Laisvoje Lietuvoje niekada nebuvo antisemitizmo kaip reiškinio, lietuviai iš esmės taikiai sugyveno ir sugyvena su žydais ir kitų tautybių žmonėmis. Ir tik okupacijos ardė normalų tautų sugyvenimą, skatino vienų „antisemitizmą“, kitų „antilituanizmą“…
Šių okupacijų aidas dar ir šiandien nori drumsti tautų ramybę, ieškoti „antisemitizmo“ ten, kur jo nėra ar, kur sunku jį rasti, ypač demokratinėje visuomenėje, kur yra žodžio laisvė (kad ir ribotina), o taip pat – ir laisvė viešai piktintis veiksmais, kurie asmeniui atrodo nepriimtini. Bet jei piktinimasis suprantamas tik kaip neapykantos kurstymas, tai tokioje visuomenėje nėra ir negali būti kritikos, nes kiekvienas kritikuojamasis visada gali jam adresuojamą kritiką suprasti kaip neapykantos prieš jį kurstymą, kaip jo orumo žeminimą, raginimą riboti jo teises. Tada beliktų grįžti tik į sovietmetį, kur viešai vienas kito nekritikavo, viešai nuomonių apie savo ir užsienio politikus nereiškė, vadinasi, ir „tautinės neapykantos“ nekurstė…
Jei ir žinome, kad kritika ir piktinimasis neturi būti užgaulūs, bet ką daryti, kad ne visi žmonės vienodo temperamento, ne vienodai parenkantys ir pasveriantys savo kritikos žodį, ypač politikai. Bet jei į tokį neatsargų ar piktai pasakytą žodį audringai reaguojama, tai rizikuojama susilaukti toli siekiančių pasekmių – ne tik tautinio, bet ir pačios visuomenės susipriešinimo, mus visus silpninančio.
Tokios mintys kyla „siaučiant audrai“ dėl R. Žemaitaičio „antisemitizmo apraiškų“ ir jo partijos „Nemuno aušra“ populiarumo. Tik tarp pasipiktinimo, pasmerkimo balsų pasigendame bandančių pasidomėti R. Žemaitaičio ir jo partijos populiarumo priežastimis.
Kas darė šią partiją populiarią, nors jos lyderis ir steigėjas, regis, kaltinamas įvairiomis nuodėmėmis: jis „antisemitas“, jis „sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją“, jis – „žemgrobys? Pačios partijos programa, regis, irgi nepasižymėjo didesniu patrauklumu. Nežiūrint to, „Nemuno aušra“ prieš rinkimus reitingų priekyje – lenkė daugelio „teisuolių“ partijas, o rinkimuose laimi trečią vietą ir šiandien koalicinės valdžios dalyvė.
Tokiais atvejais oponentai turi universalų paaiškinimą: už juos „neteisingai“ balsavo neišprusę, neintelektualūs žmonės“. O tokių pasirodo buvę 200 tūkstančių.
Tačiau tikroji šios partijos populiarumo priežastis, ar tik nebus visai paprasta, tik gal kiek netikėta. „Nemuno aušros“ partijos populiarumui uoliai ir sistemingai dirbo (tiesa, prieš savo valią) neetatinė tos partijos agitatorė ponia Faina Kuklensky.
Ji be jokio užmokesčio su dideliu pasišventimu kėlė tos partijos reitingus sistemingai atrasdama „antisemitizmo apraiškų“ ne tik R. Žemaitaičio kalbose, bet prieš tai – ir Lietuvos laisvės kovotojų: A. Ramanausko-Vanago, K. Škirpos, J. Noreikos, J. Krikštaponio… biografijose, uoliai budėjo, kad jiems nebūtų statomos Atminimo lentos, jų vardais nebūtų vadinamos gatvės, kad kuo greičiau būtų nugriautas J. Krikštaponio paminklas Ukmergėje…
Keliant šios partijos reitingus poniai Fainai savotiškai talkino ir Seimas, KT, atradę R. Žemaitaičio pasisakymuose tokias sunkias „antisemitizmo apraiškas“, kad aštriai kritinė Žemaitaičio nuomonė dėl Izraelio karinių veiksmų Gazos Ruože ir liaudies tautosakos citavimas pavirto labai sunkia nuodėme – „priesaikos sulaužymu ir šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu“.
Lietuvos žmonės tai matė ir savaip vertino. Todėl juo minėti „agitatoriai“ garsiau skelbė R. Žemaitaičio pasisakymų „antisemitizmo apraiškas“, tuo labiau didėjo šios partijos populiarumas. Ir ne dėl to, kad pačioje visuomenėje būtų „antisemitizmo“, o dėl labai lengvai atrandamo „antisemitizmo“ net ir ten, kur žymi Lietuvos visuomenės dalis nesugeba jo rasti.
Žinoma, gabūs „antisemitizmo apraiškų“ ieškotojai galėtų aptikti „antisemitizmo apraiškų“ ir ES užsienio reikalų ministro Josepo Borrellio 2024 11 11 Briuselyje per Ambasadorių susitikimą pareikštame raginime „stabdyti politinį dialogą su Izraeliu“. Borrellis savo siūlymą grindė nepriklausomų tarptautinių agentūrų išvadomis, kad Izraelis Palestinos teritorijoje yra pažeidęs žmogaus teises ir tarptautinės humanitarinės teisės normas.
Bet J. Borrellis ne R. Žemaitaitis… Jis nežino lietuvių tautosakos ir jos necitavo…
Taigi turime dvi staigmenas: pirma – „Nemuno aušros“ aukštą skrydį į Seimą ir valdžią, antra – šiai partijai išpopuliarėti į talką netikėtai atėjusius jos oponentus – irgi netikėtai tapusius jos neetatiniais agitatoriais: Seimo konservatorius su liberalais, ponią Fainą Kuklensky ir Konstitucinį teismą, lengvai randantį argumentų priesaikai sulaužyti, Konstitucijai šiurkščiai pažeisti. Tauta, matyt, jais patikėjusi ir balsavo už „Nemuno aušrą“.
