Prof. Alfonsas Vaišvila. Ką norime atsiminti atsimindami 1791 m. Gegužės 3 d. konstituciją?

A.Vaišvila yra teisės filosofas ir teoretikas, buvęs Mykolo Romerio universiteto profesorius,  Teisės filosofijos katedros vedėjas, habilituotas daktaras.

Lietuvos seimas 2008 m. paskelbė Lenkijos Konstitucijos, priimtos 1791 m. gegužės 3 d., Atmintina Lietuvos diena, o 2021 metus – tos konstitucijos minėjimo Lietuvoje metais, vieną iš seimo salių – Didžiąją pavadino Gegužės 3-osios konstitucijos vardu.

Lietuvos bankas tai dienai pagerbti nutarė išleisti net specialų 20 centų sidabrinę monetą, Prezidentas G. Nausėda savo 2021 06 08 metiniame pranešime pasidžiaugė: „minėjome Abiejų Tautų Respublikos konstitucijos 230-sąias metines Varšuvoje“ ir pažadėjo „spalio mėnesį Vilniuje kartu su Lenkija pagerbti esmine Konstitucijos pataisa tapusią „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo sutartį“.

Kas tai per konstitucija, kuriai tiek pagarbaus dėmesio?

1791 m. Jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės seimas priėmė 3 teisės aktus: pagrindinį „Valdžios įstatymą“ (Ustawa rządowa [1] , 1791 05 03, ir du papildomus: „Įstatymą apie karališkuosius miestus“ (1791 04 18) ir „Abiejų Tautų Tarpusavio įsipareigojimo įstatymą“ (1791 10 20), kurie vėliau buvo apjungti bendru 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos vardu.

Kadangi šių aktų priėmimo metu Lietuva ir Lenkija formaliai sudarė vieną konfederacinę valstybę, tai šios konstitucijos svarbą norima išplėsti ir Lietuvos atžvilgiu, laikyti ją ir Lietuvos teisės aktu, o jos priėmimo dieną – Atmintina Lietuvai diena.

Atmintinos dienos laikomos reikšmingomis dienomis, kiek jos yra susijusios su esminiais Lietuvos valstybės kūrimo ir įtvirtinimo faktais (Vikipedija). Todėl natūraliai turi kilti klausimas, kokias Lietuvos valstybingumui reikšmingas vertybes, įkūnytas toje konstitucijoje, norima priminti dabarties ir ateities Lietuvos kartoms? Kokią perspektyvą lietuvių tautai ir jos valstybingumui žadėjo 1791 m. konstitucija, kurią sveikinti linkusi dalis nūdienos Lietuvos politikų, istorikų ar šiaip viešai besireiškiančių asmenų?

1791 m. konstitucijoje iš tiesų būta kai kurių pažangių naujovių, galėjusių sustiprinti jungtinę Lietuvos Lenkijos valstybę:

pirma, atsisakymas nuo valstybei pražūtingos liberum veto teisės, dariusios jungtinę Lietuvos Lenkijos valstybę dažnai bevaldžią, nepajėgiančią laiku priimti valstybę gelbstinčių sprendimų, organizuoti piliečius užsienio agresijai atremti ir vidaus savivaliautojams sudrausminti;

antra, norma, nustatanti sprendimų priiminėjimą Seime ir kituose kolektyviniuose dariniuose balsų dauguma, pagreitinančia sprendimų priėmimą;

trečia, vykdomosios valdžios (karaliaus) sustiprinimas (kompetencijos išplėtimas), užtikrinantis operatyvų ir besąlygišką įstatymų ir teismų sprendimų vykdymą, savivaliautojų sudrausminimą;

ketvirta, išplėtimas piliečio sąvokos, į ją iš dalies įsileidžiant ir karališkųjų miestų miestiečius bei laisvus valstiečius, bet be teisės jiems dalyvauti įstatymų leidyboje;

penkta, valdžios padalijimas pagal Š. L. Monteskjė idėją į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją (karaliaus) ir teismų, apdraudžiančią valstybę nuo diktatūros.

Tuo reformos demokratiškumas, pažangumas ir baigėsi: valstybę planuota toliau palikti luominę, su bajorų teisių viršenybe, pagrindinę visuomenės masę (baudžiavinę liaudį) – senoje beteisėje padėtyje, atskirtą nuo elementarių žmogaus teisių ir nelaikomą tautos dalimi, su iš dalies apribota religine tolerancija, uždraudžiant katalikams pereiti į kurią nors kitą tikybą. O svarbiausia – pakeista valstybės santvarka Lietuvai nepalankia kryptimi.

Posūkis unitarinės valstybės link

Iki priimant 1791 m. konstituciją, jungtinė Lietuvos Lenkijos valstybė, kaip žinome, buvo konfederacija su abiejų tautų valstybingumo, nors ir riboto, ženklais. Tai rodė buvimas jungtinio seimo, turėjimas Lietuvai ir Lenkijai ne tik bendrų, bet ir skirtingų įstatymų, teismų sistemų, skirtingų, iždų, kariuomenių.

Tuo tarpu pagrindiniame šios konstitucijos įstatyme – „Valdžios įstatyme“ (1791 05 03) Seimas jau nevadinamas jungtiniu Abiejų Tautų seimu. Toks seimas laikomas atgyvenusiu, todėl kartu su liberum veto teise naikinamos ir „bet kurios rūšies konfederacijos ir konfederaciniai seimai, kaip prieštaraujantys šios konstitucijos dvasiai“ (p. 25).

Kadangi vartojamas apibendrinantis terminas „bet kurios rūšies konfederacija ir konfederaciniai seimai“, tai reiškia, jog ta pačia norma naikinama ir buvusi Abiejų tautų konfederacija (Respublika) ir jos pagrindinė institucija – konfederacinis (jungtinis) seimas. Vietoj jo kuriamas “vieningos lenkų tautos“ Seimas, sudaromas iš dviejų rūmų – Atstovų ir Senatorių. Jį sudaro „vieninga lenkų tauta“ iš pasiuntinių, renkamų vaivadijų, žemių ir pavietų seimeliuose.

