I dalis ČIA
Laisvės kovų beprasmiškumo simbolis. Knygos pavadinimą „Žali“ ir jos pagrindinę idėją menkinti laisvės kovas prieš okupaciją toliau konkretina ir plėtoja iliustracija ant pirmosios laidos (2002 m.) viršelio – apversta skardinė su iš jos ant žemės išsiliejusiais, vadinasi, neprasmingai panaudotais, žaliais dažais 1.
Tai simbolis, kuriuo norima įdiegti mintį apie pokario Lietuvos laisvės kovų ir sudėtų aukų beprasmiškumą ir kartu pateisinti kitą svarbią romano idėją – panieką laisvės kovotojams-„žaliems“, kaip neva beprasmiška veikla užsiiminėjusiems, kaip „viską dariusiems atbulai“(2018, p. 6), kuriems „nesvarbu dėl ko ir su kuo kariauti“ (2018, p. 7).
Tokius, žinoma, jau galima vadinti ir įžeidžiančiais vardais, vaizduoti niekingose seksocentristinių ir kitų biologinių poreikių tenkinimo scenose, vedančius tarpusavyje beprasmiškus pokalbius, tyčiotis iš jų idėjų-tiesų kaip jėga „neapgintų“, vadinasi, „nebuvusių“ („Nuobodus tu, Žemaiti. Neapgynei savo tiesų, vadinasi, jų nebuvo“, 2018, p. 194). Suprask – pralaimintieji tiesų neturi, tiesa – stipriųjų monopolis. Mat teisinant okupaciją, tenka propaguoti ir jėgos kultą, totalitarinį režimą, kaip okupaciją įgyvendinančius.
Laisvės kovų vadai – patyčių objektai
Intrigai sustiprinti šios trys pagrindinės romano idėjos (okupacijos neigimas, laisvės kovų beprasmiškumas ir kovotojų žeminimas) suvienijamos ir nukreipiamos į istoriškai konkrečius laisvės kovų vadus: Joną Žemaitį, Juozą Kasperavičių, Petrą Bartkų ir jų ryšininkę „Pieninę“ (Rasos Nausėdaitės slapyvardis).
Tai asmenys, kurie po 1990 m. atsikūrusios Lietuvos valstybės pagerbti ir apdovanoti aukščiausiais pagarbos ženklais, jų vardais vadinamos gatvės, J. Žemaičio vardu – Lietuvos karo akademija, J. Žemaitis oficialiai pripažintas pokario Lietuvos vadovu, o jo vadovaujamas Kovų sąjūdis – vieninteliai teisėta valdžia to laikotarpio Lietuvoje, jam dalyvaujant 1949 m. priimta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija, kurią LR Seimas 1999 m. gruodžio 15 d. pripažino Lietuvos konstituciniu aktu ir nacionaliniu simboliu.
Šie asmenys, vykdydami tautai reikšmingas pareigas, aukodami savo gyvybes, kūrė ir savo padidintą orumą (socialinę vertę), oficialiai pripažintą minėtais Lietuvos valstybės teisės aktais. Kas daugiau duoda, tas turi ir teisę į padidintą pagarbą, orumą. Knygoje priešingai: šie asmenys – paniekos ir patyčių objektai:
1. „Mums reikėjo ateiti kitą pavasarį, nes šią vasarą Jonas Žemaitis, subingalvis 2, guli prieš mane ir piktdžiugiškai šypsosi“ (2018, p. 243).
2. „Kai Jonas Žemaitis užaugs, jis daugiau nebetilps į šį puodą“ (suprask – su išmatomis gimdymo metu) (2018, p. 237).
3. Apie J. Žemaitį: „Mes važiuojam. Dvidešimties tūkstančių vadas yra lavonas...“ (2018, p. 115).
4. „Aš – Juozas Kasperavičius, snarglius nuogu pimpalu“ (2018, p. 100)
5. „Bartkus buvo viso labo metro šešiasdešimt penkių, gulėjo pusmetrio gylyje ir aš galvojau, kaip tai atrodys kai užpilsime žemėmis plačiai atvertą jo burną. Bet Palubeckas užpylė ir ničnieko neatsitiko“ (2018, p. 206).
6. Partizanų ryšininkė „Pieninė“ (Rasa Nausėdaitė) „verkė antru galu“ (2018, p. 366).
7. „Tai buvo paplitęs būdas: jei po ranka yra moteris, bandyk prie visų ją iškriušti“ (2018, p. 81).