Autorius yra profesorius, habilituotas teisės mokslų daktaras
Straipsnio autorius teisus, tegdamas, kad ponios Kukliansky kaltinimai Lietuvos partizanams, iš piršto laužti. Kadangi lietuvių laisvės kovas mačiau nuo jų pradžios iki galo, pažinau daug laisvės kovotojų, tvirtai teigiu: partizanų tarpe žydšaudžių nebuvo. Partizanai jų kratėsi, kaip velnias kryžiaus. Jie nekentė ne tik raudonųjų, bet ir rudųjų okupantų, bei jų talkininkų lietuvių, kurie tarnavo vokiečių policijoje. Visi jie paspruko su vokiečiais ir įsikūrė JAV. Galima įtarti, kad ponia Kukliansky veikia pagal principą: „Puolimas-geriausia gynyba.” Ji puikiai žino, kiek skriaudų lietuviams padarė jos tautiečiai, kurie tarnavo MGB ir KGB.
Aha, o kurie tarnavo okupacinėje sovietų NKVD-KGB, tie dabar turi privilegiją mums vadovauti ir engt runkeliokus bei zubrylas – balamutyt, budulint ir zombint, ania?
Siono išminčių
protokolai
Parašyta 1897 metų Sionistų suvažiavime
Protokolas Nr. 1
Bendrai išsiaiškinę, imsime kalbėti apie kiekvienos minties reikšmę palyginimais ir
išvedimais, nušviesime sąlygas. Taigi aš formuluoju savąją sistema su mūsų ir gojų
pažvalgomis.
Reikia pažymėti, kad kvailiųjų instinktų žmonių daugiau nei gerų žmonių. Todėl
geriausi rezultatai juos valdyti pasiekiami prievarta ir grasinimais, bet ne kokiais pasitarimais.
Kiekvienas žmogus stengiasi valdyti, kiekvienas norėtų tapti diktatorium, jei tik galėtų. Todėl
kitas rūpinasi tik savo gerove, bet ne kitų.
Teisė – jėgoje. Kas sulaikydavo grobuonis žvėris, kuriuos vadina žmonėmis; kas jais
ligi šiol vadavo? Kai pradėjo visuomenės santykiai megztis, jie klausė kietos valdžios; vėliau
įstatymo, kuris yra tokia pat jėga, tik maskuota, vadinasi, gamtos dėsnių – teisė jėgoje.
Laisvė – idėja, liberalizmas. Politine laisvė yra idėja, bet ne faktas. Tą idėją reikia
mokėti taikinti, kada yra reikalinga idėjiniu priviliojimu pritraukti žmonių jėgas į savo
partijas, jei jinai sugalvojo kitą valdančiąją partiją sunaikinti. Tas uždavinys palengvėja, jei
priešininkas užsikrečia pats laisvės idėja, taip vadinamu liberalizmu, ir dėl idėjos praranda
savo galingumą. Cia tatai ir pasireikš mūsų teorijos laimėjimas: tuojau valdžia savaime
atitenka į kitas rankas, nes akloji tautos jėga nė dienos negali išbūti be vadautojo, ir naujoji
valdžia stoja susilpnėjusios dėl liberalizmo senosios valdžios vietoje.
Auksas, tikėjimas, savivaldybė! Mūsų laikais liberalų valdytojų vietininku yra aukso
valdžia, t. y. Zmones valdo auksas. Laisvės idėja neįvykdytina svajonė, nes ja nemoka kiek
reikiant naudotis. Jei tik kurį laiką imtų patys žmonės valdytis, tuojau pasileidimas įsigalėtų.
Tada jau prasideda nesantaika, kivirčai, barniai, greitai išvirstanti į socialines kovas, kuriose
valstybės dega ir jų reikšmė virsta pelenais.
Kapitalo despotizmas. Ar valstybė netenka gyvybės galvos, ar vidimai kivirčai
atiduoda ją išoriniam priešui valdyti – šiaip ar taip yra, vistiek ji jau amžinai žlugusi: ji mūsų
valdžioje. Kapitalo despotizmas (o kapitalas visas mūsų rankose) tiesia jai šiaudelį gelbėtis,
už kurio valstybei tenka noroms nenoroms laikytis; kitaip ji tue tuojau smegtų į bedugnę.
Vidaus priešas. Tą, kuris iš liberalinės sielos sakytų, kad tokios rūšies sprendimai esą
nedori, aš klauščiau: jei kiekvienai valstybei du priešu ir jei prieš išorinį priešąjai leista ir
laikoma geru daiktu vartoti visas kovos priemones, pavyzdžiui: nesupažindinti priešo su savo
puolimo ir gynimosi planais, pulti jį nakčia arba su nelygiu žmonių skaičium, tai kodėl gi
tokios priemonės prieš blogesnį visuomenės tvarkos ir gerovės ardytoją galima vadinti
neleistinomis ir nedoromis?
Minia, anarchija. Ar gali sveikas logiškas protas viltis sėkmingai vadovauti minioms
išmintingais aiškinimais, arba perkalbinėjimais, kai yra pasipriešinimas, nors ir beprasmis, bet
kuris gali pasirodyti paviršutinai galvojantiems žmonėms malonesnis? Pripratę vadovauti
niekšiškais geiduliais, paskalomis, papročiais, patikėjimais, tradicijoms ir sentimentalinėmis
teorijomis, – žmonės minioje ir minios žmonės partijomis suskyla. Tuo tarpu partinis
suskilimas trukdo susitarti ir nuraminti įsisiubavusias žmonių mases. Kiekvienas minios
nusprendimas pareina nuo pnpuolamos arba tyčia paruoštos daugumos, kuri, nežinodama
politikos paslalpčių, darò absurdišką sprendimąir tuo pati pasigimdo anarchija vaidžioje.
Politika ir moralumas. Politika neturi nieko bendro su moralumu, ne politikas ir todėl
netvirtas savo soste. Kas non valdyti, turi griebtis ir gudrybių, ir veidmainiavimo. Didžiausios
tautų ypatybės – atvirumas ir doringumas – politikoje yra ydos, nes jos nuverčia nuo sosto
greičiau nei kitkas, kad ir stiprų priešininką. Tos ypatybės turi būti gojų valstybių atributais.