Apie LDK, kaip atskirą valstybinį darinį, šiame įstatyme neužsimenama. Pati valstybės teritorija irgi neskirstoma, kaip anksčiau, į Lenkijos karalystę ir LDK, priešingai – skelbiama „vieninga lenkų tauta“ su vieningu seimu, vienu karaliumi, vieningu valdymu, vieningais įstatymais, vieninga teismų sistema, vienu iždu, bendra kariuomene ir viena sostine Varšuva.

Iki tol vartotas „abiejų tautų“ terminas visur nuosekliai keičiamas „tautos“ terminu, vartojamu vienaskaita: „tautos kariuomenė“, „karalius, įžengęs į sostą, prisiekia Dievui ir Tautai“, piliečiai vadinami „tautos vientisumo“ gynėjais, kariuomenė privalanti paklusti „tautai, karaliui“, „laisvajai lenkų tautai laidavę galimybę kurti savą įstatymų valdžią…“.

Ne Abiejų Tautų, o „Lenkijos sostą norime turėti...“, „apsaugoti kiekvieno lenkų žemės gyventoją“… Ir taip visur minima „tauta“, arba „lenkų tauta“, nuosekliai išvengiant minėto „Abiejų tautų“ termino, vietoje kurio visur vartojant – „Lenkijos Respublika“. Jos terminas vartojamas ir istorijai prisiminti: „apleidus vykdomąją valdžią, nelaimės užplūdo“ ne Abiejų tautų Respubliką, o „Lenkiją“ [2].

Todėl natūralu, kad šiame įstatyme, neminimas ir Lietuvos, ar LDK vardas. O kam jį minėti, jei nėra ką juo žymėti. Juk reforma siekta sumoderninti ne „Abiejų Tautų Respubliką“, o kurti naują vieningos „lenkų tautos“ valstybę – Lenkijos Respubliką su viena valdžia, vieningu valdymu, be jokių joje esamų autonomiškų valstybinių darinių.

LDK čia jau ne sąjunginė valstybė, o tik viena iš 3-jų Lenkijos provincijų, šalia Didžiosios ir Mažosios Lenkijos. Kitame įstatyme „Apie karališkuosius miestus“ (1791 04 18) Lietuva (LDK) jau atvirai vadinama Lenkijos provincija: „Lietuvos provincijoje (w prowincji litewskiej) yra šie miestai: Vilnius, Gardinas, Kaunas, Minskas…“. Tas pats kartojamas ir kitoje to paties įstatymo vietoje: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijos miestuose…“ [3].

Tai rodo, jog Gegužės 3-sios konstitucija ketino kurti naują „Abiejų tautų“ bendravimo etapą, kuriame LDK jau inkorporuojama į vieningą „Lenkijos Respubliką“, o lietuvių tauta – į vieningą „lenkų tautą“, pačią tautą ir valstybę tradiciškai iš esmės tebetapatinant su bajorija ir jos interesais, nors šiek tiek ir praplėtus piliečio sąvoką karališkaisiais miestiečiais ir laisvaisiais valstiečiais, kurie sudarė nežymią gyventojų dalį.„Revoliucingai nusiteikę Gegužės 3 d. konstitucijos šalininkai, – rašė istorikas Mečislovas Jučas, – ėjo valstybės unifikavimo keliu“ [4] . Bet jie ne tik „ėjo“, jie tokią valstybės viziją įtvirtino konkrečiu įstatymu, net konstituciniu. Bet tai nebuvo iš esmės nieko naujo.

1791 m. konstitucija – teisinis įforminimas to, ką buvo parengusi Abiejų Tautų Respublika

Šį kai kam atrodžiusį radikalų posūkį į unitarinę Lenkijos valstybę A. Šapoka 1940 m. vertino kaip „valstybės perversmą“[5] , kiti ano meto autoriai – kaip „švelniąją, arba be kraujo įvykusią revoliuciją“ (Ten pat). Bet žiūrint į visa tai per Lietuvos, ar LDK, valstybingumo interesus (kitokiu požiūriu ši konstitucija Lietuvai iš vis būtų neįdomi), tai teks pripažinti, jog tai nebuvo nei perversmas, nei revoliucija, o nuoseklus ir dėsningas įtvirtinimas tų realiai vykusių pokyčių Lietuvos bajorų savimonėje, kuriuos jau buvo paruošusi ir subrandinusi ilgametė „Abiejų Tautų Respublika“.

Kad Lenkijos karalystė ir LDK nuo 1569 m. buvo plėtojamos unitarinės valstybės, vadinamos Lenkijos Respublika, link, atvirai rašė Lenkijos istorikai: Stanisław Kutrzeba, Oskar Halecki, Bogusław Leśnodworski (Wikipedia). Abiejų Tautų Respublika jau buvo sulenkinusi Lietuvos politinį elitą tokiu laipsniu, kad Lietuvos bajorai sąmoningai ir noriai be jokios prievartos tapatinosi su lenkų tauta (Lenkijos bajorais): dauguma Lietuvos bajorų ne tik kalbėjo lenkiškai, bet ir laikė save lenkais pagal principą gente lituanus natione polonus (pagal kilmę – lietuvis, pagal tautybę – lenkas), kur tautybė svarbiau už kilimo vietą, nes valstybė priklauso tautiečiams, o ne kraštiečiams.

Šią Lietuvos bajorų daugumos transformaciją į „lenkų tautą“ ir ją lėmusius veiksnius. gana plačiai yra atskleidęs prof. Zigmas Zinkevičius. Jis rašė: XVIII amžiuje Lietuvos didikai savąja kalba jau laikė lenkų kalbą [7]. Ta kalba jų akyse buvo tapusi politinės brandos ženklu. Lietuviškai tik kai kurie bemokėjo. Tai vedė juos prie įsitikinimo, jog jungtinėje valstybėje esanti viena tauta – lenkų (bajorų). Tradicinė „lietuvio“ bajoro sąvoka LDK bajorams pamažu ėmė reikšti tą patį, kaip ir „provincijos lenko“ sąvoka. Todėl XVIII a. pabaigoje tarp Lietuvos bajorų jau pasitaikydavo ir atviro priešiškumo lietuvių kalbai. Žemaičių vyskupas J. D. Lopacinskis 1773 m. skundėsi, kad dauguma Lietuvos bajorų nebenori klausyti pamokslų lietuvių kalba.

