Prof. Alfonsas Vaišvila. Laisvės kaina (praktinis pasiūlymas)

Kai minime Laisvės kovas ar atskirų Laisvės kovotojų jubiliejus, mąstome ne tik apie praeitį. Praeitis turi prasmę, jei sugebame ją perskaityti kaip buvusiųjų laišką mums, kad apmąstydami mūsų tėvų ir protėvių laisvės gynimo patirtį pasisemtume iš jo išminties, kaip elgtis laisvės atžvilgiu dabartyje ir ateityje.

O svarbiausia sužinoti iš Laisvės kovotojų Laisvės kainą ir kokią kainą už ją mokėti pasiryžę esame mes. Mūsų pokario Laisvės kovotojai buvo nustatę pačią aukščiausią Laisvės kainą – gyvybę, kęsti 25 m. vergiją sovietų konclageriuose ar kitas pačias sunkiausiais kančias.

Tokią kainą iš esmės buvo pasiruošusi mokėti didžioji pokario tautos dalis. Ir šis jos parsiryžimas, neturint savos valstybės, kilo stichiškai iš pačios tautos, iš jos noro gyventi laisvės sąlygomis ir savo namuose.

Dabar vėl iškylanti panaši grėsmė tautos laisvei kol kas nereikalauja iš mūsų aukščiausios kainos, bet ta kaina esamomis sąlygomis turi būti pakankama, ypač įsigyjant moderniausias oro gynybos sistemas, nes, kaip rodo Rusijos agresija prieš Ukrainą, dabartinis karas tai pirmiausia – raketų karas. Agresorius gali pradėti žudyti mūsų žmones, naikinti miestus, žmonių turtą… net neperžengęs Lietuvos sienų.

Premjerė viešai klausia, iš kuri gauti papildomų lėšų gynybai stiprinti. Lėšų tikrai trūksta, bet jų trūkumas ypač padidėja, kai supainiojami prioritetai. 

Premjerė viešai klausia, iš kur gauti papildomų lėšų gynybai stiprinti. Lėšų tikrai trūksta, bet jų trūkumas ypač padidėja, kai supainiojami prioritetai. Štai kažkodėl netrūksta lėšų (net 14 milijonų eurų) Profsąjungos rūmams griauti, netrūksta pinigų (105 milijonų eurų) nugriautų rūmų vietoje statyti, nežinia, ar kam reikalingus koncertų rūmus, netrūksta pinigų skiriant šimtus tūkstančius eurų Vilniaus gatvėms siaurinti, dešiniojo posūkio rodyklėms sankryžose nuimti ir vėl jas atstatyti, puošti miestų centruose vėl šimtus tūkstančių ar net ir pusę milijono kainuojančias Naujametines eglutes.

Netrūksta milijonų ir nacionaliniam stadionui, jį ne kartą griaunant, vis iš naujo statant ir galiausiai nepastatant. O kiek milijonų paleista vėjais statant jau seniai užmirštą atominę elektrinę, irgi taip pat ją nepastačius… Neatsakingų partinių valdžių sukeltus tautai nuostolius visais laikais ir visur tenka padengti dirbančių žmonių gerovės mažinimo sąskaita.

Tačiau grėsmės laisvei sąlygomis racionalus lėšų panaudojimas jau tampa egzistencinės svarbos reikalu. Pinigų viskam gali trūkti, bet jų neturi trūkti laisvei ginti. Jei skiriant gynybai 2,75 proc. bendro nacionalinio produkto, pasirodo to neužtenka efektyvioms oro gynybos sistemoms įsigyti, tai lėšos tam negali atsirasti iš niekur kitur, kaip tik iš tos pačios tautos. Jai tenka imtis papildomų išlaidų: tam skirti dalį savo pajamų, savo materialinės gerovės, nes laisvė yra pati aukščiausia gerovė.

Būtent ji reikalauja, kad ne tik kiekvienas Lietuvos pilietis, bet ir kiekvienas Lietuvoje gyvenantis, turintis teisę čia gyventi, naudotis laisvės gėriu, turėtų mokėti 10 proc. (ar kitokio sutarto dydžio) laisvės mokestį nuo realiai gaunamų mėnesinių pajamų. Jei laisvė – visų ir kiekvieno gyvybės ir gerovės garantas, tai ir jos gynimas irgi yra kiekvieno pirmaeilė pareiga ir reikalas.

Lietuvos seimas turėtų artimiausiu metu apsvarstyti Laisvės gynimo situaciją Lietuvoje ir priimti laikiną (gal metus galiojantį) „Laisvės mokesčio įstatymą“, nustatant minėtą 10 proc. mokestį, įsteigti atskirą Laisvės fondą, į kurį būtų pervedama minėta Lietuvos žmonių 10 proc. nuoskaita. Ir tos sumos naudojamos griežtai pagal šią paskirtį – pirkti moderniausią oro gynybos ir tolimo veikimo raketinę techniką.
„Nevertas laisvės tas, kas negina jos“.