Tačiau mes nieku gyvu negalime jomis vadovautis.
Galingesniojo teisė. Mūsų teisė – jėgoje. Žodis „teisė”, yra atitrauktinė ir niekuo
neįrodoma mintis. Tas žodis reiškia: duokit man tą, ko aš noriu, kad aš tuo pačiu įrodyčiau,
jog esu stipresnis už jus.
Valstybėje, kur yra blogai organizuota valdžia, įstatymų ir valdytojo susilpnėjimas dėl
supuvusio liberalizmo veikimo, aš imu naują teisę – tvarką ir vyriausybės parėdymus,
sugniaužt įstatymus, pertvarkyti visas įstaigas ir tapti valdytoju tų, kas atidavė mums savo
galios teisę, atsisakęs nuo jos lengvatiškai, liberališkai.
Masonų-žydų valdžios galybė. Mūsų valdžia, kai šiandie yra susvyravusios visos kitos
valdžios, bus galingiausia ir stipriausia iš visų kitų valdžių, nes ji bus nematoma ligi tol, kol
tiek sutvirtės, kad jos jau nebegalės jokia gudrybė nuversti.
Tikslas pateisina priemones. Iš laikinojo blogio, kurį mes esame priversti dabar
padaryti, gims gera, galinga valdžia, kuri nustatys teisingą žmonių būties mechanizmo ėjimą;
senąjątvarką šiuo atveju suardys liberalizmas. Rezultatai pateisina priemones. Kreipkim akį
savo planauose ne tiek į tai, kas gera ir dora, kiek į tai, kas reikalinga ir naudinga.
Prieš mūsų akis stovi planas, kuriame strategiškai pravesta linija, nuo kurios mums
nebegalima atsitraukti, nes kitaip visas žydų amžių darbas žlugtų.
Žabalių minia. Išdirbant gerą veikimą reikia turėti galvoje minios akiplėšiškumą,
nepastovumą, nenuolatumą, jos nemokėjimą suprast ir gerbt saavojo gyvenimo salygas, savo
gerovę saugoti. Reikia atminti, kad minios galia akla, neišmintinga, nespręsta, pareinanti taip
iš dešinės, taip ir iš kairės. Aklas aklo toli nenuves: jis gali tik jį į bedugnę įmurdyti. Iš to
seka, kad minios nariai, liaudies išsišokėliai, nors jie ir genialūs bei išmintingi, bet politikoje
nei bū, nei me nenusimanantys, negali pasireikšti kaipo minios vadai: jie išstodami viešai tik
žudo visas tautas. Tik iš jaunų dienų ruošiamas pasauliui asmuo tegali žinoti žodžius, kurie
yra politiškųjų raidžių sudaromi.
Partijų peštynės. Žmonės pavesti sau, t. y. išsišokėliams iš jų tarpo, yra silpninami
partijų kivirčų ir peštynių, kurios kiekviena veržiasi gauti valdžią ir garbės naudojantis
netvarka šalyje. Ar gali žmonių masės ramiai svarstyti šalies reikalus ir valdyti šalį, kai viskas
sujunka su asmens interesais? Ar gali žmonės gintis nuo išorės priešų? Negali, nes į tiek dalių,
kiek minioje galvų išskaldytas planas nustoja ant galios, ir todėl lieka nesuprastas ir negalimas
vykdyti.
Geriausias valdymo būdas – vieno asmens valdžia. Tik vienas valdąs asmuo tegali
išdirbti aiškius planus, padaryti šaly tvarką, kaip reikiant sutvarkyti valstybės mašinos
mechanizmą. Todėl tenka daryti išvadą, kad tikslingas šalies naudai valdymas turi būti
atiduotas į vieno atsakingo asmens rankas. Be absoliutinio despotizmo negali būti
civilizacijos, ne masių, bet jų vadų vedamos. Minia – barbaras, reiškiąs savo barbariškumą
kiekvieną progą. Kai tik minia sugriebia į savo rankas valdžią, jinai greičiau paverčia tą laisvę
į anarchiją (netvarką, neklaužadybę), nes taip vadinamoji anarchija yra ne kas kitas kaip tik
aukščiausias barbariškumo laipsnis.
Spiritas, klasicizmas, ištvirkimas. Pažvelkit į paspirituotus gyvulius, apsvaigusius
degtine ar vynu. Juk alkocholio tokios pat teisės kaip ir laisvės! Taip pat ir mes privalome
spiritu tvirkinti gojus savo žadėtajam tikslui pasiekti. Gojų tautos apkvaišo nuo spiritinių
gėrimų, o jų jaunimas apkvailo nuo klasicizmo ir ankstybojo ištvirkimo, paleistuvavimo, į
kuriuos tą gojų jaunimą stumia mūsų agentūra – guvernieriai, liokajai, guvernantės turtuolių
namuose ir mūsų žydės moterys gojų pasilinksminimų vietose. Į tų paskutiniųjų skaičių
galima įtraukt ir taip vadinamąsias „draugijos damas” (prostitutes), kurios, kaip tikros
savanorės, yra jų paleistuvavimo ir prabangos šalininkės.
Žydų-masonų valdžios principas ir taisyklės. Mūsų obalsis – jėga ir veidmainystė. Tik
jėga tenugali kitus politikos srityje, ypačiai jei jinai slepiasi talentuose, reikalinguose
valstybės vyrams. Prievarta turi būti principu, o gudrybė ir veidmainybė – taisykle
vyriausybėms, kurios nenori nusiimti savo karūnos ir padėti ją po kokios nors naujos jėgos
agentų kojomis. Toji blogybė yra vienintelė priemonė tikslui pasiekti’ todėl mes turime
užsiimti papirkinėjimais, apgaudinėjimais; sukimais ir išdavinėjimais, kai mums tenka savo
tiksląpasiekti. Politikoje reikia mokėti imti svetimą nuosavybę nesvyruojant, jei tuo būdu mes
žinome, kad šiuo keliu mes galime kitus pavergt ir sau valdžiąpasiimti.