Šiam lietuvių kalbos išstūmimui iš viešojo gyvenimo tarnavo dvaras, bažnyčia ir mokykla, platinę lenkų kalbą ir menkinę lietuvių. Lenkų dvasininkai lietuviškus papročius ir lietuvių kalbą nuo seno tapatino su pagonybe, o katalikybę – su lenkiškumu: katalikas – tai lenkas.

Perdėm lenkiškas buvęs ir žemesnysis dvasininkijos sluoksnis: 1770 m. iš 911 Lietuvos kunigų tik 120 temokėjo lietuviškai [8]. Valstiečiams buvo brukama mintis, kad jų gimtoji lietuvių kalba esanti „prasta“ ir „pagoniška“, iš jos tyčiotasi kaip iš „chamska mowa“.

Kai kur kunigai valstiečius už poterių kalbėjimą lietuviškai net baudė. 1766-1767 m. Dubingių dvaro byloje skųstasi, jog klebonas P. Stankevičius lenkiškai poterių neišmokusius valstiečius baudžiąs atimdamas iš jų sermėgas, kepures, juostas. Tai, kad konsistorija į šį skundą neragavo, rodė, jog prievartą melstis lenkiškai ji traktavo kaip normalų dalyką [9].

Lietuvos mokykloms irgi sąmoningai keltas uždavinys sulieti Respublikos tautas į vieną bendrą naciją, lenkišką. Todėl visų tipų mokyklose anuomet mokytojai buvo aplenkėję asmenys arba lenkai. Mokomoji kalba – paprastai tik lenkų (aukštesnėse ir lotynų). Lietuvių kalba net pradinėse mokyklose buvo retas dalykas.

Dar intensyviau lenkinti lietuvius per mokyklas imtasi Edukacijos komisijos laikais (nuo 1773 m.), kai ši komisija steigė Lietuvoje daugiau parapinių mokyklų ir reikalavo didinti jose lenkų kalbos vaidmenį [10].

Oficialūs dokumentai nuo XVII a. antros pusės Lietuvoje irgi jau rašomi lenkiškai. Išimtį sudarė tik teismų knygos (iš tradicijos jos rašytos rusėnų kalba), bet nuo 1697 m. lenkų kalbą buvo įsakyta įvesti ir į teismus. Nuo tada jau visi oficialūs pasaulietiniai raštai – lenkiški. Vilniaus kapitula nuo 1783 m. savo aktus irgi ėmė rašyti lenkiškai.

III Lietuvos Statuto pirmasis leidimas dar pasirodė rusėnų kalba, o vėlesni leidimai (1614, 1619 m.) jau lenkiškai, nors oficialiai lenkų kalba pripažinta valstybine raštinių kalba Lietuvoje tik nuo 1696 m.

Net ir pagrindinis Lietuvos istorijos šaltinis – Lietuvos metrika nuo XVIII a. II pusės saugota net ne Vilniuje, o Varšuvoje. Ir tai, matyt, logiška: jei LDK – Lenkijos provincija, tai ir LDK istorijos kaip Lenkijos provincijos svarbiausi istorijos šaltiniai turi būti saugomi ne provincijoje, o Lenkijos valstybės sostinėje. Šią lietuvių kalbos išstūmimo iš viešo gyvenimo ir jos vietos užleidimo lenkų kalbai tendenciją Z. Zinkevičius vertino kaip padariusią „didžiausią žalą ne tik lietuvių kalbai, bet ir tautinei sąmonei“ [11].

Šią tendenciją galima vertinti kaip pakankamą istorinį įrodymą, kokiu mastu ir laipsniu Jungtinė Abiejų Tautų Respublika buvo nuslopinusi Lietuvos bajorų lietuvišką savimonę ir tuo pagrindu paruošusi juos būti vieningos lenkų tautos dalimi ir unitarinės Lenkijos Respublikos rėmėjais ir piliečiais, o Lietuvą laikyti Lenkijos provincija.

Gegužės 3 d. „Valdžios įstatymui“ beliko visa tai tik juridiškai įforminti kaip jau įvykusį istorinį faktą. A. Šapoka, atrodo, be reikalo stebėjosi: „Konstitucijos autoriai, neįrašė į ją nė vieno žodžio, kuris būtų galėjęs būti bet kokia atrama lietuviams, ginantiems savo gyvenimo tradicijas“[12]. O ką gi įrašyti ir ką gi „ginti“, jei Lietuvos bajorai jau seniai laiko save tais pačiais lenkais, tik provincijos, o savo istorines „gyvenimo tradicijas“, grindžiamas lietuvių kalba, vadina kartu su lenkais menkavertėmis „pagoniškomis“, katalikui nepriimtinomis. Jei Lietuvos ir Lenkijos bajorai „viena tauta“, viena etnolingvistinė realybė, tai ir klausimas dėl Lietuvos valstybingumo, bent kokia forma reiškiamo, būtų turėjęs atrodyti ne tik dirbtinai keliamas, bet ir beprasmiškas.

Iškalbingas ir Edukacinės komisijos veiklos turinio nutylėjimas

Valdžios įstatymas nustatė 4 žemutinės vykdomosios valdžios komisijas: Edukacijos, Policijos, Kariuomenės ir Iždo. Trijų paskutinių komisijų nariais „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo“ įstatymas (1791 10 20) jau mini ir Lietuvos bajorus. Bet visiškai jų nemini Edukacinėje (Švietimo) komisijoje.

