Lietuvos vardo paminėjimas istoriniuose šaltiniuose – tai formalus istorinio fakto konstatavimas. Tai gryna forma be turinio. Tokio fakto žinojimas pirmiausia yra specialaus istorinio žinojimo sritis, už kurios šis faktas neturi gyvenimo.
Datą, nelydimą vertybių, galima tuojau ir užmiršti, o ją užmiršus nieko reikšmingo mūsų dabarčiai ir ateičiai neprarasti. Bet, jeigu Lietuvos vardo paminėjimas vis tik laikytinas nacionaline švente (atmintina diena), tai natūraliai kyla klausimas, kuo susireikšmino tauta šios dienos pasigarsinimu, apie kokias reikšmingas savo vertybes ji pranešė pasauliui ir kuo jos vardo paminėjimo šventimas (minėjimas) gali būti reikšmingas Lietuvos dabarčiai ir ateičiai? Juk šventė be vertybių nėra šventė, o istorija, kuri tiriama ne perspektyviniais tautos išlikties ir gerovės interesais, yra negyva ir tautai nereikšminga istorija.
Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas 2019 01 12 Atmintinų dienų įstatymo pataisą, nurodė pernelyg abstrakčius šios datos minėjimo tikslus: „prisiminti Lietuvos tūkstantmetę istoriją, skatinti istorinę atmintį, stiprinti pilietinę visuomenės sąmonę“ (Seimo narys Arūnas Gumuliauskas). Bet iš taip formuojamų tikslų lieka neaišku, kokias konkrečias vertybes reikėtų mąstyti minint Lietuvos vardo paminėjimą 1009 m., kad tuo būtų „stiprinama pilietinė visuomenės sąmonė“.
Atpažinti šiame įvykyje konkrečias vertybes galime analizuodami su Lietuvos vardo paminėjimu susijusius faktus priežasties-pasekmės požiūriu. Faktai – tai žmonių veiklos ženklai, kuriuose yra materializuoti tos veiklos siekiamieji tikslai (vertybės). Tai galioja ir mūsų temai. Iš Kvedlinburgo analų ir kitų šaltinių sužinome, kad 1009 m. kovo 9 d. į Lietuvą, vadinamą Litua, atvyksta su krikšto misija Šv. Romos imperatoriaus agentas vienuolis Brunonas su 18 žmonių palyda.
Ta 1009 m. Lietuva savo politinio kultūrinio išsivystymo lygiu, pasak istoriko A. Bumbliausko, jau yra gerokai pažengusi, ji identifikuojama kaip esanti tarp genties ir valstybės, ji gyvena apibrėžtoje teritorijoje (kaimynystėje su Prusija ir Kijevo Rusia), turi savo politinę organizaciją, hierarchizuotą valdžią, tos valdžios viršūnėje – valdovas Netimeras, Kvedlinburgo analų vadinamas „karaliumi“, jam pavaldus valdžios hierarchijoje žemiau stovintis Zebedenas, vadinamas kunigaikščiu (dux). Vadas Netimeras, vienuolio Brunono įkalbėtas ir neva vienuolio vaikščiojimo per ugnį įtikintas apie jo skelbiamo Dievo galių pranašumą, priima krikštą, bet vėliau, Brunonui nuvykus su ta pačia misija į kitą Lietuvos vietovę, valdomą Netimero pavaldinio „kunigaikščio“ Zebedeno, jis su savo palyda buvo to Zebedeno nukirsdintas. Panašiai su tokiais Šv. Romos imperatoriaus siųstais misionieriais kiek anksčiau (997m.) buvo atsitikę Prūsijoje, o 1003 m. – Lenkijoje.
Tai istoriniai faktai, kurie vertybių atžvilgiu atrodo neutralūs, nors iš dalies ir tragiški. Bet šventei reikia ne negatyvo, o pozityvo. Tikriausiai neskelbsime kovo 9-tą dieną švente tik tam, kad apraudotume Brunono likimą ir pasmerktume Zebedeną?
Švente tikriausiai neskelbsime vardo paminėjimą irgi tik dėl to, kad šį faktą visi žinotume. Todėl būtina eiti toliau – atskleisti iš šių faktų logiškai išplaukiančius kitus, vertybiškai jau žymiai konkretesnius faktus.
