Prof. Alfonsas Vaišvila. Žodžio laisvė: tarp teisės ir neteisės (III dalis)

Knyga „Žali“ – vienas iš pavyzdžių, kaip laisvės kovų patirtis iš šaltinio ugdyti valią priešintis gali virsti tokios valios griovimu ir dar su atskirų valstybės institucijų pritarimu.

Pabaiga. I dalis ČIA, II dalis ČIA

Romano autorius sako subjektyviai tarsi nenorįs tyčiotis iš laisvės kovotojų (tai konstatavo ir Vilniaus apylinkės teismo teisėjas), bet tam jį esą „verčiąs“ postmodernistinis metodas, kaip psichologinį, o kartu ir socialinį, ekonominį efektą per cinizmą kuriantis. Štai partizanų vadas J. Žemaitis, matėme, vadinamas „subingalviu“, „šunsnukiu“[8] …. Kodėl?

Gal jis to nusipelnė – atliko kokią tai romane vaizduojamą nederamą veiką? Deja. Taip jis įvardijamas ne kuriai nors bendrai vertybei apginti, o aštresnei frazei sukurti, dėmesiui patraukti, nes, pasak paties autoriaus, „kiekvienas necenzūrinis žodis yra stipri stilistinė priemonė“[9] .

Būtent stiliaus tikslams, kaip aukštesnei vertybei, ir turi būti palenkiamas tautai nusipelniusių žmonių orumas ir pats laisvės judėjimas, nes cinizmu besiremiantis stilius stipriau kreipia į save dėmesį. Bet ne dėl to, kad skaitytojas ar žiūrovas jam pritartų, o tiesiog, kad žinotų, kas ir kokiu būdu meta iššūkį civilizuotos kalbos kultūrai. Jūratė Baranova: „<…> jei „imi daryti meną“ iš kažkam skaudžių dar neužgijusių ir nepelnytai istorijos paliktų randų, – tada kuriama jau ne postmodernistinė žaismė, o <…> gana ciniškas tekstas“[10].

Čia gal reikėtų autorę patikslinti: „ciniškas tekstas“ šiuo atveju greičiau yra ne alternartyva, o būtina tos pačios „postmodernistinės žaismės“ pasekmė.

Keiksmažodžiai civilizuotoje visuomenėje nelaikomi stilistine priemone. “Oficialiojoje, intelektualinėje kalboje keiksmažodžiai nevartojami. Viešojoje erdvėje keiksmažodžių vartojimui taikoma cenzūra [11] .

Baudžiamojo kodekso 155 straipsnis iki jo panaikinimo 2015 m. birželio 25 d. keiksmažodžius kvalifikavo kaip užgalius, asmenį įžeidžiančius, t. y. kriminalizuotą veiką. Postmodernizmo tendencijos pažeisti autoriai siekia pripratinti visuomenę prie cinizmo, chamizmo, kad taip „pertvarkyta“ visuomenė labiau tiktų literatūriniam verslui palaikyti. Todėl ir minėtame J. Žemaičio žeminime keiksmažodžiais pirmiausia reikėtų ieškoti ne menininko, o verslininko.

Lietuvos sąlygomis, kur nebuvo tikrosios desovietizacijos, komunistų partijos, kaip nusikalstamos, įstatyminio pasmerkimo, postmodernizmas laisvės kovų atžvilgiu tapo tinkamiausia priemonė paskatinti sovietinį renesansą – atkurti stribišką grožinę literatūrą, publicistiką, nukreiptą į laisvės kovotojų niekinimų, oficialiai to lyg ir neskelbiant.

Postmodernistinio metodo įtaka kitom socialinio veikimo sritims.

Ją galima jausti ir istorijos tyrimuose, politikoje, pedagogikoje, teismų praktikoje,…), siekiant ir tas sritis tam tikru mastu suverslinti, t. y. įvykdyti ir jose vienokį ar kitokį vertybinį perversmą, jei tik galima laimėti daugiau dėmesio, įsiteikti radikaliojo liberalizmo jėgoms. Pilėnų kariai, laisvę branginę labiau negu gyvybę ir dėl to anksčiau laikyti didvyriais, dabar vadinami bailiais ir prastais kariais[12]. (Pakelti prieš save ranką irgi reikėjo drąsos).

