmis teisėmis ir pareigomis.
- Norinčių pilietybės išsaugojimą grįsti asmens „emociniu ryšiu“ su Lietuvos valstybe, galima paklausti, ar kas draudžia emocinį ryšį su Lietuva ir be Lietuvos pilietybės? Be to, reikia pabrėžti, kad emocinis ryšys labiau išplaukia ne iš ryšio su valstybe, o iš individualaus santykio su lietuvių tauta, gimtuoju kraštu. Todėl jis ir nėra formalizuojamas, nėra saistomas jokiomis pareigomis, nes jis nėra teisinis, vadinasi, nereguliuojamas. Tuo tarpu pilietybė – teisinis santykis, todėl formalizuojamas, jo dalyviai saistomi abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Jei pilietybė tokio santykio nenustato, ji nėra pilietybė.
Jei šį santykį vis tik norima vadinti pilietybe, tai reiškia, jog imamasi vadinti daiktus netikrais vardais, kelti vertybinę, teisinę sumaištį, klaidinti visuomenę, kad ji prarastų gebėjimą adekvačiai orientuoti situacijoje.
Vadinti daiktus netikrais vardais labai mėgsta autoritariniai, nedori režimai, kurie savo neteisėtus, nedorus darbus nori vadinti patraukliais vardais, kad juos užmaskuotų. Negi ir šiuo atveju reikėtų naudotis nedemokratinių režimų sukurtais metodais, nebent – visi metodai geri, jei jie konkrečiu atveju tarnauja mūsų savanaudiškumui.
Norint nepažeisti Lietuvos piliečių lygiateisiškumo, nepašalinti iš pilietybės sąvokos teisinio turinio ir išlaikyti ryšį su patriotiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusiais mūsų tautiečiais užsienyje, manau, tikslinga būtų šį ryšį įforminti ne pilietybės, o kito pavadinimo ir teisinio statuso dokumentu. Juo galėtų būti, kad ir Lietuvio liudijimas, pažymėjimas, kortelė ar kitaip vadinamas, kurį išduotų Lietuvos Respublikos vardu Lietuvos atstovybės užsienyje. Tokio dokumento turėjimas suteiktų užsienio lietuviui, kur jis begyventų – „draugiškoje“ ar „nedraugiškoje“ Lietuvai valstybėje, teisę gauti supaprastinta tvarka ir papigintą Lietuvos vizą, o pareiškęs norą sugrįžti ir nuolatinai apsigyventi Lietuvoje – teisę supaprastinta tvarka atkurti Lietuvos pilietybę. Tai padėtų įveikti šias dirbtinai keliamas painiavas, žmonių supriešinimus ir laviravimus tarp teisės ir neteisės. Čia nereikėtų kopijuoti ir „lenko kortos“, kuri savo turiniu beveik yra Lenkijos piliečio paso analogas.
- Kai dėl gegužės 12 d. referendumo, tai jo organizatoriai, norėdami pasiekti geidžiamą rezultatą, bet bijodami tautos, kad ji gali „neteisingai“ balsuoti, nutarė kviesti tautą balsuoti ne tiesiogiai už ar prieš dvigubą pilietybę, o už savo teisės spręsti perdavimą Seimui, kad šis spręstų šią problemą priimdamas šiuo metu tautai nežinomo turinio konstitucinį įstatymą, t. y. balsuotų nežinia už kokio turinio įstatymą. Žodžiu, tauta kviečiama balsuoti gegužės 12 d. referendume, kad patvirtintų Seimo jai primestą neįgalumą pačiai spręsti dvigubos pilietybės klausimą.
Autorius yra profesorius, habilituotas teisės mokslų daktaras
Atsargiai!!! Vilkai apsirengia ganytoju drabužiais! ” Patriotizmas yra paskutinis niekšų prieglobstis” Vietoj to kad vieninti tauta, Prof. Vaišvilą daro visa tai kad mus skaldyt. Kazin kam tas naudinga? Esu Lietuvos pilietybe išsigyjąs, per tėvus, kurie buvo pasitraukti is Lietuvos per kara. Tai gal ir man ir žmonai reiktu atimti pilietybe vardan lygiu teisiu? Kodel mums galim turėti „dviguba” del pasitraukimo datos, o kitiems ne? Kalbant apie pareigas, ar valstybe ir neturi pareigu? Pavyzdžiui sukurti sąlygas Lietuvoje, kad žmonės galėtu pakankamai uždribti kad galėtų normaliai pragyventi? Labai daug klausimu, ir klaidu Prof. Vaišvilos rašte, labai norėčiau viešose debatuose padiskutuoti o ne trumpam komentare.
Tautą reikia vienyti, o ne skaldyti. Teisė ir teisingumas retai koreliuoja.