8. „Kai Afanasijus tą šunsnukį kels į viršų. Atsiduso žemė (p. 36) (Tai apie J. Žemaitį pusgyvį iškeltą po sprogimo iš bunkerio, kiti žuvę). Čia J. Žemaitis jau ne tik „subingalvis“, bet ir „šunsnukis“, dar ir tas, „kuris pradėjo velniavą“ (p. 40)“ <…> bėga Kasparavičius ir veda už kaklo Žemaitį, tarytum jis būtų šuo“ (2018, p. 244). „Afanasijus (Sinycinas – A. V.) pasitvėręs už kojų tempė banditų vadą į upę...“ (p. 38).
Ieškant laisvės kovotojus skaudžiau įžeidžiančių epitetų, jie pervardijami ir į minėtą okupanto skrandžio parazitinį turinį – „soliterį“ (2002, p. 6), kuriam pašalinti leistini bet kokie „vaistai“: suprask – žudymai, kankinimai, trėmimai, kalinimai, suimtų moterų prievartavimai, žuvusiųjų palaikų niekinimai… Tai – okupanto „asmeninis reikalas“. Tam neturi trukdyti jokia teisė, žmoniškumas.
Okupanto ideologijos sukurtą laisvės kovotojų politinio niekinimo leksikoną Ivaškevičius praturtino, sustiprino dar ir psichologiniu, giliau asmenį žeidžiančiu. Todėl laisvės kovotojai Ivaškevičiaus leksikone pavirsta ne tik „banditais“, bet ir „išsigimėliais“, tamsiais „kaimo bernais“, „subingalviais“, „soliteriais“, „antru galu verkiančiais“, „snargliu nuogu pimpalu“… (2018, p. 100, 243).
Tokiu „išradingumu“ nepasižymėjo net ir cinizmu išradinga buvusio okupanto ideologija, dar jautusi tam tikrą išorinio padorumo ribą arba galbūt maniusi, kad pernelyg didelis cinizmas atsigręžia prieš patį ciniką.
Keiksmažodžių srityje „atsilikėlę“ lietuvių kalbą Ivaškevičius siekė sumoderninti, praturtinti keiksmažodžiais-naujadarais, kad sukurtų psichologinę, lingvistinę bazę, turinčią daugiau kalbinių priemonių laisvės kovotojų asmenybėms užgauliau įžeisti ir per tai didesniam savo populiarumui pelnyti.
Jei laisvės kovotojai paniekos ir patyčių objektai, tai jų kankintojai, žudikai, nusikaltę žmoniškumui kagėbistai Dušanskis, Sinycinas romane – teigiami, racionaliai veikiantys herojai. Jų vardai romane pakeisti, kad jie galėtų pretenduoti lyg ir į literatūrinius personažus, o minėti partizanų vadai su tikrais vardais ir pavardėmis, kad nekiltų, jokių abejonių, į kokius istoriškai konkrečius asmenis nukreiptos knygos patyčios.
„Kasdien penktą ryte eilinis Afanasijus (Nachimas – A. V.) Dušanskis iš keliolikto karto užveda savo sunkvežimį. Vasilijus (Jakovas – A. V.) Sinycinas tuo metu sėdi kabinoje ir stropiai tikrina visų ginklų apkabas. Jis negali pakęsti, kai ginklas laiku neiššauna. Pusę šešių jiedu pajuda. Jų sunkvežimių gaudesį pažįsta visa Lietuva. Miškuose nėra nieko baisesnio už šio variklio gaudesį“ (2002, p. 345).
M. Ivaškevičius tyčiojasi iš Lietuvos kankinių (red.)
Drebėk Lietuva ir ypač „miškas“ – pajudėjo teigiamų herojų Dušanskio ir Sinycino sunkvežimiai „išsigimėlių“ naikinti… Abu šie kagėbistai jautrūs draugai, tą patį darbą dirbantys ir po karo: „Po karo susitikome Orske. Jis (suprask – Sinycinas) dešiniame Uralo krante saugojo karo belaisvius, aš (Dušanskis) kairiajame – politinę smulkmę“ (suprask – politinius kalinius, tarp jų, žinoma, ir į nelaisvę patekusius Lietuvos partizanus) (2018, p. 39). Autorius ir čia nepraleido progos suniekinti laisvės kovotojus; tik šį kartą, kaip politinius kalinius – „politinę smulkmę“.
Asmeniui, dvasiškai emigravusiam iš savo tautos ir su ja susvetimėjusiam, natūralu klausti: „Kam man to reikėjo? Tikrai ne tam, kad atiduočiau duoklę tėvynei ir įprasminčiau žuvusiųjų atminimą. Man patiko tas karas“ (Autoriaus užrašas ant „Žali“ viršelio, 2002).