Laisvę skelbiantis ir ją ginti kviečiantis paminklas

Lietuvių tauta, iškovojusi laisvę, turi Vilniuje didingą valstybinės reikšmės Lukiškių aikštę, bet daugiau kaip per 30 metų neturi ką joje pasakyti sau ir pasauliui. Mat turėdama valstybinės reikšmės aikštę, iki šiol neturi valstybinės reikšmės sąmonės. Bet užtat turi plačiai išplėtota partinę sąmonę, kuri partinės naudos vedama, iki šiol patikimai gožė ir gožia valstybinę sąmonę. Todėl arba tyčiojasi iš šios aikštės įrenginėdama joje smėlio „pliažus“, arba tiesiog nieko nedarydama.

Neatrodo, kad tokią valstybinę sąmonę turėtų ir mūsų meno elitas, kuris prieš keletą metų norėjo Lukiškių aikštėje pastatyti paminklą – „bunkerį“, kad juo viešai prieš visą pasaulį pažemintų pokario lietuvių tautą ne kaip savo laisvę gynusią, o kaip bunkeriuose besislapsčiusią.

Neatrodo, kad tokią valstybinę sąmonę turėtų ir mūsų meno elitas, kuris prieš keletą metų norėjo Lukiškių aikštėje pastatyti paminklą – „bunkerį“.

„Vyties“ paminklas Lukiškių aikštei, manau, irgi nelabai tinkantis, nes tai ankstesnių amžių mūsų tautos ženklas, simbolizavęs mūsų valstybės kūrimą ir jos galios plėtros idėją. Nūdienos situacijai reikia kiek kitaip kalbančio ir kiek kitokias vertybes aiškiau įvardinančio paminklo. Šiuolaikinėje civilizacijoje tautos klestėjimą lemiantis veiksnys yra ne teritorijos dydis, o Laisvė ir racionalus pasinaudojimas ja, kaip atveriantys kūrybai nusiteikusiam žmogui neribotas klestėjimo galimybes. Todėl apie laisvę ir ją ginti pasiryžusią tautą, manau, ir turėtų pirmiausia kalbėti į mus pagrindinėje Lietuvos aikštėje stovintis paminklas.

Tai galėtų būti tos aikštės centre ant aukšto stilizuoto pjedestalo stovinti orios, ryžtingos, budinčiu žvilgsniu į tolį įdėmiai žvelgiančios Moters didinga statula. Moters, kaire ranka apglėbusios ir prie savęs stipriai glaudžiančios šalia jos stovintį ir kiek išsigandusį vaikelį, kitoje – laikančios kalaviją. Tai būtų trimis simboliais kalbantis Laisvės paminklas: Moters – laisvę ginti pasiryžusios Tautos, „vaikelio“ – mūsų vaikų ir ateinančių kartų, kurių laisvę ginti pašaukta dabar gyvenanti Tauta (karta), ir kalavijo – Laisvės ginties ryžto.

Gal kai kam toks paminklas pasirodys neoriginalus, nemeniškas? Bet toks klausimas, mus turėtų mažiausiai dominti, nes šis paminklas – ne meno parodai, ne tarptautinių konkursų varžyboms. Jis statomas, kad viešai ir suprantamai primintų kiekvienam pro jį praeinančiam lietuviui ir svečiui apie lietuvių tautą, pasiryžusią ginti Laisvę ir dar pagal tą kainą, kurią Laisvei nustatė savo gyvybes paaukoję tūkstančiai pokario Laisvės kovotojų. Apie tai galėtų skelbti užrašas ant paminklo pjedestalo. Toks paminklas kartu primintų kiekvienam lietuviui, jog ir jis stovi tos „Moters“ vardu ant šio pjedestalo ir yra pašauktas šiai didžiajai Pareigai.

Turint tai galvoje, kiekvienas vilnietis, manau, turėtų sau prisiekti, kad jis nebalsuos per Vilniaus miesto tarybos ir mero rinkimus nė už vieną pretendentą, kuris viešai neprisižadės inicijuoti ir veikti, kad toks ar panašus paminklas Lukiškių aikštėje kuo skubiau atsirastų. Tokius pat reikalavimus Lietuvos žmonės turėtų kelti ir per ateinančius LR Prezidento rinkimus kandidatams į LR prezidento postą, nes tai ne tik Vilniaus savivaldybės reikalas.

Autorius yra profesorius, habilituotas teisės mokslų daktaras