Ir vėl, matyt, neatsitiktinai. O ką gi skirtingo nuo lenkų bajorų jie būtų gynę toje komisijoje? Juk Lietuvos bajorai, sakėme, neturi lietuviškos etnolingvistinės sąmonės: kalba lenkiškai, laiko save lenkais. negi jie norės, kad jų vaikai būtų mokomi Lietuvos mokyklose ne bajorų (lenkų), o „chamų“ kalbos, ne bajoriškų, o neva „pagoniškų“ katalikui netinkamų tradicijų. Be to, juk jie nori sulenkinti ir savo valstiečius, juos atkalbėti, atpratinti nuo lietuvių kalbos, nuo lietuviškų tradicijų kaip neva „pagoniškų“, t. y. nori net ir prievarta atsitempti paskui save į lenkystę ir pagrindinę tautos dalį – baudžiavinius valstiečius – paskutinę socialinę lietuvybės atramą.

Todėl vieningoje Lenkijos Respublikoje, grindžiamoje lenkiško etnolingvistinio prado vyravimu, suprantama, vieninga turėjo būti ir švietimo sistema su vieninga valstybinė lenkų kalba, su lenkų istorijos ir kultūros mokymu, su galimais jame intarpais iš buvusios LDK istorijos. Net ir neveikiant 1791 m. konstitucijai, XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios Lietuvos parapinėse mokyklose dėl to paties Lietuvos bajorų tapatinimosi su lenkais, mokymas dažniausiai vyko lenkų kalba. Net ir XIX a. sukilimai Lietuvoje tebevyko su lenkiškumo ženklais ir lozungais. Šitaip nuosekliai turėjo būti likviduotas etnolingvistinis lietuvių tautos prioritetas, kurį praradusi lietuvių tauta jau nėra lietuvių.

Tai reiškia, jog šioje dalyje 1791 m. konstitucija nieko naujo nepasakė, ji tik pagrindinio įstatymo lygmeniu įtvirtino šį perėjimą prie aukštesnės LDK polonizavimo stadijos: įtvirtino sulenkėjusių Lietuvos bajorų tylų atsisakymą nuo savo valstybės, nuo savo protėvių kalbos, tradicijų ir nuo etnolingvistinės lietuvių tautos ateities.

Todėl nieko keista, kad šią Lenkijos konstituciją Jonas Šliūpas atvirai vadino „antkapiu Lietuvos valstybingumui“, o prof. Z. Zinkevičius – įstatymiškai pasmerkusią pačią lietuvių tautą „lėtai mirčiai“ (IV p. 17-18). “Jeigu būtų įsigaliojęs Lenkijos seimo 1791m. gegužės 3 d. patvirtintas „Valdymo įstatymas“, jis būtų galutinai įtvirtinęs Liublino unijos sumanytojų tikslus: sulenkinti ir ištrinti iš istorijos lietuvių tautą, padaryti negalimus jos siekius turėti savo valstybę“ [13].

Šiuo savo tyliu atsisakymu nuo savo valstybės Lietuvos bajorai taip pat tyliai perleido Lenkijos Respublikai ir savo protėvių teritorijas, paverčiant jas Lenkijos provincinėmis žemėmis. Šiuo požiūriu įdomi gali būti lenkų istoriko Antonio Urbańskio, knyga „Memento kresowe“ (Pakraščių paminklai, 1929 m.), kurioje jis aprašė kai kuriuos vidurio Lietuvos dvarus (Rokiškio, Tytuvėnų, Aukštadavo, Skaraitiškės, Rietavo, Siesikų ir kt.), kaip Lenkijos valstybės teritorijos pakraščių (kresų) paminklus. Kartu teigė, esą „praėjusiais amžiais Lenkija įgijo pagrįstą teise į tas žemes, kurios sugėrė tiek lenkų kraujo“. A. Urbańskis tiesiog naujomis sąlygomis pakartojo tą pačią 1791 m. konstitucijos mintį: Lietuva – Lenkijos provincija (kres) ir tai traktavo kaip istorinį pagrindą (teisę) savintis jos žemes.

Todėl kai tik baudžiavinė lietuvių tautos dalis išsivadavo iš tų pačių sulenkėjusių, nuo savo tautos atskilusių bajorų valdžios ir ėmė veikti savo interesais, į pirmą vietą išeina lietuviškoji etnolingvistinė sąmonė, reikalaujanti ir ją atitinkančio, jai tarnaujančio valstybingumo. Dėl to konstitucijoje skelbta „viena tauta“ negrįžtamai suskyla į dvi tautas, siekiančias atskiro valstybingumo.

Šie „naujieji“ lietuviai 1918 m. jau nieko nenori girdėti apie 1569 m. „Abiejų tautų Respubliką“, tuo labiau apie 1791 m. gegužės 3-sios „konstituciją“, skelbusią Lietuvą Lenkijos provincija.

Tai, žinoma, turėjo papiktinti „vieningą tautą“, kuri 1920 m. ir pradėjo savo „istorinių žemių“ atsiėmimo žygį prieš politiškai ir etniškai mirti nesiruošiančią, bet savo valstybingumo siekiančią Lenkijos provinciją-Lietuvą.

Su tuo sutiko ir žymi dalis Lietuvos bajorų-dvarininkų, pretendavusių 1920 m. į „penktosios kolonos“ (P.O.W.) vaidmenį, siekiant palengvinti J. Pilsudskio ir L. Želigovskio (buvusių LDK bajorų, bet svetimiesiems tarnauti nuėjusių) vedamai „vieningai tautai“ susigrąžinti Lenkijai jos separatizmo apimtą „provinciją“[14]. Ji okupavo Lietuvos sostinę su trečdaliu Lietuvos Respublikos teritorijos. Ir tam pateisinimo, žinoma, ieškojo unijoje, o taip pat ir – 1791 m. konstitucijoje, nustačiusioje Lietuvos teritorijai Lenkijos provincijos statusą.