Jei rašytojo darbai nėra „duoklė tėvynei“, tai kam jie? Išeitų – priešui stiprinti arba beprasmybei skleisti. Tai primena seną tiesą: asmens gabumai patys savaime nėra tautos turtas, jie nėra ir dorybė.
Prasmę ir vertę asmens gabumams suteikia juos nukreipianti, valdanti dorinė pareiga. Teisė leidžia tik rašyti, kurti, veikti, o pareiga nurodo, kam ir kokioms vertybėms pašvęsti iš gamtos ar iš Dievo gauti gabumai.
Kolaboravimas atgaline data
Ši panieka laisvės kovotojams ištransliuojama ir į tarptautinę erdvę: knyga išversta dar ir į rusų (2008), vokiečių (2012) kalbas, kad apie tai, jog Lietuva – „ruso šalies pakraštys“, kad tik sutrikusios psichikos asmenys kovojo dėl siekio „turėti savo valstybę“…, būtų žinoma ir už Lietuvos ribų ir kad apie tai paliudytų ne kas kitas, o pats lietuvis, kaip užsieniečiams labiausiai patikimas liudytojas.
Visa tai sunku pavadinti kitaip, kaip viešą perėjimą į priešo pusę – kolaboravimą atgaline data. Išeitų – okupacijos dar nėra, o galimi kolaborantai jau treniruojasi ir dar su kai kurių valstybės institucijų pritarimu.
Ar tai nebus bene pats gėdingiausias atvejis Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos literatūriniame ir valstybės gyvenime, kai lietuvis keiksmažodžiais niekina dėl laisvės kovojusius, priešui nenusilenkusius, išdidžius savo tautiečius ir tai daro dar su nemažu būriu pritarėjų, net ir iš valstybės institucijų. Tokios knygos pasirodymas įmanomas Lietuvoje, bet ar jis būtų įmanomas, sakykime, Lenkijoje, jei panašiais vardais jame būtų vadinami „Armijos krajowos“ vadai?
Viešasis Lietuvos gyvenimas – paradoksų laukas: lietuviu save vadinantis rašytojas kalba „ruso“ vardu, „ruso“ naudai, o apdovanojimus gauna iš prieš „rusą“ kovojusių valstybės. Ta valstybė, vertybėse pasimetusi, Vakarų chaosą nekritiškai kopijuojanti, savo „intelektualų“ klaidinama jau nepajėgia suvokti, kas už ją ir kas prieš ją. Ji kartu su daugeliu to romano recenzentų mato tik romano formą, kuri juos taip stipriai akina, kad trukdo už formos pastebėti jos esmę – panieką rezistencijai ir jos dalyviams. Bet girti formą be turinio – tai girti beprasmybę.
Postmodernizmas – metodas apversti vertybes aukštyn kojomis
Tokį knygos-romano „Žali“ stilių, leksiką ir pačią vertybinę orientaciją iš esmės nulėmė pasinaudojimas importine Vakarų preke – postmodernizmu. Tai XX a. 7–8 dešimtmetyje Vakaruose susiformavęs radikalus subjektyvistinis tikrovės suvokimo būdas, liudijantis apie Vakarus ištikusią eilinę dvasinių vertybių krizę, paskatintą globalizmo.
Tai būdas aiškinti ir vaizduoti pasaulį per vis labiau iš bendrųjų vertybių išsilaisvinančio individo psichologinį subjektyvumą. Kartu su šiuo metodu vyksta ir naujas intelektualų bandymas prisitaikyti prie besikeičiančių laisvosios rinkos sąlygų, verčiančių rašytojus keisti savo misiją – „persikvalifikuoti“ ir į verslininkus. O tai jau gali keisti ir požiūrį į „literatūros kūrinių“ autorių žodžio laisvės teisines ribas jų siaurinimo linkme.
Kol rašytojai ar menininkai apskirtai buvo civilizuotų valstybių arba mecenatų finansiškai remiami, jie atstovavo humanistikai: skelbė nuo Švietimo epochos laikų kilnius gėrio, grožio, tiesos, proto, padorumo, civilizuotos laisvės ir kitokius žmoniškumo idealus, jais apmąstant žmogaus egzistenciją besikeičiančiomis istorijos sąlygomis.
Laisvos konkurencijos ekonomika juos išmetė į rinką, privertė išgyventi iš savo kūrinių ir ne iš bet kokių, o iš gausiai perkamų. Kadangi įprastais idealais vargu, ar tokią prekę sukursi, todėl tas vertybes reikia apversti „aukštyn kojomis“: desakralizuoti buvusias šventenybes, visuomenėje gerbiamus asmenis vaizduoti negerbtinais, naikinti visokius tabu, vietoj padorumo, moralės propaguoti nešvankybes, necenzūrinę leksiką (cinizmą), seksą, pornografiją, žiaurumą – viską, kas gali aštrinti pojūčius, sukelti keistumo įspūdį, sensacijas, skandalus ir taip atkreipti į save didesnį visuomenės dėmesį, o per tai – didinti knygų perkamumą, teatrų spektaklių lankomumą, socialinę ir finansinę autorių sėkmę.