Tokiais faktais laikytini: Netimero gentis turi savo tikėjimą, skirtingą nuo Brunono skelbiamo, tas tikėjimas, istoriškai susiformavęs ir sudaro lietuvių genties etnodvasinio tapatumo branduolį. Brunonas atvyksta į Lietuvą, nekviestas, bet su labai radikaliu tikslu tos genties tikybos ir kultūros atžvilgiu. Jis įtikina vietinį valdovą Netimerą atsisakyti savo genties tikėjimo, jį pakeisti svetimu, iki tol genčiai nežinomu.
Tai sukelia tam tikrą konfliktą tarp valdovo Netimero ir jo pavaldinio Zebedeno. Pastarasis nepritaria valdovo ir jo aplinkos krikštui. Tai galima vertinti kaip savotišką „apačių“ (Zebedeno) maištą prieš savo valdovą. Šioje priešpriešoje Netimeras, priėmęs svetimą tikėjimą, iškyla kaip savotiškas savo protėvių papročių ir tikėjimo išdavystės simbolis, o Zebedenas – kaip tų pačių vertybių sergėtojas ir ryžtingas jų gynėjas.
Ši Brunono misija sukuria lietuvių genties vadams griežto apsisprendimo reikalaujančią situaciją – verčia juos pirmą kartą žinomoje Lietuvos istorijoje spręsti atvirumo-uždarumo dilemą: ar atsiverti svetimųjų tikėjimui, ar likti prie savojo, su kuriuo susijęs jų genties (tautos) dvasinis tapatumas?
Netimeras, įtikintas Brunono, jog krikščionių Dievas esąs galingesnis už vietinės genties dievus, linkęs suvokti savo tautos tapatumą, kaip atvirą net ir pačioms radikaliausioms išorės įtakoms. Netimerui pagrindinė vertybė – jėga. Todėl jis linkęs eiti su galingesniaisiais, net jeigu tai reikalauja ir atsisakyti nuo savo protėvių tikėjimo ir tradicijos.
Zebedenas priešingai – jis stoja savo genties dvasinio tapatumo išsaugojimo pusėn, o radikalų savo tikėjimo pakeitimą svetimu laiko išdavyste, galbūt net grėsme laisvei. Pareigą ginti savo tautos dvasinį tapatumą Zebedenas kelia aukščiau savo valdovo valios, jai nepaklūsta, o tą, kuris paskatino jo valdovą tautinio tapatumo išdavystei, nukirsdina. Tuo jis tarsi nori pasakyti, jog bus ginamasi nuo kiekvienos išorinės svetimybės, kuriai tauta nėra iš vidaus išsiauginusi poreikio, o svetimoms įtakoms bus atsiveriama tik toms, kurių tauta iš vidaus pageidauja ir kuriomis ji tikisi sustiprinti savo garbę, saugumą ir gerovę.
Kad būtų aiškiau suvokiama ši Zebedeno nuostata, tikslinga pabrėžti, jog Brunonas atvyksta į Lietuvą ne kaip jos kultūros pripažintojas, o kad pasakytų, jog Lietuvos tikėjimas – klaidingas, kad jos dievai netikri ir bejėgiai, kad juos reikia pakeisti teisingesniu tikėjimu – krikščionybe, o netikrus ir bejėgiškus dievus – tikru ir galingesniu krikščionišku Dievu. Kitaip sakant atvyksta į Lietuvą pranešti, kad ji gyvena klaidoje -kuria ir išpažįsta netikrus, menkaverčius dalykus, t. y. atvyksta į Lietuvą pažeminti jos kultūros.
O dabar minutei užmirškime Brunoną ir staiga nusikelkime į visai kitus laikus, į 1940 metus ir pasiklausykime, ką panašiu klausimu sako įsiveržę į Lietuvą kiti „misionieriai“ – sovietai. O jie sako: Lietuvos Nepriklausomybė netikra, santvarka – buržuazinė, todėl ji klaidinga, atsilikusi ir keistina pažangesne, sovietine. Brunonas ir sovietai, tarsi iš anksto susitarę, kalba tuo pačiu balsu. Daug panašių balsų girdėjome ir stodami į Europos Sąjungą…
Su šitokiu Lietuvos kultūros, ypač tikėjimo, vertinimu, tiksliau menkinimu, sutinka Netimeras (jis leidžia Brunonui sumesti į laužą savo genties stabus, kaip netikrus dievus), bet nesutinka Zebedenas, stojantis savo tėvų ir protėvių tradicijos pusėn.
Ši Netimero ir Zebedeno priešprieša svetimybių atžvilgiu – tai priešprieša sprendžiant minėtą kultūros atvirumo-uždarumo problemą, kuri ateities požiūriu pasirodė esanti tiek fundamentali ir tiek laikui nepavaldi, kad su tokiu pačiu aktualumu ji ir šiandien tebestovi prieš Lietuvą, kiek ši susirūpinusi savo tapatumu ir išliktimi Europos Sąjungoje ir pasaulyje „be sienų“.