Teroras. mūsų valstybė, eidama ramaus pasaulio nukariavimo keliu, turi teisės pakeisti
karų baisenybes į ne taip greit pastebimas priemones. Jos yra karstymai, kuriais tik tegalima
palaikyti terorą, kad visi aklai žydų klausytų. Teisingas, bet nenuteikiamas žiaurumas yra
didžiausias valstybės tvirtumo faktorius. Ne tik vardan naudor, bet ir vardan tautybės, vardan
pergalės mes privalome laikytis prievartos ir veidmainingumo programos. Išrokavimo (ėšefto)
doktrina tiek pat galinga, kiek ir jo vartojamosios priemonės. Todėl ne tiek pačiomis
priemonėmis, kiek žiaurumo doktrina mes tapsime nugalėtojais ir pavergsime visas valdžias
savo valdžiai. Pakanka to, kad žinotų, jog mes nepermaldaujami, ir tuokart visi mūsų klausys.
Laisvė, lygybė, brolybė. Dar senovėje mes kitų tautų žmonėse paleidome žodžius:
„laisvė, lygybė, brolybė”, žodžius tiek daug kartų kartotus nuo to laiko nesamoningų papūgų,
kurie iš visur, kaip skruzdėlės prie medaus, lėkė skubėjo ir lipo prie mūsų masinimų, prie tų
tuščiaskambių žodžių, su kuriais jie prarado pasaulio gerovę, tikrąjąjų ankščiau turėtą asmens
laisvę. Neva protingi inteligentai gojai nesuprato tų žodžių abstraktingumo, neišgalvojo prieš
mus naujų gojų naudon einančių obalsių, nepastebėjo, kad gamtoje néra lygubės, negali būti
laisvės, kad pati gamta nustačiusi protų nevienodumą, charakterių ir gabumų įvairumą; lygiai
taip pat gojų inteligentai nenumatė, kad minia akla, kad minios išsišokėliai, išrinkti kraštui
valdyti, politikos srityje tokie pat žabaliai, kaip ir pati minia, kad pašvęstasis, nors ir kvailys,
galés valdyti, o nepašvęstasis, nors ir genijus, nieko nesupranta politikoje. Visa tai gojai
praleido ir praleidineja prò akis nepastebédami. Kaip tik tuo rėmėsi dinastiškasis valdymas:
tėvas perduodavo savo sūnui politinių reikalų ėjimo paslaptį taip, kad niekas nieko iš šalies
nematydavo, kaip tik vienui vieni dinastijos nariai ir tuo būdu negaiėjo išduoti paslapčių
valdomajai tautai. Per laiką, mes, pasinaudoję dinastiniais paveldėjimais, viską aukštyn
kojomis apvertėm, ir politikąlaimėjome, garantuodami savo tolimesnį pasisekimą.
Gojų aristokratijos privilgegijų panaikinimas. Visuose pasaulio kraštuose žodžiai
„laisvė, lygybė, brolybė” pritraukė mūsų akliesiems agentams padedant, minių minias
žmonių, kurie su džiaugsmu nešė mūsų vėliavas. Tuo tarpu tie žodžiai buvo kirminai, kurie
ėdė kinivarpavo gojų gerovę, naikindami visur santaiką, ramumą, solidarumą, tarpusavę
pagalbą, griaudami visų jų valstybių pamatus. Jūs veliau pamatysite, kad visa tai mums į
naudą išėjo: ta aplinkybė padėjo mums įsgyti kozerį – privilegijų panaikinimą, kitaip sakant
pačią gojų tvirtybę, jų ramstį, aristokratiją, kuri buvo vienintelis savųjų tautų užtarėjas ir
gynėj as nuo žydų.
Naujoji aristokratija. Nuo amžių buvusios gojų aristokratijos (šviesuolių luomas)
griuvėsiuose mes statome savo piniginės inteligentijos aristokratiją. Jinai viską valdys. Tos
naujos aristokratijos cenzą mes nustatėme turtu, turtingumu, kuris nuo mūsų pareina, ir
mokslu, kurį varo mūsų išminčiai.
Psichologinis išrokavimas. Mūsų pergalė palengvėjo dar ir tuo, kad santykiuose su
mums reikalingais žmonėmis mes visados veikiame pačias jautriausias žmogaus proto stygas į išrokavimą, į gašlų nepasitenkinimą žmogaus materialiniais reikalavimais. O kiekviena čia
pažymėta žmogaus silpnybė, paimta atskiromis, moka lengvai numušt iniciatyvą, atiduodant
žmonių valdžiąjų veikimo nupirkėjo žiniai.
Žmonių atstovų mainymaisi. Žmonių arba šalies atstovų mainymaisi atidavė tuos
pačius žmones mums valdyti, tartum kokiems iš tikrųjų išrinkties valdytojams.
Protokolas Nr. 2
Ekonomiškieji karai – žydų įsigalėjimo pagrindas. Mums reikia, kad karai neduotų
teritorinių patogumų. Toji salyga perkels karą į ekonomikos sritį, kurioje tautos mūsų
įveikiamos pajaus mūsų viršaus jėgą, o tokia padėtis atiduos abi puses mūsų
internacionalinėms agentūroms, turinčioms milijonus akių, kurioms niekas nekliūva. Tada
mūsų tarptautinė teisė nušluos tautų teisę ir ims valdyti tautas taip, kaip civilinė valstybių teisė
valdo ir normuoja savo valdinių santykius.
Nurodomoji administracija ir slaptieji patarėjai. Mūsų išrenkamieji iš publikos
administratoriai, turėdami vergų palinkimą, nebus asmenimis, ruoštais valdyti ir todėl jie
lengvai pataps mūsų kortojimo „devynėmis”, mūsų mokslininkų ir genialių patarėjų,
specialistų rankose, išauklėtų iš pat mažumės valdyti viso pasaulio reikalus. Kaip jau yra
mums žinoma, tie mūsų specialistai ima reikiamąsias žinias valdyti iš žydų politinių planų, iš
istorijos pamokymų, iš kiekvieno momento. Gojai nesivadovauja istorinių tyrinėjimų
praktika, bet teoretiškai viską matuoja, be jokios kritinės pažiūros į rezultatus. Todėl mums
néra ko su jais skaitytis. Tegujie sau lig laikui linksiminasi arba gyvena viltimi sulaukti dar
geresnių pasilinksminimų arba teskęsta savo praeities atsiminimuose. Tegu jiems svarbiausiu
daiktu yra tai, ką mes jiems įteigėme pripažinti neva už mokslą (t. y. teoriją). Tuo tikslu mes
nuolat, per savo spaudą, keliame aklą pasitikėjimą jais. Gojų inteligentai girsis mokslo
žiniomis ir, be logiško jų patikrinimo, priims visas iš mokslo išimtąsias mūsų agentų gudriai
sukombinuotas žinias, kad tuo būdu gojų protai pakryptų į mūsų pusę ir pamiltų žydus.