Lietuvių tauta dėl atskirų lietuvių dalyvavimo holokauste R. Vanagaitės pristatoma urbi et orbi kaip „žydšaudžių tauta“ [13], net jei dėl to žydšaudžiais tampa ir tie 2300 lietuvių, rizikavusių gyvybėmis gelbstint tuos pačius žydus, o iš jų – 918 Izraelio pripažinti „Pasaulio teisuoliais“…

Keistai gali atrodyti tauta, kurios atstovai tarpusavyje lenktyniauja, kaip išradingiau svetimųjų naudai paniekinti savus arba kuo labiau į svetimus panašėti. Ir tai – nelaiminga tradicija: mūsų bajorai praeityje gėdijosi lietuvių kalbos, pačios lietuvybės, nūdienos rašytojas – laisvę gynusios savo tautos, Lietuvos moterys – lietuviškų pavardžių su galūne -ienė… Į kokią ateitį išsiruošė tauta su savęs niekinimo ir savo tapatumo besigėdijančia sąmone?

Postmodernizmas ir žmogaus teisės.

Subjektyvumų įvairovei legalizuoti ir jai trukdančioms tradicijoms griauti postmodernizmas supinamas ir su savaip suprantamomis žmogaus teisėmis. Tradicinė santuokine šeima, įtvirtinta Konstitucijoje kaip visiems privaloma teisinė kategorija, skelbiama „pasenusia“.

Jai sumoderninti – susubjektyvinti, sumenkinti Konstitucinis teismas į Konstitucijos dvasią įrašo ir „kitas šeimos formas“. Kokios tos formos, neįvardija, bet žino, kad pirmumas turi būti atiduotas ne Konstitucijai, o tam pačiam asmens-„suvereno“ subjektyvumui: „šeima yra tai, ką atskiras asmuo laiko šeima“ (premjerė I. Šimonytė, 2021 m.), kad ir šioje srityje jis įvykdytų vertybinį perversmą.

Konstitucijoje įtvirtintos dvi gyvybei būtinos biologinės lytys arba piliečio praktinis gebėjimas vykdyti pareigas tik vienai valstybei ir tuo pagrindu būti tikru tik jos piliečiu – irgi nemažesni „atsilikimai“.

Toks pat „atsilikėlis“ ir į „klaidą įpuolęs“ tarsi yra ir pats Dievas, sukūręs tik Adomą ir Ievą ir dėl to nieko nežinantis apie „kitas šeimos formas“… Lietuvos prezidentai suteikinėja išimties tvarka atskiriems asmenims realiai nefunkcionuojančią dvigubą pilietybę, nes to reikalauja asmuo-„suverenas“.

Tam pačiam „suverenui“ reikalaujant, leidžiama Lietuvos pase rašyti asmens pavardes ne valstybinė kalba. Seimas koreguoja lietuvių kalbos raidyną, irgi kaip „atsilikusį“, trukdantį įsiteikti svetimiesiems. Čia jau negalioja Romos teisininkų principas „Kas skirta visiems, tam turi pritarti visi“ (Romos teisininkai po Justiniano). Galioja priešingas principas: ko geidžia vienas ar keli, tam privalo pritarti visi.

Todėl įveikinėjami ir kitokie „atsilikimai“. Vilniaus apylinkės teismas, 2024 m. priėmęs „individualų sprendimą“ (nes tokio įstatymo dar ir nėra), žmogaus teisių vardu pripažino vieno ir to paties vaiko dvi biologines mamas. Gamtos nustatytą vientisą žmogaus atsiradimą pavertė nevientisu: jį padalijo į dvi stadijas: pastojimą pripažinęs vienai, o tos pačios gyvybės gimdymą – kitai; viena iš jų su „Sodros“ pritarimu dar įgijo ir teisę į „tėvystės atostogas“, t. y. teisę imituoti ir vaiko „tėvą“ – sujaukti tėvystės sąvoką, vadinasi, ir pačią teisę.

