Prof. Alfonsas Vaišvila. Dvi politinės staigmenos

Laisvoje Lietuvoje niekada nebuvo antisemitizmo kaip reiškinio, lietuviai iš esmės taikiai sugyveno ir sugyvena su žydais ir kitų tautybių žmonėmis. Ir tik okupacijos ardė normalų tautų sugyvenimą, skatino vienų „antisemitizmą“, kitų „antilituanizmą“…

Šių okupacijų aidas dar ir šiandien nori drumsti tautų ramybę, ieškoti „antisemitizmo“ ten, kur jo nėra ar, kur sunku jį rasti, ypač demokratinėje visuomenėje, kur yra žodžio laisvė (kad ir ribotina), o taip pat – ir laisvė viešai piktintis veiksmais, kurie asmeniui atrodo nepriimtini. Bet jei piktinimasis suprantamas tik kaip neapykantos kurstymas, tai tokioje visuomenėje nėra ir negali būti kritikos, nes kiekvienas kritikuojamasis visada gali jam adresuojamą kritiką suprasti kaip neapykantos prieš jį kurstymą, kaip jo orumo žeminimą, raginimą riboti jo teises. Tada beliktų grįžti tik į sovietmetį, kur viešai vienas kito nekritikavo, viešai nuomonių apie savo ir užsienio politikus nereiškė, vadinasi, ir „tautinės neapykantos“ nekurstė…

Jei ir žinome, kad kritika ir piktinimasis neturi būti užgaulūs, bet ką daryti, kad ne visi žmonės vienodo temperamento, ne vienodai parenkantys ir pasveriantys savo kritikos žodį, ypač politikai. Bet jei į tokį neatsargų ar piktai pasakytą žodį audringai reaguojama, tai rizikuojama susilaukti toli siekiančių pasekmių – ne tik tautinio, bet ir pačios visuomenės susipriešinimo, mus visus silpninančio.

Tokios mintys kyla „siaučiant audrai“ dėl R. Žemaitaičio „antisemitizmo apraiškų“ ir jo partijos „Nemuno aušra“ populiarumo. Tik tarp pasipiktinimo, pasmerkimo balsų pasigendame bandančių pasidomėti R. Žemaitaičio ir jo partijos populiarumo priežastimis.

Kas darė šią partiją populiarią, nors jos lyderis ir steigėjas, regis, kaltinamas įvairiomis nuodėmėmis: jis „antisemitas“, jis „sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją“, jis – „žemgrobys? Pačios partijos programa, regis, irgi nepasižymėjo didesniu patrauklumu. Nežiūrint to, „Nemuno aušra“ prieš rinkimus reitingų priekyje – lenkė daugelio „teisuolių“ partijas, o rinkimuose laimi trečią vietą ir šiandien koalicinės valdžios dalyvė.

Tokiais atvejais oponentai turi universalų paaiškinimą: už juos „neteisingai“ balsavo neišprusę, neintelektualūs žmonės“. O tokių pasirodo buvę 200 tūkstančių.

Tačiau tikroji šios partijos populiarumo priežastis, ar tik nebus visai paprasta, tik gal kiek netikėta. „Nemuno aušros“ partijos populiarumui uoliai ir sistemingai dirbo (tiesa, prieš savo valią) neetatinė tos partijos agitatorė ponia Faina Kuklensky.

Ji be jokio užmokesčio su dideliu pasišventimu kėlė tos partijos reitingus sistemingai atrasdama „antisemitizmo apraiškų“ ne tik R. Žemaitaičio kalbose, bet prieš tai – ir Lietuvos laisvės kovotojų: A. Ramanausko-Vanago, K. Škirpos, J. Noreikos, J. Krikštaponio… biografijose, uoliai budėjo, kad jiems nebūtų statomos Atminimo lentos, jų vardais nebūtų vadinamos gatvės, kad kuo greičiau būtų nugriautas J. Krikštaponio paminklas Ukmergėje…

Keliant šios partijos reitingus poniai Fainai savotiškai talkino ir Seimas, KT, atradę R. Žemaitaičio pasisakymuose tokias sunkias „antisemitizmo apraiškas“, kad aštriai kritinė Žemaitaičio nuomonė dėl Izraelio karinių veiksmų Gazos Ruože ir liaudies tautosakos citavimas pavirto labai sunkia nuodėme – „priesaikos sulaužymu ir šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu“.

Lietuvos žmonės tai matė ir savaip vertino. Todėl juo minėti „agitatoriai“ garsiau skelbė R. Žemaitaičio pasisakymų „antisemitizmo apraiškas“, tuo labiau didėjo šios partijos populiarumas. Ir ne dėl to, kad pačioje visuomenėje būtų „antisemitizmo“, o dėl labai lengvai atrandamo „antisemitizmo“ net ir ten, kur žymi Lietuvos visuomenės dalis nesugeba jo rasti.

Žinoma, gabūs „antisemitizmo apraiškų“ ieškotojai galėtų aptikti „antisemitizmo apraiškų“ ir ES užsienio reikalų ministro Josepo Borrellio 2024 11 11 Briuselyje per Ambasadorių susitikimą pareikštame raginime „stabdyti politinį dialogą su Izraeliu“. Borrellis savo siūlymą grindė nepriklausomų tarptautinių agentūrų išvadomis, kad Izraelis Palestinos teritorijoje yra pažeidęs žmogaus teises ir tarptautinės humanitarinės teisės normas.

Bet J. Borrellis ne R. Žemaitaitis… Jis nežino lietuvių tautosakos ir jos necitavo…

Taigi turime dvi staigmenas: pirma – „Nemuno aušros“ aukštą skrydį į Seimą ir valdžią, antra – šiai partijai išpopuliarėti į talką netikėtai atėjusius jos oponentus – irgi netikėtai tapusius jos neetatiniais agitatoriais: Seimo konservatorius su liberalais, ponią Fainą Kuklensky ir Konstitucinį teismą, lengvai randantį argumentų priesaikai sulaužyti, Konstitucijai šiurkščiai pažeisti. Tauta, matyt, jais patikėjusi ir balsavo už „Nemuno aušrą“.

Autorius yra profesorius, habilituotas teisės mokslų daktaras