Griaujamųjų mokslų pasekmės. Jūs nemanykite, kad mūsų tvirtinimai tik pliki
žodžiai. Žvilgterėkite, ką mums gero yra davę apsvaiginę gojus. Darvinizmas, Marksizmas,
Nyčšeizmas. Tos kryptis stačiai apsukė gojų galvas ir praskiedė jų protus.
Prisitaikymas prie politikos. Mums tenka skaitytis su šiandieniniais tautų būdais,
mintimis, tendencijomis, kad nedarytumėm klaidų politikoje ir administraciniuose reikaluose.
Mūsų sistemos pergalė, kurios mechanizmo dalys yra įvairios, žiūrint į tautų temperamentus,
negali nepasisekti, jei praktiškas jos taikymas nesirems praeities daviniais sąryšy su dabartimi.
Spaudos vaidmuo. Siandienių valstybių rankose yra milžiniška jėga, kuri nurodo
minties ėjimą tautoje – tai spauda. Spaudos vaidmuo – kelti aikštėn neva būtinus reikalavimus,
perduoti žmonių balso skundas, reikšt ir kelt nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą. Spaudoje
įsikūnija žodžių žaidimo ryškumas. Bet valstybės nemokėjo pasinaudoti ta jėga, ir ji, toji
spaudos jėga, atsidūrė mūsų rankose. Per ją mes surinkom į savo rankas auksą,
neatsižvelgdami į tai, kad mums teikdavo jį imti iš kraujų ir ašarų srovių. Bet mes
atsipirkome, aukodami daug savo tautos gyvybių. Kiekviena mūsų tautos auka verta
tūkstančio gojų galvų prieš judėjų Dievą.
Protokolas Nr. 3
Konstitucijos svarstyklių nepastovumas, teroras rūmuose. Siandienės konstitucijos
svarstyklės greit apvirto, nes mes nustatėm jas netobulai tam, kad jos nuolat svyruotų ligi
persitrins jų laikytojas. Gojai sprendė, kad jį, tą „laikytoją”, gana tvirtai esą nukaldinę ir vis
laukė, kad štai štai galų gale svarstyklės nurims ir sulygsvarės. Bet laikytojas – valdantieji –
žstoti savo atstovų, kurie kvailioja, džiaugdamiesi nieko nekontroliuojami ir neturėdami prieš
nieką jokios atsakomybės. Tai darò valdžios rūmuose mūsų įsigalėjęs teroras. negalėdami
prieiti prie savo tautos, įeit į patį tautos vidurį, valdantieji jau negali susikalbėti su tautiečiais,
įsitvirtinti prieš valdžios troškėjus. Mūsų perskirtos matomoji valdomųjų asmenų jėga ir akloji
tautos jėga nustojo reikšmės, nes atskiromis, kaip žabalis be lazdos, ir viena ir kita pusės yra
bejėgės.
Valdžia ir savimeilė. Sukiršint ir paskatint valdžios geidėjus – reikalui mes prieš vienas
antrą pastatėme visas jėgas, įdiegę jiems liberalinių tendencijų peprigulmingumą. Mes čia
visais galimais būdais naudojomės: mes apginklavome visas partijas, mes pavertėme valdžią
ambicijų taikikliu. Valstybę mes pavertėm arena, kurioje plinta nelaimės… Dar truputėlį ir
suįrimai, bankrotavimas pasireikš visur.
Parlamentų gargaliai, pamflėtai, naudojimosi valdžia blogiems darbams.
Kiauramaišiai gargaliai pavertė į oratorių varžytynes ir administracinius susirinkimus. Drąsūs
žurnalistai, neceremoningi pamfletistai-šmeižikai kasdien puola administracijos personalą,
galutinai versdami visas įstaigas sunykti. Ir viskas virs aukštyn kojomis žydų naudai, kai iš
proto išėjusi minia pajus galią.
Ekonominė vergija, „tautos teisė”. Tautos prikaltos prie sunkaus darbo. Jas prikalė
neturtas dar labiau nei vergystė ar baudžiava. Iš baudžiavos ir vergystės žmonės šiaip ar taip
galėjo atsipalaiduot, galėjo su tomis nelaimėmis apsidirbti, bet iš vargo jie neištruks. Mes
įterpėm į konstitucijas tokiąteisę, kuri yra mūsų visos tos taip vadinamos „tautos teisės” gali
būti tik idėjoje; bet jų praktikoje niekados niekas neįgyvendins. Kas bėda proletarui,
sulenktam į lanką nuo sunkaus darbo, kad plepiai gauna teisę plepėti, žurnalistai teisę rašyti
visokius niekus kartu su darbu, jei proletariatas neturi gero iš konstitucijos, gal tik tuos mažus
trupinėlius, kuriuos mes jiems mėtome nuo savo stalo už tai, kad jie (proletarai) savo balsus
atiduoda mūsų reikalams, už mūsų kandidatus, mūsų agentus?
Respublikos teisė vargšui neturčiui – karti pašaipa, ironija, nes kasdieninis vargas ir
prakaitas neduoda jam tos teisės; antraip, atima jam garantiją nuolatiniam ir teisingam
uždarbiui ir stato jį į priklausomybę nuo savininkų arba draugų streikų.