Logiškas ir modernus šios tendencijos tęsinys yra ir tai, kad nei vienas šiuolaikinės demokratinės Lenkijos pareigūnas, net ir dabartinis Lenkijos ministras pirmininkas M. Morawiecki, vadindamas 2021 m. lietuvius „broliais“, nematė ir nemato reikalo atsiprašyti tų „brolių“ už 1920 m. Vilniaus ir Vilniaus krašto okupaciją, nes iki šiol manė ir tebemano, jog nebuvo jokios okupacijos, o tik atkūrimas Lenkijos suvereniteto buvusiai savo provincijai, vadintai Lietuvos, ar LDK vardu.

Atsiprašymas nėra vien tik nereikšmingas mandagumo ženklas

Tai okupacijos fakto ir jo neteisėtumo pripažinimas ir kartu atsisakymas ateityje nuo pretenzijų į tas teritorijas, dėl kurių okupacijos atsiprašoma. Neatsitiktinai kai kurių Vakarų valstybių vadovai jau yra atsiprašę Afrikos ir kitų žemynų tautų dėl jų atžvilgiu vykdytos kolonializmo politikos.

Europoje to neketina daryti Rusija ir Lenkija. Atsiprašymas – tai atsisakymas nuo imperinių pretenzijų ir nusiteikimas ateities civilizuotiems santykiams, kuriems pagrindą padeda irgi civilizuotas (tarptautinę teisę atitinkantis) tautų tarpusavio santykių istorijos įvertinimas.

Vadinasi, nesant tokio atsiprašymo, atsisakoma teisiškai įvertinti smurtinį 1920 m. Vilniaus, Suvalkų kraštų prijungimą prie Lenkijos ir tuo pačiu išsakomas savo laikysenos neapibrėžtumas šiuo klausimu ateičiai.

Tai, kad šios pretenzijos gyvos Lenkijos visuomenėje matosi ne tik iš ten veikiančių taip vadinamų Lenkijos pakraščių (kresų) visuomeninių organizacijų asociacijos, bet ir iš vyriausybinių institucijų laikysenos, linkusios „ginti“ Lietuvoje gyvenančius lenkus taip, tarsi jie būtų ne Lietuvos, o Lenkijos piliečiai (Lenkijos valstybės „kortos“ dalinimas Lietuvos piliečiams-lenkams). Ypač tai aiškiai matėsi esant Lenkijos užsienio ministrui Sikorskiui.

Ką reiškė kai kurių Lietuvos bajorų nepritarimas 1791 m. Konstitucijai?

Šią konstituciją priėmusiame Ketverių metų seime dalyvavo 58 pasiuntiniai iš LDK žemių, bet jie atstovavo ne LDK kaip atskiram valstybiniam dariniui, o „vieningai lenkų tautai“, nes buvo atvykę ne iš LDK valstybės, o tik iš tuo vardu vadinamos Lenkijos provincijos, save laikantys „lietuviškais“, arba „provincijos lenkais“. Pagrindinį konstitucijos įstatymą „Valdžios įstatymą“ pasirašė 5 LDK provincijos žymesni bajorai pasiuntiniai: Kazimieras Nesteras Sapiega, Jurgis Korvin-Kosakovskis, Kazimieras Konstantinas Plieteris, Juozas Zabiela ir Jackus Putkameris. Įsipareigojimo, arba Įžado įstatymą pasirašė 8 Lietuvos bajorai.

Išeitų dauguma LDK bajorų Konstitucijos nepasirašė. Tai gal nepasirašiusieji protestavo prieš siekį paversti LDK Lenkijos provincija, prieš „Abiejų tautų“ suliejimą į „vieningą lenkų tautą“?

Deja. Tam svarbus yra argumentas-faktas, kad Konstitucijos, kaip žinia, nepasirašė ir nemaža dalis Lenkijos bajorų. O tai pagrindas manyti, jog pagrindinis nepritarimo 1791 m. konstitucijai motyvas buvo ne atskirų Lietuvos bajorų tariamas „lietuviškasis patriotizmas“, o įprastas žymios bajorų dalies susirūpinimas savo luominėmis privilegijomis.

Tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos bajorija, absoliutinusi savo luomines privilegijas ir laisves, tradiciškai bijojo karaliaus valdžios stiprinimo (neva despotizmo), sosto paveldimumo, nemažesnę grėsmę savo privilegijoms jie matė ir nuostatoje išplėsti piliečio sąvoką, įtraukiant į ją miestiečius ir laisvus valstiečius – naujus konkurentus dėl valdžios, nepatraukliai jiems turėjo atrodyti ir nustatymas griežtos pareigos mokėti valstybei mokesčius, tarnauti kariuomenėje (iki tol šiuos mokesčius jie buvo perkėlę valstiečiams ir miestiečiams).

Būta nepatenkintų ir dėl panaikinimo minėtos liberum veto teisės, su kuria buvo siejamas atskiro bajoro politinis reikšmingumas seime. Visa tai vienodai negalėjo patikti tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos bajorų daliai, kėlusiai savo asmeninę, luominę naudą aukščiau valstybinės.

Svarbu žinoti ne tik faktus, bet ir ką jie reiškia

Kiek lietuviškumo ateičiai turėjo būti spalio 20 d. akte? Norėdami 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijoje vis tik atrasti Lietuvai palankių teisės normų ir tuo pagrindu laikyti ją ir Lietuvos teisės aktu, kai kurie dabarties istorikai L. Glemža, E. Raila, R. Čepaitienė ir kiti, taip pat dalis Lietuvos seimo, net ir Lietuvos Prezidentas linkę manyti, jog 1791 m. konstitucija nekūrusi unitarinės Lenkijos valstybės, nes apie tai esą liudija Lietuvos bajorų iniciatyva 1791 m. spalio 20 d. priimtas „Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimo (įžado) įstatymas“, kuris jau ne tik mini „Abiejų tautų Respubliką“, LDK, „konfederacinį seimą“, bet ir nustatė vienodą su lenkais Lietuvos bajorų skaičių Iždo, Karo komisijose ir vieną trečdalį lietuvių – Policijos komisijoje.