Ją svarstant, atsiranda galimybė susivokti, jog atvirumas svetimybėms kaip ir uždarumas nėra vertybės pačios savaime, o tik jų balansavimas padeda tautai išlaikyti sau naudingus santykius su kitomis kultūromis ir neprarasti savo tautinio tapatumo.
Kai dėl Brunonui priskiriamų nuopelnų pirmą kartą paminint Lietuvos vardą, tai dar kartą šiuo aspektu paklausykime jau minėto istoriko A. Bumbliausko, kuris sako, jog su Lietuvos vardo paminėjimu „baigėsi Lietuvos bevardė epocha“.
Jeigu taip, tai turėsime pripažinti, jog iš tiesų iki Brunono apsilankymo gyvenome “bevardę epochą”. Pasak istoriko, ne patys pasivadinome lietuviais, o buvome svetimųjų pavadinti: pritrūkome išminties susirasti sau tinkamą vardą. Jei ne vokiečiai, jei ne jų pasiuntinys Brunonas, tai galbūt iki šiol būtume išlikę “bevarde tauta”.
Išeitų, jog turime du mums reikšmingus svetimšalius: vieną, vokiškai ar lotyniškai kalbantį Brunoną, kuris mums suteikė pagonišką “lietuvio” vardą, antrą krikštatėvį, lenkiškai kalbantį, kuris jau žymiai vėliau (1387 m.) tam pačiam vardui suteikė dar ir krikščioniškąją prasmę.
Nūdienos Lietuvoje galima įžvelgti ir daugiau tendencijų nekritiškai sekti Netimero, kaip uolaus lankstymosi svetimybėms simbolio, tradicija – absoliutinti nevaldomo atvirumo priešybę įvairiose socialinio gyvenimo srityse, ypač ekonomikos.
Globalistų lozungas „Laisvas prekių, žmonių, idėjų, kapitalo judėjimas“, išoriškai patraukliai skambantis, Lietuvai – ne orientyras, o imperatyvas. Todėl „vežkite į Lietuvą prekes, kokias tik norite, net ir tas, kurios galėtų būti ir Lietuvoje gaminamos, mokėkite išmokas Lietuvos ūkininkams, kad jie nelaikytų karvių, dabar – ir kiaulių, šitaip išstumkite iš gamybos vietos žmones, kad šie, netekę darbo, taptų nereikalingais ir kvalifikacijas prarandančiais žmonėmis savo namuose, o tokiais tapę, emigruotų iš savo Tėvynės ir kuo daugiau savo istorinės erdvės paliktų kitiems „pasaulio piliečiams“.
Sovietų duota meninė mūsų Laisvės kovų niekinimo interpretacija (V. Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“) net 6 kartus rodyta per Nepriklausomos Lietuvos televiziją ir tos pačios Nepriklausomos Lietuvos iniciatyva įtraukta ir į UNESCO kultūros paveldo sąrašą (Forma ir šį kartą sąmoningai atskiriama nuo turinio, kad ji ir toliau tarnautų okupantui, tik dar sustiprinta UNESCO autoritetu).
Netimero pasekėjams svetimųjų (okupanto) nuomonė apie mūsų Laisvės kovas, atrodo teisingesnė, įtikinamesnė, nes pristatoma įtaigiomis meno priemonėmis ir dėl to turinti teisę toliau tęsti Lietuvos Nepriklausomybės ir Laisvės kovų niekinimo misiją, jau neva įtaigaus meno vardan. Lietuvos premjeras, 2018 m. oficialaus diplomatinio susitikimo Izraelyje metu kalbėjęs lietuviškai, susilaukė Lietuvoje priekaištų (kodėl ne angliškai).
Vokietijos kanclerė A. Merkel tokiuose pat susitikimuose kalba vokiškai ir priekaištų nesusilaukia. Visur skubant svetimųjų kūriniuose įžvelgti didesnes vertes nei savuose, natūraliai gali kilti klausimas, ar nereikėtų paskelbti Netimerą, kaip viso to pradininką, pagrindiniu tūkstantmetės Lietuvos istorijos herojumi. Ar ne nuo jo prasidėjo neribotas svetimybių aukštinimas, skatinimas ir atitinkamai menkinimas savo tikėjimo, kalbos ir kitų dalykų.
