– Latvijai Konstitucinis Teismas, atmetė apeliaciją dėl rusakalbių mokyklų pertvarkymu j mokymo latvių kalba įstaigas, nusprendęs, kad ii švietimo reforma atitinka šalies konstituciją ir tarptautinius įsipareigojimus. Taigi, Latvijos valstbinėse mokyklose vienintelė mokymo kalba bus latvių – rusakalbės institucijos turi pereiti prie latvių kalbos. Kodėl mes nesekame latvių pavyzdžiu ir nekeičiame padėties, kai neretai rusų mokyklos tampa rusiškojo pasaulio propagandos židiniais?
– Dėl tų propagandos židinių kitaip turbūt ir negali būti, nes iš esmės rusų kultūra persunkta imperine Rusijos patirtimi, tad kažkaip kitaip paaiškinti jų istoriją tose mokyklose nelabai išeitų.
Lyginant Latviją ir Lietuvą, matome skirtumą – Latvijoje tautinių bendrijų santykis tarp gyventojų yra kur kas didesnis, negu Lietuvoje, bet latviai yra vieningesni ir turi drąsos bei ryžto nekurti kalbinių ar kitokių rezervatų savo šalyje. Latvijoje yra maždaug 27 proc. rusų ir dar yra rusakalbių. Nors iš tu slavakalbių yra netik rusų mokyklų, bet ir lenkų ugdymo įstaigos, taip pat ukrainiečių mokykla Rygoje, latviai ryžtingai išimčių niekam nedarė – visos valstybinės mokyklos turi pereiti prie dėstymo valstybine kalba.
Lietuva iki to dar nepribrendo. Ypač dėl to, kad turi strateginę partnerę Lenkiją, kuri mums diktuoja savo sąlygas, o mes tų sąlygų klausome. Latviams šiuo požiūriu lengviau, nes Rusija jiems nėra nei strateginė partnerė, nei gera kaimynė.
– Norite pasakyti, jog dėl lenkiškų mokyklų nejudiname ir rusiškų?
– Taip. Jei panaikinsime rusiškas mokyklas, o liks lenkiškos, bus dvejopi standartai. O šito reikia vengti. Tai ir būtų vienas iš atsakymų, kodėl nesekame latvių pavyzdžiu. Negalima viena ranka mušti, o kita ranka glostyti. Lietuva tokiam keistam kelyje.
Mano manymu, vis tik reikėtų sekti Latvijos ir kitų Europos šalių pavyzdžiu ir tautinių bendrijų mokyklas daryti privačias, bet ne valstybines. O dabar už valstybės pinigus mes praktiškai rengiame piliečius kitoms šalims – ir Lenkijai, ir iš dalies Rusijai.
Latvijoje apskritai daugiau dėmesio skiriama tautiškumui, kalbos reikalams. Mūsų kaimynai labai didžiuojasi tuo, kad yra latviai, didžiuojasi savo tautosaka, etnografija. To nematau mūsų šalyje ir Lietuvos televizijoje.
– Latvija ir Lietuva yra vienintelės likusias baltų šalys, tačiau paradoksas, Latvija yra vienintelė kaimynė, kurios televizijos mes nematome?
– Tai senas Lietuvos skaudulys. Mes dėl Latvijos televizijos ir radijo laidu transliavimo elgiamės taip, tarsi būtų karo stovis tarp Lietuvos ir Latvijos. Mes jų nematome ir netgi informacija, kuria gauname iš Latvijos, dažniausiai ateina rusiškai. Aišku, dabar turime neetatinį korespondentą – istorijos mokytoją lietuvių mokykloje Rygoje poną Rolandą Žalnierių, kuri kartais LRT pakalbina. Turėjome ilgametį etatinį korespondentą Latvijoje, bet LRT jį atleido.
-Ar mūsų pasieniu rajonai, tas Lietuvos pakraštys, besiribojantis su Latvija, bent jau privačiai mato Latvijos TV?
– Mato. Ir gražu, kad daugelis šiaurės Lietuvos pasienio savivaldybių gana glaudžiai bendradarbiauja su pietų Latvijos pasienio rajonais – vyksta įvairūs renginiai, būna bendrų projektų.
Belieka žavėtis prof. Alvydu Butkumi; Jo teisingu lietuvišku mąstymu. Ačiū Jums. Kad taip daugiau tokių iškilių žmonių ir jų minčių visuomenei, bet visi kažkur sulindę ir labai jau labai užsiėmę kinkų drebinimu. Taip drebina, taip drebina, kad kojelės tapo celiulitinės.
O latviai ryžtingesni todėl, kad ten ne katalikybė- regresija, o protestantizmas – progresija. Paprasta: skaitai DIEVO ŽODĮ – turi drąsą sakyti tiesą ir veikti, nes pats geriausias tavo mokytojas yra DIEVAS, o ne žmogus ar jo sugalvota religija.
Gerb. Eigardai. Pritariu Jums šimtu procentų. Gal ir mums jau laikas atsikratyti kinkadrebystės ir keliaklūpsčiavimo sindromo? Visus valstybės vidaus klausimus mes turime spęsti patys, o ne laukti kažkieno pritarimo ar pasmerkimo. Reikia turėti sveiką stuburą.