Viena iš socializuoto žmogaus teisių – „žodžio laisvė“ ginti savo ir savo tautos teises, kritiškai vertinti žmonių darbus ir poelgius, ieškoti teisingesnės santvarkos, darnesnių tarpusavio santykių…, kitaip sakant, kartu su kitais viešai dalyvauti, kuriant geresnį, žmoniškesnį pasaulį.
Tokia yra reformistinė, kūrybinė žodžio laisvės paskirtis ir bendroji jos dorybė. Bet kas savyje slepia kuriančią jėgą, tas gali savyje slėpti ir tokią pat griaunančią. Žodžio laisvė, kaip ir kiekvienas reiškinys, vidiniai prieštaringa. Ji gali virsti savo priešybe, jei teisė „pataisyti“, „patobulinti“ kitų žmonių gyvenimus ir poelgius naudojama ne bendrajam gėriui, o kitų žmonių kūrybiniam aktyvumui slopinti, jų orumui žeminti, juos iš rinkos išstumti, save virš kitų iškelti, tam panaudojant visuomenę.
Kad tai nepriešintų visuomenės, nesilpnintų jos iš vidaus, ši laisvė ribojama objektyvia jos riba – pareiga pripažinti artimą ir jo teise į orumą riboti savo teises. Būtent ši pareiga daro žodžio laisvę, kaip ir visas žmogaus teises, santykinę ir dėl to – legalią, bendrai gerovei tarnaujančią.
Tai teorija. Praktikoje šie aiškūs dalykai, paveikti žmonių interesų priešpriešos, darosi neaiškūs. Žodžio laisvei slopinti kartais mėginama bet kurią kritiką, jei tik ji gali nepatikti kritikuojamajam skelbti, kaip neva „neapykantą visuomenėje kurstančią“ (A. Laučienės byla Vilniaus apylinkės teisme 2025 m.).
Kitu atveju žodžio laisvės ribą norima paversti slankiojančia: vienų asmenų teisę į žodžio laisvę neribotai plėsti (literatūros kūrinio autorių), kitų – pernelyg siaurinti, nors pagal Konstituciją: įstatymui visi lygūs (28 str.).
Šie klausimai teisiniu požiūriu tapo padidinto aktualumo, išėjus iš spaudos M. Ivaškevičiaus knygai „Žali“ (2002, 2018), V. Petkevičiaus panašaus tipo knygai „Durnių laivas“ (2003), R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ (2016), istorikų D. Barono ir D. Mačiulio „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ (2010) ir kt., kuriuose „žodžio laisvės“ ar istorijos „demitologizavimo“ vardu bandoma sumenkinti ar pašalinti iš lietuvių tautos istorijos visa tai, kas joje gali būti didvyriška, sektina, lietuvių tautą iš vidaus stiprinančio, jos dvasią keliančio, kuo ateinančios kartos galėtų didžiuotis, turėti pavyzdžių ugdytis aktyviais savo krašto patriotais. Tautai reikia ne tik istorinės tiesos, bet ir legendų, mitų tam pačiam tikslui siekti – tautai iš vidaus mobilizuoti kylančių naujų grėsmių akivaizdoje.
Situaciją aštrina ir neaiški valstybės, ypač teisėsaugos, institucijų laikysena tokių rašinių atžvilgiu. Dėl M. Ivaškevičiaus ir V. Petkevičiaus knygų bylinėtasi Lietuvos teismuose. Net 32 asmenys bendru pareiškimu 2019 01 25 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, vėliau – į teismus, o Lietuvos Respublikos Seimo laisvės kovų ir istorinės atminties visuomeninė taryba 2019 03 08 – į Vilniaus apygardos teismą su skundu pradėti prieš Ivaškevičių ikiteisminį tyrimą.
Buvusių politinių kalinių ir tremtinių organizacijos reikalavo atšaukti M. Ivaškevičiui skirtą Nacionalinę premiją.
Čia siekiama kiek detaliau apsistoti ties M. Ivaškevičiaus minėta knyga, nes tarp daugelio jos recenzijų šiuo aspektu ji viešai mažai aptarinėta, išskyrus A. Endriukaičio sudarytoje knygoje „Niurnbergo nebuvo“ (2020).
Skundų autoriai nurodė 20 įvairių ištraukų ir citatų iš knygos „Žali“, kuriose, jų nuomone, grubia forma niekinamas pokario lietuvių ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai ir pats nepriklausomybės siekis, žeminami istoriškai konkrečių šios kovos dalyvių garbė ir orumas.
Tačiau minėti teismai neįžvelgė toje knygoje nieko priešingo įstatymams ir atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, remdamiesi ne tiek teisniais, kiek politiniais argumentais: „Vakarų demokratijos tradicija“ ir autoriaus teise rašyti „bet kuriomis net ir visuomenei jautriomis temomis“.
Teise rašyti „visuomenei jautriomis temomis“ niekas neabejoja, abejojama, tik kur ši teisė baigiasi. Taigi, ar iš tiesų teisės požiūriu šioje knygoje viskas korektiška ir ar pakankami argumentai, kuriais teismai grindė savo nutartis?