Dėl to paties nepasitikėjimo savo jėgomis, savo išmintimi vos ne kiekvienas siūlymas kuo tai patobulinti nūdienos Lietuvos gyvenimą dažnai nėra net rimtai svarstomas, jei siūlytojas nenurodys, kurioje užsienio valstybėje taip jau yra daroma. Tada vargu, ar reikia stebėtis, kodėl Lietuva, turėdama iki 1795 m. savo valstybę (tiesa, jungtinę), neturėjo lietuvių kalbos kaip valstybinės, o turėdama senąjį universitetą, neturėjo Lietuvių kalbos katedros.
Mūsų bajorai, turėdami seniausią Europoje savo protėvių kalbą, atsisakė ja kalbėti, kad galėtų vadintis lenkais – tariamai reikšmingesniais žmonėmis. Lietuvos universitetų mokslinių publikacijų reitinguose moksliniai darbai, skelbti lietuvių kalba, šiandien vertinami žemesniu balu, negu tokie pat darbai, skelbti užsienio (ypač anglų) kalba.
Ar šiomis sąlygomis gali kas nors patikimai pasakyti, ar lietuvių kalba ir šiandien atlaikys spaudimą svetimybių, įvairiais pretekstais siekiančių siaurinti lietuvių kalbos net ir valstybinio vartojimo sferą, jei Netimeras tebegyvena mumyse ir toliau tebemoko mus klausyti svetimųjų…
Kai dėl Lietuvos vardo paminėjimo pripažinimo atmintina diena, tai įsigilinus į jos prasmę, galima atrasti joje paskatų naujomis istorijos sąlygomis svarstyti tą pačią 1009 m. kovo 9 d. Lietuvai kilusią atvirumo-uždarumo dilemą santykiuose su kitomis kultūromis ir ją spręsti neteikiant pirmumo nei vienai iš tų priešybių, o ieškant tarp jų pusiausvyros, kiek to reikalauja tautos išlikimo, saugumo ir gerovės interesai. Atvirumas-uždarumas – tai bendra principinė visoms tautoms vienodai reikšminga metodologija, kuria tautos reguliuoja savo santykį su išorės įtakomis atsižvelgiant į savo egzistencinius poreikius.
1009 metų Lietuvos diena
Ieškant atmintinų dienų sąraše tinkamo pavadinimo Lietuvos paminėjimo, turime du siūlymus. Seimo priimtame atmintinių dienų įstatyme ši diena vadinama „Lietuvos vardo paminėjimo diena“. Tai reiškia, jog siūloma švęsti tiesiog patį vardo paminėjimą. Bet tada sunku išvengti klausimo, ar šis faktas iš tiesų yra tiek svarbus, kad būtų vertas nacionalinės šventės. Ją švenčiant lieka neaišku, apie ką ji skatins mąstyti švenčiančius, kokioms vertybėms ryžtis. Juk šventė be vertybių niekur nekviečia.
Grupės mokslininkų 2018 09 27 d. siūlymas Lietuvos paminėjimo dieną vadinti „Lietuvos diena“, irgi dėl savo abstraktumo į konkrečias vertybes nefokusuoja. Lieka neaišku, kodėl kitų Lietuvos valstybinių politinių švenčių ir net tokių svarbių, kaip Vasario 16 -toji ar Kovo 11-toji, negalėtume vadinti Lietuvos dienomis.
Tačiau pavadinimą „Lietuvos diena“, manau, galima išsaugoti redagavimu, prirašant prie jos metus arba konkrečią datą: „1009 metų arba Kovo 9-osios Lietuvos diena“.
Juk Brunonas atvyko į Lietuvą ne Lietuvos vardui paminėti… Todėl svarbu mąstyti, jog 1009 m. kovo 9-toji yra ne tik pirmo Lietuvos paminėjimo žinomuose rašytiniuose šaltiniuose diena, bet ir pirmojo žinomo Lietuvos susidūrimo su Vakarų krikščionybe diena, tokio pat pirmojo savo tautinio tapatumo suvokimo, pirmojo atsisakymo nuo savo tikėjimo ir kartu to paties tikėjimo ryžtingo gynimo diena. Ir galiausiai – kad tai yra pirma žinoma diena, kai tauta praktikos lygmeniu sprendė savo kultūrai ir ateities likimui itin reikšmingą atvirumo-uždarumo problemą, tebesančią vienodai aktualia tiek 2019 m. Lietuvai, tiek ir tolimesnės ateities Lietuvai. Tikslus pavadinimas – liudijimas tikslaus pažinimo.