Lenkų istorikas J. Bardach tai laiko „esmine Valdžios įstatymo pataisa“[15] lietuvių naudai ir argumentu prieš unitarinę Lenkijos Respubliką. Tą patį, matėme, pabrėžė ir Lietuvos Prezidentas savo metiniame pranešime.

Taip mąstantys ignoruoja faktą, jog Įsipareigojimo įstatymas savo temos reikšmingumu yra nepalyginamai menkesnės juridinės reikšmės nei Valdžios įstatymas, nes skirtas ne strateginiams (esminiams), o tik operatyviniams (antraeiliams) vykdomosios valdžios (ir dar žemiausios) klausimams reguliuoti, nieko esminio nekeičiantis ir negalintis keisti Valdžios įstatymu nustatytame strateginiame, unitarinės Lenkijos Respublikos modelyje.

Tokių komisijų sprendimai skirti ne tam modeliui kurti ar ką nors jame iš esmės keisti, o tik praktiškai jį įgyvendinti: „vykdomoji valdžia negalės leisti ir aiškinti įstatymų, uždėti mokesčių ar rinkliavų“ (p. 25-26). Todėl Valdžios įstatymu nustatytai tvarkai visai nesvarbu, ar tose komisijose dalyvaus ir Lietuvos bajorai, kiek jų dalyvaus, svarbu tik tai, kad toms komisijoms nepripažinta teisė ką nors keisti toje strateginėje tvarkoje.

Dėl to šis faktas nebuvo ir negalėjo būti „esminė Valdžios įstatymo pataisa“, nes ji absoliučiai nieko nekeitė ir negalėjo keisti Valdžios įstatymo nustatytoje valstybės sąrangoje. Manyti kitaip, tai norimą vaizduoti esamu. Tai pirma.

Antra, svarbiausia – kam Lietuvos bajorai tose komisijose turėjo atstovauti, kokias vertybes ginti. Atstovauti Lietuvai, arba LDK jie, žinoma, negalėjo vien dėl to, kad tokio valstybinio darinio tiesiog nebuvo „vieningos Lenkijos Respublikos“ modelyje. Siūlyti tose komisijose kokių nors skirtingų nuo Lenkijos mokesčių, rinkliavų, kariuomenės pristatymo kvotų ar kitokių dalykų, esant vieningam valdymui, vieningiems įstatymams, jie irgi būtų negalėję, nes tai neįėjo į tų komisijų kompetenciją. Tai pripažįsta ir kai kurie istorikai (M. Jučas) [16]. Todėl į klausimą, kam Lietuvos bajorai galėjo atstovauti tose komisijose, lieka vienintelis atsakymas – savo pačių luominėms privilegijoms, savo socialiniam išskirtinumui kitų socialinių luomų gerovės sąskaita. Bet šiais interesais Lietuvos bajorai jau visiškai sutapo su lygiai tokių pat rūpesčių turinčiais Lenkijos bajorais.

Įstatymas Lietuvos bajorų nerimui išsklaidyti.

Įsipareigojimo įstatymas atsirado ne tam, kad ką nors keistų pagrindiniame įstatyme, o kad nuramintų Lietuvos bajorus, kaip provincijos lenkus, kad jie nebus apeinami unitarinėje Lenkijos Respublikoje skirstant valstybines tarnybas. Šį jų nerimą supratę, Įsipareigojimo įstatymo autoriai ir pasižadėjo žemutinėse vykdomosios grandies komisijose skirti vietų ir „Lietuvos provincijos“ bajorams, save „lenkais“ laikantiems: „savi“ nekels nepriimtinų lenkams reikalavimų. Todėl Įsipareigojimo aktą galima vertinti kaip savotišką paaiškinamąjį, kai kuriuos klausimus techniškai sukonkretinantį raštą prie Valdžios įstatymo, skirtą Lietuvos bajorų nerimui išsklaidyti.

Tai pripažinus, jau galima atlaidžiau žiūrėti ir į tuos prieštaravimus, kuriuose yra susipainiojęs Įsipareigojimo įstatymas. Jame rašoma apie Lenkijos Karūną ir LDK kaip neva atskiras valstybes, „konfederuotą seimą“ ir čia pat mini „bendrą tėvynę Lenkijos Respubliką“, „vieningą nedalomą iždą“ nors pagrindinis Valdžios įstatymas nemini nei „Abiejų tautų Respublikos“, nei LDK, o „konfereruotus seimus“, matėme, net draudė specialiu VII straipsniu.

Bet čia svarbu ne logika, o politinis siekis nuraminti Lietuvos bajorus, pasakyti neva ir unitarinėje Lenkijos Respublikoje toliau išliks ir „Abiejų Tautų Respublika“, ir „konfederuotas seimas“, ir kad Lietuvos bajorams bus skiriamos tarnybos 3-jose komisijose. Prof. Z. Zinkevičius visa tai pagrįstai vadino „pigiu triuku lietuviams nuraminti“[17].

Šis „triukas“ tuo metu buvo itin reikalingas lenkams, siekiant išsaugoti unitarinį Lenkijos Respublikos modelį ir kartu sutelkti „Lenkijos Respublikos gyventojus Rusijos grėsmės akivaizdoje“ (tuo tikslu buvo santykinai išplėsta ir piliečio sąvoka).

Šitaip traktuojant Įsipareigojimo įstatymą, jau galima paaiškinti ne tik jame esamus prieštaravimus Valdžios įstatymui, bet ir suvokti jo politinę paskirtį.

Atskirų autorių bandymai ieškoti 1791 m. konstitucijoje to, ko joje nebuvo

Kai kurie istorikai, galbūt įžvelgę minėtus prieštaravimus, ragina šios konstitucijos neskaityti pažodžiui, kitaip sakant, ieškoti joje ne to, kas joje yra, o to, ko joje nėra, kad tame „ko nėra“ būtų galima atrasti reikšmę ir Lietuvai, jos valstybingumo panaikinimą pavaizduoti kaip jo išsaugojimą ar net sustiprinimą. Todėl tokiam mąstymui būdingas kurioziškumas.