Čia kalbama apie vaikus, bet vaikų teisės ir socialinių pasekmių numatymas, kaip toks vaikas jausis tarp vaikų, turinčių vieną biologinę mamą, nedalyvauja… Konstituciją kūrė modernistai, o ją aiškina postmodernistai… Todėl formuojasi situacija, kai ne kiekvienam suvokti, ką reiškia rašytinis Konstitucijos tekstas arba kur baigiasi protas ir prasideda beprotybė, nes abi šios priešybės sutelpa tame pačiame asmens subjektyvume ir jo neribotoje laisvėje. Individas, apginkluodamas savo subjektyvumą postmodernistiniu metodu ir mokslo, technikos pažanga, atveria duris naujai „kultūrinei revoliucijai“.

Slankiojanti žodžio laisvės riba.

Dėl to paties subjektyvumo prioriteto postmodernizmas siekia paneigti ir du pagrindinius Konstitucijos principus: 1) visų asmens teisių ir laisvių santykinumą (28 str.) ir 2) visų teisės subjektų lygybę įstatymams (29 str.). Juos paneigus, jau galima laisvai elgtis ir su žodžio laisve: vieniems ją siaurinti, kitiems („literatūrinių kūrinių autoriams“) neribotai plėsti.

Štai Seimo narys Petras Gražulis, 2022 m. gegužės 26 d. pavadinęs kelis LGBT bendruomenės narius „išsigimėliais“, buvo teisiamas pagal BK 170 str. 2 d., nors vėliau byla ir nutraukta. Tuo pačiu vardu Lietuvos laisvės kovotojus pavadinęs M. Ivaškevičius panašios bylos nesusikaukė.

Nesusilaukė oficialios reakcijos ir išvadinęs „Hitlerio šunimi“ [14] Kazį Škirpą – 1941 m. birželio 23 d. sukilimo, paskelbusio apie Lietuvos valstybės atkūrimą, organizatorių. Priešingai – susilaukė įvairių premijų…

Teismų argumentai knygos „Žali“ byloje.

Sakoma: „degtinės kokybė nepriklauso nuo butelio formos“. Pasirodo, kartais priklauso. Svarbu ne ką pasekei, o į ką savo žodžius įpakavai. Jei juos įpakavai į romaną, ar net į jo „Įžangą“, tai, pasak Vilniaus apygardos teismo kolegijos, tavo žodžio laisvė įgyja „didelę erdvę“ teisėtai niekinti istoriškai konkrečius laisvės kovotojus [15].

Nenurodyti bent orientacinių „didelės erdvės“ ribų, tai faktiškai paversti žodžio laisvę neribota. Bet tokia laisvė jau yra ne laisvė, o legalizuota agresija artimo teisės atžvilgiu. Nėra dalykų, kurie neturėtų savo apibrėžtumo ribų, palaikančių jų tapatumą. Nėra ir asmens teisių, kurios būtų neribojamos artimo teisėmis. Kiekvienas suabsoliutintas, savo ribas praradęs ar jas neigiantis dalykas neišvengiamai virsta savo priešybe. Antikoje tai vadinta „absoliučios laisvės“ paradoksu: jei viskas leistina, tai leistina ir laisvę riboti, vadinasi, ne viskas leistina.

Rašytojas yra tos pačios visuomenės narys, pavaldus tai pačiai Konstitucijai, draudžiančiai bet kokias privilegijas, taip pat ir žodžio laisvės srityje. Rašytojas turi teisę laisvai prasimanyti literatūrinius personažus-virtualias būtybes, joms priskirti irgi prasimanytus vaidmenis. Bet jis neįgyja tokios laisvės, jei imasi rašyti apie istoriškai konkrečius asmenis, vykdžiusius Lietuvai reikšmingas pareigas, tuo labiau juos niekinti necenzūriniais žodžiais, paneigiančiais pačią žmoniškąją asmenybės vertę. Teisei – tai asmens įžeidimas. O „kas įžeidžia vieną, tas kėsinasi ir į visus“ (teisės principas).