Kumštis ir aristokratija. Mūsų vadovaujama liaudis naikina aristokratija, kuri yra tos
liaudies tikroji užstojėja, gynėja ir maitintoja, nes aristokratija, siekdama sau naudos, dirba ir
visos tautos gerovei. Panaikinus aristokratija, liaudis tampa kumščio pavergta ir prispausta; ji
tuokart noroms nenoroms turi nusugyvenusių padaužųjai uždėtąjungąvilkti.
Masonų-žydų armija. Stai tuokart mes turime pasirodyti neva tų darbininkų, tos
liaudies gelbétojais nuo varžymo ir priespaudos ir pasiūlyti jiems stot į mūsų eiles, į mūsų
socialistų, anarchistų, komunistų kariuomenę, kuriems mes, žydai, visados padėjome ir
padėsime. Visą tą darbą laimina ir derina, neva skelbdami visam pasauliui solidarumą, mūsų
pramanytoji socialinė masonėrija. Aristokratija, kuri naudojosi darbo žmonių prakaitu buvo
suinteresuota, kad darbininkai būtų sotūs ir tvirti.
Gojų išsigimimas. Mes kaip tik antraip norėtumėm, t. y. trokštumėm, kad gojai
išsigimtų. Mūsų valdžia – chroniškas darbininkų kiršinimas ir jų silpnumas, nes jie šiuo atveju
atsiduoda mūsų valiai, o savo valdžioje jie neras nei jėgų, nei energijos mums, žydams,
pasipriešinti.
Badas ir kapitalo teisė. Badas sudaro kapitalo darbininkams varžyti, tikriau negu
duodavo tokią pat teisę aristokratijai caro valdžia. Vargu ir iš jo kylančią neapykanta mes
sukiršiname minias ir jos rankomis nušluojame tuos, kurie mums kliudo.
Minia ir „pasaulio valdytojo” karūnavimas. Kai ateis laikas mūsų Pasaulio
Valdytojui karūnuoti, tai tos pačios rankos (nekaltų darbininkų) pašalins galinčią pakely
pasimaišyti kliūtį.
Pagrindinis būsimųjų masonų mokyklų programos dalykas. Gojai atprato galvoti be
mūsų geriausių mokslo patarimų. Todėl jie nemato būtino reikalo sutvirtėti. Juk, kai ateis
mūsų karaliavimo dienos, mes būsime nebeperkalbami ir reikalausime štai ko: kad
pradedamosiuose mokyklose būtų dėstoma vienintelis mokslo dalykas pirmoje eilėje –
žmogaus gyvenimo, socialinės buities santvarka, nes ji reikalauja ir reikalaus darbo
padalinimo ir, žinoma, žmonių suskirstymo į klases ir luomus. Būtinai turi visi žinoti, kad
lygybės pasauly negali būti, kad negali vienodai atsakyti prieš įstatymątas, kuris savo elgesiu
kompromituoja visą visuomenę ir tas, kuris tesirūpina vien tik savo garbe.
Socialinės santvarkos mokslo paslaptis. Tikrasis socialinės santvarkos mokslas, kurio
paslapčių gojai niekuomet nežinos, parodytų visiems, kad vieta ir darbas turi išlikti tam
tikrame rate, kad nepasireikštu žmonių kančių šaltinių, jei nesusiderintų auklėjimas su darbu.
Eidamos tąmokslą, tautos ims noriai klausyti žydų valdžios ir jų sudarytos valstybės formos.
Siandieną mūsų duota mokslui kryptis, mums į naudą eina. Tauta aklai tikinti spaudos žodžiu,
dėl savo tamsumo, arba dėl to, kad mes tos tautos nariams galvas apsukom, pyksta ir puola
visus visuomenės sluoksnius, kuriuos tik jinai laiko aukštesnius už save, nes nesupranta
kiekvieno visuomenės sluoksnio reikšmės.
Visuotinė ekonominė krizė. Tokia neapykanta dar labiau padidėjo kylant visuotinei
ekonominei krizei, kuri sustabdo biržų darbą ir pramonės klestėjimą. Visais prieinamais
mums keliais, auksui padedant, kuris visas mūsų rankose, padarius visuotinę ekonominę krizę,
mes išmesim į gatves ištisas darbininkų minias vieną gražią dieną Europos kraštuose. Tos
minios apsilaižydamos puls lieti kraujątų, kuriems jos per savo nežinojimąpavydi nuo jaunų
dienų ir kieno turtus joms bus leista tada grobstyti.
„Mūsų” nelies. Mūsų, žydų, jie nelies, nes jų puolimo momentas bus mums žinomas ir
mes būsime savuosius jau puikiai nuo minios puolimo aapdraudę.
Masonėrijos despotizmas – proto viešpatavimas. Mes įtikinome, kad progresas
atvesiąs visus į proto viešpatavimą. Mūsų despotizmas toks ir bus, nes jisai mokės įvairiais
žiaurumais numalšinti visas suirutes, neramumus, išnaikinti liberalizmą iš visų valdžios ir
draugijų įstaigų.
Masonėrijos vadų netekimas ir „didžioji” prancūzų revoliucija. Kai tauta mato, kad
jai laisvės vardan yra daroma įvairių nusileidimų ir palengvinimų, ji įsivaizduoja, kad jinai
esanti valdytoja ir griebia valdžią. Bet žinoma, kaip ir kiekvienas tamsuolis, susitinka daug
sunkumų; tada ima ieškoti vadų nesusiprasdama ir atiduodama nusižemindama savo
įgaliojimus mums. Atsiminkite prancūzų revoliuciją, kuriai mes davėme „didžiosios
revoliueijos” vardą: jos veikimo paslaptys mums gerai žinomos, nes ji visa – mūsų rankų
darbas. Nuo to laiko mes vedame tautas iš vieno nepasisekimo į kitą, kad jos nuo mūsų
atsisakytų naudai to Didžiojo Siono kraujo Despoto, kurį mes ruošiame pasauliui.
Siandien mes, kaipo tarptautinė jėga, nenugalimi, nes puolant vieniems, mus palaiko kitos
valstybės. Neišsakomas gojų tautų akiplėšiškumas, šliaužiančių prieš jėgą, neapkentimas
laisvos tvarkos nemėgimas, kantrumas prieš drąsų despotizmą – šit kas ruošia dirvą mūsų
nepriklausomybei.