Štai VDU doc. Liudas Glemža pripažįsta, kad Gegužės 3 d. konstitucijoje (tiksliau „Valdžios įstatyme” –A. V.) „nutylėtas (arba „aplenktas“) LDK valstybingumas“ ir čia pat, be įrodymų daro išvadą: „Gegužės 3 d. Konstitucija yra nepaprastai reikšmingas dokumentas Lietuvos istorijoje“[18] .

Jei „dokumentas“ gali būti reikšmingas ir tam, kuris tame dokumente net „neminimas“, „apeinamas“, tai, išeitų, jog jis gali būti reikšmingas ir Kinijos istorijai, nes Kinija irgi tame akte neminima. Galbūt „nepaprastu reikšmingumu“ čia norima įvardinti patį Lietuvos paskelbimą Lenkijos Respublikos provincija?

Bet tokiu atveju šis dokumentas jau būtų buvęs Lietuvai ne tik „reikšmingas“, bet ir lemtingas. E. Railai irgi be įrodymų atrodė, jog „Visa Konstitucija įtvirtino abiejų šalių suverenitetą ir valstybingumą“!

J. Bardachas, sureikšmindamas Lietuvos bajorų dalyvavimą minėtose komisijose ir jose nustatytą lygų Lietuvos ir Lenkijos bajorų skaičių, laikė įrodymu, jog „Lenkijos karūna ir LDK lygiavertės politikos partnerės“ (p. 74).

Čia sąmoningai ignoruojamas faktas, kad tos komisijos, kaip minėta, priklausė žemutinei vykdomosios valdžios grandžiai, neturinčiai kompetencijos priimti jokių įstatymo galią turinčių sprendimų, o atvirkščiai – skirtos šiai konstitucijai ir kitokiems vieningo Seimo įstatymams įgyvendinti. Valdžios įstatymas, save vadindamas konstitucija, imperatyviai nurodė: „šią konstituciją visame kame turi atitikti kiti dabartinio Seimo išleidžiami įstatymai“ (preambulė) [19], vadinasi ir – „Abiejų tautų įsipareigojimo“ aktas. Apie „partnerių lygiateisiškumą“ būtų galima kalbėti nebent tuo atveju, jei tokią lygybę būtų įtvirtinta pagrindinio Valdžios įstatymo formuluojamoje strateginėje Lenkijos valstybės sąrangoje, teikiant LDK sąjunginio ar autonominio darinio statusą. Dalinė lygybė vykdymo grandyje ir dar pasižadėjimo akte – tai ne esmės, o įstatymų techninio įgyvendinimo specifikos klausimas.

Tiems, kurie nori itin sureikšminti Lietuvos bajorų dalyvavimą minėtos komisijose, galima priminti analogiją su Lietuvos atstovų buvimu sovietinėse valdžios institucijose. Sovietų konstitucija okupuotą Lietuvą, kaip žinome, vadino ne provincija, o psichologiškai patrauklesniu „sąjunginės Sovietų Sąjungos respublikos“ vardu. Lietuvos „atstovams“ buvo leista dalyvauti net aukščiausiose sovietų valdžios institucijose (Aukščiausioje Taryboje). Bet veikdami šiose institucijose, jie atstovavo ne Lietuvai, o jos okupacijai maskuoti, legalizuoti, įtvirtinti. „Atstovai“ be savo valstybės, visur yra ne „atstovai“, o tik savo tautos vienokio ar kitokio pavergimo (šiuo atveju sulenkinimo ar surusinimo) talkininkai.

Taigi turime pagrindinį kuriozą: Valdžios įstatymas kuria unitarinės valstybės modelį, o jo sudėtine dalimi laikomas Įsipareigojimo įstatymas tarsi sako: Nieko panašaus – paliekame ir dualistinę „Abiejų Tautų Respubliką“ su buvusiu konfederaciniu seimu, nesvarbu, kad tokį seimą ką tik buvo uždraudęs pagrindinis tos konstitucijos įstatymas, ir kad tas pats įstatymas nei žodžiu neužsimena apie „Abiejų Tautų Respubliką“, nesvarbu ir tai, kad tas įstatymas įsakmiai, matėme, draudė priimti kitus įstatymus, jam prieštaraujančius.

Vadinasi, visos Įsipareigojimo akto kalbos apie Abiejų Tautų respubliką, apie „konfederuotą seimą“, kaip prieštaraujančios pagrindiniam konstitucijos įstatymui, turėtų būti laikomos niekinėmis ir traktuojamos kaip neįpareigojantis tekstas.

Tačiau komentatoriai pastarosios normos neskaito arba ja netiki, todėl atsitiko, kaip liaudės patarlėje: Ir vilkas sotus, ir avis sveika“ – sukurta ir unitarinė valstybė, ir neva išsaugota „Abiejų Tautų Respublika“, išsaugotas ir „abiejų šalių suverenitetas ir valstybingumą“ [20], ir Lenkijos karūnos ir LDK kaip „politikos partnerių lygiavertiškumas“.

Bet taip atsitinka tik tada, kai kiekvienas iš dviejų šalia esančių ir turiniu susijusių įstatymų skaitomas atskirai ir suvokiamas atskirai, kad reikiamu momentu būtų galima pasirinkti mums patraukliau atrodantį. Kai istorikai virsta politikais, tada iš tiesų nelengva susivokti, kuris iš dviejų įstatymų kalba apie esmės, o kuris – apie techninius tos esmės įgyvendinimo dalykus.

Taigi į Gegužės 3-čiąją atėjo „Abiejų Tautų Respublika“, o išėjo jau – „vieninga Lenkijos Respublika“: Lenkijai – tai reiškė pažangą, Lietuvai – grėsmę išnykti.

Geri dabarties santykiai su Lenkija nėra pagrindas iškreiptai aiškinti istoriją.