Minėti teismai, vertindami šioje byloje įrodymus, viską, kas knygoje „Žali“ rašoma, priskyrė romanui (literatūriniams personažams). Tačiau iš tiesų, ne viskas, kas joje rašoma, priklauso literatūriniams personažams. Knygą „Žali“ pats autorius suskirstė į dvi skirtingo teisinio statuso, bet apimtimi neproporcingas dalis:

1) į „Įžangą“, kurioje jis kalba savo vardu, nesislapstydamas už jokio literatūrinio personažo, ir

2) į patį romano tekstą. Būtent „Įžangose“ (I laida 2002, p. 6-9, II laida 2018, p. 5-8) autorius savo, o ne literatūrinių personažų lūpomis išdėstė minėtus pagrindinius teiginius, kuriais jis, matėme, viešai neigė Lietuvos okupaciją:

Lietuvą vadino „ruso šalies pakraščiu“ (2002, p. 8), patį valstybingumo siekį – „įkyria idėja“ (2018, p. 5),

dėl jo kovojančius – „išsigimėliais“ „soliteriais“ (2002, p. 8),

tamsiais „kaimo bernais, mažai tenutuokiančiais apie garbę ir žmogiškumą“(2018, p. 7), lietuvių laisvės kovas – „pilietiniu karu“ (savi šaudė į savus) (2002, p. 6),

teisino sovietinės okupacijos nusikaltimus kaip okupanto „asmeninį reikalą“ (2002, p. 6)…

Tai savotiškas romano socialinis įvadas, semantinis kodas, kuriuo pats autorius nurodo, per kokias vertybes reikia skaityti ir suprasti jo romaną. Tiems, kurie šiuo „kodu“ nesinaudojo ar jį ignoravo, romanas ir tapo „labiausiai nesuprastas“.

Įžangos“ teiginiai buvo ir pagrindinis, tiesioginis skundo objektas. Skundas reikalavo vertinti ne knygą kaip visumą, o tik tas jos dalis, kuriomis yra tiesiogiai pažeidžiama minėtų istorinių asmenų teisė į orumą. Tuo tarpu teismas reikalavo vertinti visą knygą, tarsi įgijęs teisę savavališkai plėsti skundo objektą.

Minėti teismai skunde pateiktų įrodymų – „Įžangos“ teiginių nenagrinėjo, nevertino, o tai reiškia – faktiškai atsisakė vykdyti BPK 20 str. 5 p. reikalavimus: vertinti įrodymus „pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu…“, vadinasi, atsisakė vykdyti ir teisingumą.

Įdomu, kad ne tik minėti teismai, bet ir knygos literatūriniai recenzentai, galbūt išskyrus Liną Medelį, kažkodėl vertina tik romaną apskritai ir visiškai ignoruoja knygos „Žali“ „Įžangą, kur autorius, kaip minėta, savo vardu išdėstė antilietuvišką romano esmę ir paskirtį. Galbūt kaip nepatogią. Mat ją paminėjus, reikės komentuoti ir jos turinį –panieką laisvės kovoms ir jų dalyviams. Tai kliūtis abstrakčiai samprotauti tik apie knygos meninę vertę, formą, netekusią turinio, o su juo ir – socialinės prasmės.

„Įžangų“ teiginiams, kiek jų dauguma nesudaro tiesioginį romano tekstą, negalioja net paties teismo pripažinta literatūros autoriams minėta „didelės erdvės“ žodžio laisvė, „Vakarų demokratijos tradicija“ ir „EŽTT praktika“, priešingai – jie patenka ne tik į Konstitucijos 28 straipsnio, bet ir į kelių LR BK straipsnių 170 str, I d. 1702 , 313 II d. dispozicijas.

Mitingas Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai ir Kaziui Škirpai pagerbti.

Šie BK straipsniai, kaip ir Konstitucija, primena, kad teises turi ne tik tie, kurie rašo, bet ir tie, apie kuriuos rašoma… Bet atsakomybė nebūtinai turi reikšti baudžiamąją. Yra ir švelnesnių jos formų tokių idėjų platinimui užkardinti, leidėjams sudrausminti. Teiginiams, kuriais tyčiojasi iš asmens vien dėl to, kad jis vykdė teisėtas pareigas, taikytina cenzūra.

Bet radikaliojo liberalizmo sąlygomis vyrauja nuomonė: bet kokį žodžio laisvės ribojimą rašytinių tekstų atžvilgiu vadinti cenzūra ir ją smerkti kaip absoliutų blogį. Bet tada cenzūros vardu reikėtų pasmerkti ne tik visus čia minėtus BK, bet ir Konstitucijos 25, 28, 29 straipsnius, įpareigojančius kiekvieną asmenį riboti savo teises, taip pat ir laisvo žodžio teisę, artimo teisėmis.