Nuo šių dienų prezidentų ir premjerų diktatorių jie kenčia; ir todėl už todėl už nedaug
jie sutiktų nuimti galvas dvidešimčiai karalių.
Slaptųjų masonų agentų vaidmuo. Kuo išsiaiškinti tokį reiškinį, tokį žmonių masių
nenuoseklumą ir pažiūrą į įvykius? Sis reiškinys apaiškinamas tuo, kad tie diktatoriai šnibžda
žmonėms per savo agentus, esą valdžia savo blogais darbais kenkianti aukštiems tikslams –
siekti tautų gerovės, jų tarptautinės brolybės, solidarumo ir lygybės. Zinoma, jiems nesako,
kad toks tautų susijungimas turėsiąs atsitikti tik žydams valdant ir žydų valstybėje.
Ir štai žmonės teisia teisinguosius ir teisina kaltuosius, vis labiau įsitikindami, kad jie
gali kalbėti viską, ką tik nori. Todėl žmonės griauna viską kas gera ir kelia suirutes
kiekviename žingsnyje.
Laisvė. Žodį „laisvė” žmonių draugijos stato prieš kiekvieną valdžią, net dievišką ir
įgimtą. Stai kodėl mes įsiviešpatavę turėsime tą žodį „laisvė” išbraukt iš žmonijos žodyno,
kaipo gyvuliškos jėgos principą, jėgos verčiančios minias į plėšriuosius žvėris. Teisybė,
žvėrys suminga sau kraujo prisigėrę, ir tuo metu juos lengvai galima geležiniais pančiais
surakinti; užnert jiems ant kaklo grandines; bet jei jiems neduoda kraujo pripusti, jie nemiega
ir pykstasi.
Skaityti visą protokolą.
Seniai iki smulkmenų žinoma kas parašė tuos Protokolus. Net Hitleris netikėjo kad tai pačių žydų darbas, bet sakė kad tenai surašyta ‘tiesa” ir reikia tuo naudotis.
Jo, jo, seniai iki smulkmenų žinoma, kas parašė „Ost” planą, be jokios abejonės, nors pastoviais žygiuojama Vakarų kryptimi. Vien į Vilnių kiek privarė konciervai su laisvūnais.
…ir as noriu uzsirasyt i sionistus.Nedurniai.Kur eiti,parodykit kelia/tik ne nax./….
Eik į Lordų (viešpačių) rūmus Londone ir ten bandyk laimę, jei turi geras rekomendacijas nuo pačio pačiausio.
…iki visatos valdovo neprileis….gal bandyt laime pas kuklianska..
Bijau net iš tolo – tad nebandysiu, tegu Kapsukės mokslų daktarai bando.
A tai čia iš smetanskų laikų brošiūrėlės citatos, visai nešpėtnai surašyta, kad ir kieno būtų sukurta, skamba aktualiai
Pirma gal, prapiesoriai ir mokslo vyrai, paaiškinkite, kas tas Semitizmas yra, kurio negalima kritikuoti ir kodėl Holocaust’o industrija paversta religija pagal Norman Finkelstein?
Tiems žydams, kurie save kėlė aukščiau kitų tautų vien dėl to, kad jie yra Abraomo palikuonys, Jėzus tarė – Dievas, jei norėtų, tai Abraomui palikuonių pagimdytų štai iš šitų akmenų. Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, tuomet darytumėte Abraomo darbus. Jūs esate velnio vaikai, nes darote velnio darbus.
Jėzus kalbėjo toliau:
– Jei Dievas būtų jūsų Tėvas,
jūs mylėtumėte mane,
nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau.
Aš gi ne savo valia esu atėjęs,
bet jis yra mane siuntęs.
Žydiškas šovinizmas jau nuo Abraomo…
JAV tankai ,,Abrams” – tankai ,,Abraomas”.
Creighton Abrams, šito generolo vardu buvo pavadintas A1 Abrams tankas. Amerikiečiai senai savo tankus krikština karo vadų vardais. M26 Pershing, M48 Patton, M4 Sherman, visi pavadinti karo vadų vardais. Šita tradicija tesiasi ir Abrams tankuose. O tu, tauzyji ko nesupranti, greičiausiai tai darai su tikslu. Beje, jeigu ka, „rusiškas” kulkosvaidis maksim, iš tiesų irgi yra amerikietiškas, sukurtas tokio Hiram Stevens Maxim. Ta kulkosvaidį gamino visi kas netingėjo, vokiečiai, britai ir kiti. Štai tokia jums mažytė istorijos pamoka. Pas protestantus daug pavardžių ir vardų su religinių motyvu todėl ten pilna abraomų ir kitokių monų, tais laikais tai buvo normalus dalykas. Lygiai paip, pat ir Lietuvoje pilna Jonų, Maryčių ir kitų religinių figūrų vardais pavadintų žmonių.
O tavo supratimas pritinka žydų subinėm laižyti?
Mano supratimas atitinka faktus. Visose rreligingose visuomenėse pilna žmonių nešiojanių kažkokius su religija susijusius vardus. Islame visokie mohamedai, krikščionybėje Jonai, Petrai, Onos ir panašiai. Pas protestantus tas pats, pas juos pilna visokiu Peter (Petras), tačiau nemažai ir visai archaiškų, tokių kaip Abraomas ir panašūs. Čia labai matosi skirtis tarp katalikų bažnyčios irr protestantizmo, pati protestantizmo esm emiasi tuo, kad katalikybė perdaug nukrypo nuo krikščionybės ir jeigu katalikiškuoe kraštuose labiau paplite naujesnių šventūjų vardai, tai protestantiškuose neretai pasitaiko ir visai archiški vardai kurie katalikiškuose kraštuose jau primiršyi. Bet kuriuo atveju religiniai vardai dažnai sutinkami visose religingose visuomenėse, be išimčių. Jeigu tokie faktai yra „žydų šiknos laižymas” galiu atsakyti tik senovine šiandien kaip niekad svarbia fraze: amicus Plato, sed magis amica veritas. Tuo tarpu pas tamsta supratimas už rublius, o gal už fondų šekelius, kad vaizduot Lietuvius kažkokiais žydšaudžiais, kas naudinga ir kremliui ir visokių neaiškių fondų valdytojams, iš kurių, panšu, kad visokios nefainos nauda semia už pylima vandenėlio and kemliaus ir holokausto industrijos malūnėlio. Sunku įsivaiduoti, koks jausmas esant sąžinės prostitutu kurriam tiesa ta už kuria daugiau moka? Gal tamsta pasidalinsite įžvalgomis? Tik prašau be smulkmenų, juk šitus jūsų gali skaityti nepilnamečiai. 🙂
Ech tu, Dronai, daug žinai, bet mažai išmanai.