Nepalankius Lietuvos egzistencijai istorijos įvykius vaizduoti palankiais ir dar vertais atmintinos Lietuvai dienos, vargu ar yra oru. Geri dabarties santykiai su Lenkija nereikalauja atitinkamai iškreipti praeities įvykių, nes tokie santykiai kuriami orientuojantis ne į praeitį, o į ateitį. Praeitį reikia žinoti tik tam, kad nepavyzdinga praeitis nebūtų pavyzdys ateities santykiams. Bet žinoti istoriją nepakanka, ją dar reikia ir adekvačiai suvokti, kad Lietuvos valstybingumui ir tautos išlikčiai grėsmę kėlę istoriniai įvykiai nebūtų skelbiami Lietuvai atmintinomis dienomis.

Ar korektiška Atminties diena pagerbti teisės aktą, ignoravusį Lietuvos valstybingumą?

Gegužės 3-ios konstitucijos priėmimo dienos paskelbimą Lietuvai Atmintina diena, sunku pavadinti kitaip, kaip kvietimą švęsti Lietuvos valstybingumo iškeitimą į Lenkijos provincijos statusą. Tuo rodomas tam tikras lietuvių tautos valstybingumo siekio nebranginimas, nutylėjimas veiksnių, galėjusių kėsintis ne tik į Lietuvos valstybingumą, bet ir į lietuvių tautos etnolingvistinę ateitį.

Kad tai buvo pavojingas Lietuvai ir jos ateičiai dokumentas, patvirtino po to sekę ateities įvykiai, kai atgimusi Lenkijos valstybė po 1918 m. ėmė karu reikšti pretenzijas į Lietuvos teritoriją kaip į savo provincijos žemes. Ar nepanašiai šiandien mąsto ir Kremliaus vadovas, grįsdamas savo „istoriniuose straipsniuose“ teritorines pretenzijas kaimynams.

Siekis įsiteikti užsienio jėgoms kuria ir kitokį kuriozą: Birželio 23 d. sukilimas, paskelbęs Lietuvos valstybės atkūrimą, Atmintina Lietuvai diena nelaikomas, o Lietuvos (LDK) pažeminimas iki kitos valstybės provincijos – laikomas.

Toks elgesys savotiškai susišaukia su 2019 m. paskyrimu nacionalinės premijos M. Ivaškevičiui už romaną „Žali“ (2002, 2018), besityčiojančiam iš paties lietuvių tautos nepriklausomybės, valstybingumo siekio ir dėl jo žuvusių laisvės kovotojų?

Pirmu atveju tarsi norima džiaugsmingai prisiminti Lietuvos valstybingumo nužeminimą iki Lenkijos provincijos, antru atveju – paversti valstybingumo (nepriklausomybės) siekį patyčių objektu, skatinant tokias patyčias valstybės garbės ženklais.

Su tuo susijęs ir valdžios nenoras Lukiškių aikštėje statyti valstybingumo ir jam skirtų laisvės kovų simbolių. Tuo sąmoningai ar nesąmoningai formuojama antipatriotinė Lietuvos žmonių, ypač jaunimo, sąmonė, nesusimąstant, ar tuo nekeliama psichologinė grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui.

***

Nurodos:

1. Lenk. terminas Ustawa rządowa verčiamas į lietuvių kalbą „Valdymo įstatymas“ teisiniu požiūriu netiksliai, nes tai ne valdymo, o valdžios subjektų – aukščiausios valstybinės valdžios institucijų steigimo, jų sudarymo tvarkos, kompetencijų, tarpusavio pavaldumo reglamentavimo ir kartu naujos valstybės vizijos įtvirtinimo įstatymas. Todėl verstinas Valdžios įstatymu. Valdymas yra jau įsteigtų Aukščiausios ir Vykdomosios valdžių praktinis veikimas, nuleidžiantis šią valstybės viziją į konkrečių žmonių ir žemesnių vykdomosios valdžios institucijų santykius, priimant įvairius įstatymų taikymo aktus.
2. Bardach, Juliusz, 1791 metų gegužės 3-osios konstitucija ir abiejų tautų tarpusavio įžadas (įsipareigojimas). Vertė Eligijus Raila, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001p. 17, 21, 25-26.
3. Ten pat, p. 52.
4. Jučas, M. Gegužės 3-sios konstitucija. – in: Bardach, J. Min. veik…, p.10.
5. Šapoka, A. Gegužės 3 d. Konstitucija ir Lietuva. – Lietuvos praeitis, t. I, Kaunas, 1940, p. 157
6. Zinkevičius, Z. Lietuvių kalbos istorija IV: Lietuvių kalba XVIII-XIX a., 1990, Vilnius: Mintis, p. 13.
7. Ten pat, p. 14.
8. Ten pat.
9. Ten pat, p. 18
10. Ten pat, p. 18.
11. Ten pat, p. 15.
12. Šapoka, A. Min. str. p. 178.
13. Zinkevičius, Z. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, p. 181.
14. Raseinių aps. Rakavos dvaro savininkas, save lenku laikantis, Feliksas Ščesnas Pšeciševskis, 1924 m. susirgęs, šaukė savo artimiesiems: “Padarykite, kad neliktų tos prakeiktos Lietuvos ir aš būsiu sveikas“ (Darbininkas, 1924 02 13).
15. Bardach, J. Min. veik. p. 73.
16. Jučas, M. Gegužės 3 d. konstitucija.- in: Bardach, J. Min. veik., p. 10.
17. Zinkevičius. Z. Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, p.181. Lietuvos gynybai. – in: Birželis kvietė į kovą. 2021, sudarytojas Vidmantas Valiušaitis., Žara, p. 62.
18. Glemža. L. Gegužės 3 d. konstitucija: modernios valstybės aušra, // propatria, politika, 2021 05. Ir Gegužės 3-iosios Konstitucija – viena pirmųjų pasaulyje ir Europoje (inter. šaltinis).
19. Bardach, J. Min. veik., p. 14.
20. Raila, E. d. Gegužės 3-sios konstitucija – Lietuvos antkapis, pirmoji Europos Sąjunga ar vienijimasis prieš Rusijos grėsmę, 2021 05 03 (inter. šaltinis).