Okupacijos teisinimas ir prieš ją kovojusių niekinimas. Knygos „Žali“ (2002 m. laida) „Įžangoje“ autorius savo, o ne literatūrinių personažų vardu rašo:
1. „Eilinis žmogus, nekaltas, kad gimė rusas (…) Ir štai jis, tas rusas (…), bando vėl būti žmogumi. Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą (…) Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti.“ Aš to ruso vietoje, (bet jeigu tik būčiau rusas,) apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigti išsigimėlių. Rusas taip ir padaro. Bet randa visai kitą karą. Vangų, lėtą ir sekinantį jo kantrybę, nes toks jau lietuvių charakteris.“ „Ir staiga šis nekaltas rusas, (buvęs patrankų mėsa), pajunta nepaprastą nuovargį. Bet tą patį kankinantį nuovargį jaučia ir išsigimėliai, metę iššūkį rusui“ 1.
Šiame tekste „nėra“ Lietuvos okupacijos, jame nėra ir pačios Lietuvos, o tik – „ruso šalies pakraštys“. Nėra jame ir okupacijai besipriešinančios lietuvių tautos, o tik „išsigimėliai“ su „lietuvių charakteriu“, „gerą dešimtmetį įkyriai“ kariaujantys nežinia dėl ko ir dar ne Lietuvoje, o „ruso šalies pakraštyje“ ir tuo trukdantys „rusui būti žmogumi“.
Ne „ruso“ imperinė sąmonė, ne siekis pavergti kitas tautas, o pavergtų tautų išsivadavimas trukdo „rusui“ „būti žmogumi“, verčia vargšą „rusą“ kariauti, patirti „didelį nuovargį“, „žiauriu būti“… 2.
Tęsiant okupanto ideologijos tradiciją, lietuvių išsivadavimo kovas autorius vadina ne tarptautiniu konfliktu, o „pilietiniu karu“, arba tą pačią prasmę turinčiu naujadaru „vertikaliu karu“: „Tokį karą galėtume vadinti pilietiniu, nes jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena valstybė kariavo pati su savimi, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas, kokius vaistus vartojant lauk išstumti soliterį“ (2002, p. 6).
Neigiant okupaciją ir jai besipriešinančius, nelieka kitos išeities, kaip „vienai valstybei“ apsimesti beprote ir „pačiai su savimi kariauti“. Bet realybėje su „savimi kariauja“ tik imperijos, slopindamos pavergtų tautų išsivadavimo kovą arba totalitariniai režimai prieš sukilusią savo tautą. Todėl ir „rusas“ negali „būti žmogumi“, kol jis – imperijos kūrėjas ir gynėjas. Bet, pagal Ivaškevičių, „rusui“ „būti žmogumi“, kaip minėta, trukdo ne jo paties imperinė sąmonė, o tik „išsigimėliai su lietuvių charakteriu“. Todėl „rusas“ romane – teigiamas herojus, o anie – neigiami.
Neigti Lietuvos okupaciją, vadinti laisvės kovas „pilietiniu ar vertikaliu karu“, tai tas pats, kaip Sausio 13 d. byloje sakyti: „savi šaudė į savus“. Už šią frazę vienas asmuo Sausio 13-osios byloje nuteistas pagal Lietuvos Baudžiamojo kodekso 1702 straipsnį. Tą pačią mintį skelbiantis knygos „Žali“ autorius, bet ją pervardinęs į „pilietinį karą“ ir įpakavęs į knygos „Žali“ „Įžangą“, teismų oficialiai pateisintas ir dar 2019 m. pagirtas premija tos pačios valstybės, dėl kurios kovojančius jis vadina „išsigimėliais“.
„Nesant okupacijos“, žinoma, nebūtų ir dėl ko kariauti, bet jie kariauja, nes juos „užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę“ (2018, II, p. 5). Kadangi „įkyri idėja“ psichiatrų aiškinimu priskiriama prie psichikos sutrikimų, tai dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo pokario metu, pasak autoriaus, kovėsi tik žmonės su sutrikusia sąmone ir tamsūs „kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą“ (2018, p. 7).
Apvertus vertybes aukštyn kojomis, nusilenkti nelaisvei – jau ne vergo, o „garbės ir žmogiškumo“ ženklas. Tie „išsigimėliai“, pasimetę ir vertybėse: aukoja gyvybes dėl mažaverčio dalyko – „spalvos“. „Spalva“ – čia autoriui irgi papildoma priemonė žeminti laisvės kovotojus, nes „Labiausiai jie kariavo prieš raudoną – tai priešų kraujo spalvą“ (2018, p. 5).
Raudona spalva sąmoningai siejama su kraujo spalva, kad laisvės kovotojus būtų galima vaizduoti kaip kariavusius prieš raudoną spalvą ne kaip prieš okupacijos, pavergimo politinį simbolį, o kaip troškusius neva paties „priešo kraujo“.
Nuorodos:
- Ivaškevičius, M. Žali, romanas, Vilnius: Tyto alba“, 2002, p. 8–9.
- Beje, toks požiūris šiandien būtų palanki proga parašyti panašų romaną ir kaip „ruso“ užpulti ukrainiečiai „trukdo“ tam pačiam „rusui būti žmogumi“ nūdienos sąlygomis.
Alfonsas Vaišvila yra žymus Lietuvos teisės filosofijos ir teorijos tyrėjas, habilituotas daktaras, humanitarinių mokslų (teisės) profesorius. Ilgą laiką dėstė Mykolo Romerio universitete. Yra išleidęs svarbių mokslinių darbų apie teisės esmę, teisės sampratą, moralės ir teisės santykį bei Lietuvos teisinės kultūros raidą.
Bus daugiau