Cenzūra – blogis, kai ji ateina iš valdžios dvasiškai pavergti visuomenę politiniam režimui. Tuo tarpu žodžio laisvės ribojimas ateina iš pačių piliečių tarpusavio pripažinimo teisės subjektais, iš tarpusavio pagarbos vienas kitam, iš sugyvenimo dorybės.

Apie Ivaškevičiaus knygą „Žali“ būtų galima iš vis nekalbėti, kaip apie tam tikrą verslininko išsišokimą, jei tai nesisietų su pačios valstybės pozicija, kai sovietiniu renesansu paženklinta kūryba laikoma teisėta ir dar skatinama palankiomis recenzijomis, valstybės apdovanojimais. Tai apnuogina platesnio Lietuvos socialinio konteksto problemas.

Pirmiausia, neturėjimą aiškiais kriterijais grindžiamos koncepcijos žodžio laisvei valdyti.

Antra, laisvės kovotojų niekinimo pusėje tebestovinčias socialines jėgas, susiformavusias dar okupacinio režimo sąlygomis, kurios ir nepriklausomoje Lietuvoje tęsia savo darbą, tai maskuojant „meno specifika“.

Trečia, kyla klausimas, kaip laisvės kovų ir jų dalyvių viešas niekinimas ir oficialus jo toleravimas dera su šiuolaikine Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcija, su kariuomenės siekiu kelti savo karių kovingumą, ugdant jaunimo patriotizmą, formuojant tautos valią priešintis, tam naudojant ir praeities laisvės kovų patyrimą?

Valia priešintis – tos pačios reikšmės, kaip ir karinis apsiginklavimas, ypač dabarties sąlygomis. Ginklai patys neveikia. Ginkluojantis, bet nestiprinant valios priešintis, nereiškia, kad visapusiškai stiprinama gynyba.

Žodžio laisvė, netarnaujanti valiai priešintis, nėra Lietuvos laisvė. Knyga „Žali“ ir į ją panašūs rašiniai – vienas iš pavyzdžių, kaip laisvės kovų istorinė patirtis iš šaltinio ugdyti valią priešintis gali virsti tokios valios griovimu ir dar su atskirų valstybės institucijų pritarimu.

Nuorodos:

8.Čia galbūt tiktų ketureilis:
Kas buvo anksčiau negražu,
Apie ką nekalbėjo net dviese
Dabar jau be š… ir be s…
Meno šnektos negirdėsi.

9. https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/dramaturgas-marius-ivaskevicius-pirmiausia-emigrantus-isdave-lietuva-56863601
10. Baranova. Jūratė, Filosofija ir literatūra priešpriešos, paralelės, sankirtos, p. 369. -gs.elaba.lt/object/elaba:4176187/4176187.pdf
11. https://lt.wikipedia.org/wiki/Keiksma%C5%BEodis)
12.Baronas, D., Mačiulis, D. Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda, 2010, Vilniaus dailės akademijos leidykla, p. 486-487.
13.Vanagaitė, R. Mūsiškiai, 2016, Alma littera, p. 14.
14.Vidmantas Valiušaitis. Kodėl šmeižiamas Kazys Škirpa?: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vidmantas-valiusaitis-kodel-smeiziamas-kazys-skirpa-76312159.
15. https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/03/01/news/sveiko-proto-pergale-byla-rasytojui-mariui-ivaskeviciui-keliama-nebus-9421779; https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/kriminalai/2019/04/04/news/patvirtintas-atsisakymas-pradeti-ikiteismini-tyrima-del-m-ivaskeviciaus-romano-zali–

Alfonsas Vaišvila yra žymus Lietuvos teisės filosofijos ir teorijos tyrėjas, habilituotas daktaras, humanitarinių mokslų (teisės) profesorius. Ilgą laiką dėstė Mykolo Romerio universitete. Yra išleidęs svarbių mokslinių darbų apie teisės esmę, teisės sampratą, moralės ir teisės santykį bei Lietuvos teisinės kultūros raidą.