„<…> Daugelis nūdienos kūrėjų, pasak režisieriaus Eimučio Nekrošiaus, yra moję ranka į savo garbę, savo orumą ir net sąžinę. O argumentas jų – nenuneigiamas: „Gyventi kažkaip juk reikia“ 3 . Ta pačia prasme M. Ivaškevičiaus atvejį L. Medelis linkęs laikyti pavyzdžiu, kaip galima išgyventi, išpopuliarėti, pagarsėti gyvenant iš postmodernizmo 4.
Pritaikius šį verslui būdingą metodą laisvės kovų istorijai, joje viskas irgi apsivertė ir turėjo apsiversti aukštyn kojomis. Lietuvių tautos pasipriešinimas sovietinei okupacijai, matėme, turėjo pavirsti „pilietiniu karu“ (savi šaudė į savus), pati Lietuva – „ruso šalies pakraščiu“, valstybingumo atkūrimo siekis – „įkyria idėja“, žūtbūtinę kovą kovojantys partizanai iš didvyrių – į „išsigimėlius“, „soliterius“…, okupanto nusikaltimai – „asmeniu jo reikalu“, neigiami herojai (Dušanskis, Sinycinas…) – teigiamais… Tai tęstinė, laike nuo 2002 m. iki šiol trunkanti veika (knyga „Žali“ iki šiol prieinama rinkoje, bibliotekose, taip pat ir rusų, vokiečių kalbomis skaitantiems).
Dar didesniam efektui sukurti reikia vaizduoti ne autoriaus prasimanytus literatūrinius personažus, o istoriškai konkrečius laisvės kovų vadus, su jų tikrais vardais, pavardėmis ir juos vaizduoti niekinančiai – priešingai jų istorinei veiklai, istorinėms aplinkybėms ir istoriniams tikslams.
Tikslas ir čia tas pats – nustebinti, papiktinti, šokiruoti, kad knygą pirktų ir tie, kurie norėtų ją apdovanoti ir tie, kurie norėtų dėl jos kreiptis į teismus. Orientacija į universalų skaitytoją irgi rodo versliškąją šio metodo prigimtį.
Kai kurie skaitytojai internetinėse svetainėse rašo neįstengę knygos „Žali“ ištisai perskaityti ar paskaitę nieko nesupratę, kad ja pasipiktino, kad romanas „labiausiai nesuprastas“ (R. Kmita).
Mat „suprasti“ romaną reikštų pereiti į priešo pusę, pritarti, kad kraštą pavergti atėjusieji – teigiami, o jiems besipriešinantys – neigiami herojai. Verslui ši moralinė klausimo pusė – antraeiliai dalykai, svarbu – prekės perkamumas, finansinė sėkmė. Tai verslui tarnaujančio metodo jėga.
Nuorodos:
1 Knygos pavadinimas „Žali“ yra žodžių „Lietuvos partizanai“ sinonimas, o pati knyga – istorine tema apie Lietuvos rezistenciją (teismai ir rezistentai, mano, kad tai tik apie „rezistencinį gyvenimą“) ir apie jos pagrindinį vadą Joną Žemaitį.
2 Šis keiksmažodis jau eina ir į praktiką: 2025 m. Klaipėdos apygardos teisme teisiamas K. Kiltinavičius šiuo keiksmažodžiu pavadino konkretaus teismo teisėjus. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/uz-teiseju-vadinima-subingalviais-ateiviais-beveik-4-metai-kalejime-ir-tai-dar-ne-pabaiga-120090588 ).
3 http://www.ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/musu-kalte-tik-ta-kad-esame-1448382/ [3] Mikelinskas, J. Temidė ir Niurnbergo sindromas, Vilnius: Mintis, 2015, p. 37.
4 https://www.pozicija.org/linas-v-medelis-kaip-tapti-klasiku-patarimai-jaunimui-kito-mariaus-ivaskeviciaus-pavyzdziu/
Bus daugiau
Alfonsas Vaišvila yra žymus Lietuvos teisės filosofijos ir teorijos tyrėjas, habilituotas daktaras, humanitarinių mokslų (teisės) profesorius. Ilgą laiką dėstė Mykolo Romerio universitete. Yra išleidęs svarbių mokslinių darbų apie teisės esmę, teisės sampratą, moralės ir teisės santykį bei Lietuvos teisinės kultūros raidą.