Dar paporink apie Koltą, Vinčesterį…
Molio motiejau, ar suvoki kad ginklus vadinti DIEVOTŲ žmonių vardais, net jeigu jais pavadinti ir kariai, netinka. (Kai jiems krikštijant suteikė dievotų žmonių vardus, niekas nežinojo kad jie bus kariai-žudikai.)
JAV, kur dominuoja žydai, tanką pavadinti Abraomo vardu, tas pats kaip kad krikščionys savo tanką pavadintų Jėzumi, Kristumi ar šv. Trejybe. (Beje, anais laikais Jėzaus vardas nebuvo nei kiek dieviškas… tokių jėzų buvo daugybė…)
Tankas pavadintas generolo, ne religiniu vardu. Generolo pavardė Abrams todėl pavadino Abrams, būtu Škirpa, pavadintu Škirpa, čia tai būtu geras, visi stribai apsitriestu. Amerikiečiai karo technika vadina žinomų vadų vardais, tame nėra nieko blogo ar smerktino. O tu toliau bandyk vyniot, tik nepamiršk kuratoriui pasakyt, kad jis pomoikė ir paraša, tokių vardais tankų tikrai nevadins, na nebent bendro naudojimo išviete, na žinai ta kur očko modelio. 🙂
Ka tu visada tai pagarbiai vertintum Kristaus žodžius ir nurodymus
visiems aišku, kad žydukai daro viską, kad antisemitizmas klestėtų .
nekalbant apie korupciją, iškrypimus – ir Izraelio veiksmus – grobiant ir žudant.
bet pavojus, kad žydukai su savo antisemitizmo propoganda perlenks lazdą.
Tikrai taip !!!
Tikrai taip!!!
,,visiems aišku, kad žydukai daro viską, kad antisemitizmas klestėtų .”
Aha, antisemitizmas, o ne antisionizmas.
Kaip patogu, sujaukti mąstymą primetant terminus prasilenkiančius su tikrove.
,,Siono išminčių protokolai”.
Hm, dezistė Pumprickaitė Jums į šitą klausimą neatsakys.
Tokie šmikiai boreliai, uršulės ir merkelės be pasipriešinimo užtvindė Europą musulmonais, ir kuo musulmonų Europoje daugiau, tuo Europos vadovai darosi griežtesni Izraeliui už priešinimąsi nesuskaičiuojamų musulmonų spaudimui…Kaipgi , demokratija, reikia atsižvelgti į Europos piliečių musulmonų nuomonę. Žemaitaitis irgi iš anksto jautriai atsižvelgė, musulmonų tvanas Lietuvoje galima sakyti tik prasideda.
Beje, tos kopėčių poemos originalo tekstas buvo „ir primuškit“, o versija „ir užmuškit“ pirmą kartą buvo paleista tokioje Radio Show laidoje apie kokius 1993 metus. Taip, tas pats ponas, kuriam dabar elertė nebeleidžia vaidinti peliuko.
Pasaulis sudėtingas ir pilnas kvailysčių.
Pasaulis…
Tarybiniai rusai… MIRTIS okupantams…
Nacionalsocialistai…juden raus – žydai LAUK.
,,Naciai” žydų nesiekė žudyti (!!!), o tik išvaryti (!!!) Graikijos… tuometinės Palestinos kryptimi…
Kas sukūrė nacionalsocializmą, ir kam tai buvo naudinga ??!
Karo nugalėtojams buvo naudinga ir jų viršininkui.
….tokia versija mums butu naudinga,taciau ji neteisinga….kiek save menu,kieme vaikystej skambejo….uzmuskit….o metu man daug.
„Vaikiška” tautosaka ne labai dera su „iš esmės” taikiu lietuvių sugyvenimu su žydais. Įdomu kada pirmą kartą buvo užfiksuotas toks vaikiškos tautosakos opusas?
…tautosaka be pagrindo natsiranda…
Taip, tautosaka iš niekur nieko neatsiranda, tam būna priežastys. Šiai matyt taip pat. Ši vaikiška skaičiuotė yra užfiksuota Lietuvos tautosakos metraštyje, užrašyta Šiauliuose, 1975 m. Nežinau kada tokia skaičiuotė atsirado, bet manau, kad 20 amž. pradžioje, gal net jau nepriklausomybės metais. Ir tam buvo priežastys. Žydai tuo metu Europoje, o ir Lietuvoje buvo perėmę beveik visą prekybą, bankus, kapitalą į savo rankas. Ir suprantama lietuviai, kaip ir vokiečiai, lenkai ar kiti tuo buvo nepatenkinti, ir tą nepasitenkinimą vienaip ar kitaip reiškė. Matyt taip ir atsirado ši skaičiuotė. Vyresni žmonės ją puikiai prisimena, kada dar pokaryje ir vėliau vaikai žaisdami naudojo šią skaičiuotę ir niekam net nešovė mintis, kad tai yra antisemitizmas. Buvo ir yra įvairių skaičiuočių. Latviai ir lietuviai buityje vieni kitus vadino leišiais ir zirgo galva, ir niekas už tai nepyko, tartptautinių notų nerašė ir neteikė, kaip ir prezidentams viešų laiškų nerašė. Bet va, atsirado ypatingos personos, kurių net vardo negalima minėti, nes gali sukelti „tarptautinį” skandalą. Kitaip sakant šventesni už šventus. Todėl bet koks tokių personų vardo paminėjimas jiems kvepia antisemitizmu. Kitaip sakant, uoslės klausimas – kas, ką ir kaip užuodžia.