Po kruvinųjų Sausio 13 įvykių 1991 m. Vilniuje Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija (LŽTGA) aptarė svarbą skubiai kreiptis ir nuo neseniai įsteigtos LŽTGA į Pasaulio demokratinę bendruomenę žiauriai sovietinei agresijai pasmerkti ir tuo pačiu sumažinti tolesnio jos eskalavimo grėsmes. Iš pirmųjų Lietuvos Nepriklausomybės metų patirties jau buvo akivaizdu, kad pasaulio lyderius mažai domina nedidelių Baltijos valstybių pastangos išsilaisvinti iš branduolinio giganto molinėmis kojomis gniaužtų. Svarbesni buvo didžiųjų valstybių branduolinės įtampos mažinimo, karo Kuveite peripetijos, galiausiai aštrėjantis karinis konfliktas Kalnų Karabache, pareikalavęs daug aukų.
Todėl nuspręsta kreiptis į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetą, kurio vadovas Jan Martenson buvo kartu ir JTO Generalinio sekretoriaus pirmasis pavaduotojas Europai. Tekstą teko rašyti man, (Antanui Buračui) konsultuojantis su Viktoru Petkumi, Helsinkio Lietuvos grupės vadovu ir LŽTGA garbės pirmininku. Tekstą teko rengti skubiai, jo idėją dar sausio 14-osios naktį aptariau nuskridęs iš Minsko į Maskvą ir su A. Štromu, kuriam skubiai perdaviau nufilmuotų kruvinų įvykių vaizdajuostes. Pasaulio negalėjo raiškiau sukrėsti mūsų informacija ir kreipimasis vien dėl 14 žuvusiųjų. Pasiūliau šį tragišką įvykį interpretuoti tik kaip labai skaudų plačios sovietinės agresijos prieš mūsų nepriklausomybę sudėtinį įvykį.
Kadangi skrydžio bilietus į JAV gavau tik gerokai vėliau, skrendant į priešingą jų Vakarų pakrantę, pareiškimą galima buvo geriau apgalvoti. Be atsikuriančių Baltijos valstybių patirtos skaudžios ekonominės blokados, su V. Petkumi sutarėme prijungti jo gautus duomenis apie prievartinius šaukimus lietuvių jaunuoliams į sovietų armiją ir žiaurius jų išgabenimus prievarta į Sibirą, taip pat suvaržymus ir ribojimus palaikyti ryšius su kt. šalimis, informuojant apie Nepriklausomos valstybės atkūrimo siekius bei kt.
Deja, rengiant kreipimąsi anglų k. nesulaukėme šiuolaikinės konstitucinės teisės specialistų Lietuvoje pagalbos. Mano parengtą tekstą šiek tiek peržiūrėjo tik Kęstutis Lapinskas (vėliau LR Konstitucinio Teismo pirmininkas), kurio pagrindinė kalba tuomet buvo prancūzų. Prašant R. Paulauskui, kuris tuo metu sudėtingomis aplinkybėmis perėmė LR Generalinio prokuroro pareigas, supažindinau su parengtu tekstu bei faktiniais priedais ir jo komandą .
Pagal JTO galiojusią tvarką parankiau buvo JTO Žmogaus teisių komiteto sesijai kreipimąsi teikti būtent nuo visuomeninės nepriklausomos organizacijos, todėl mūsų iniciatyvą palaikė ir tuometinis LR Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis bei tuometinis Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius, su kurių rekomendacijomis išvykau į JTO.
Ne tik aš, bet ir VLIK’o bei ALT’o vadovai nebuvo labai nustebę, kad mano vizitas pas Martenson buvo visokeriopai blokuojamas. Tik vėliau netiesiogiai man paaiškino JTO sekretoriato darbuotojai, kad visoms nepriklausomybės siekusioms valstybėms keliai į JTO buvo kategoriškai blokuojami oficialiais ir neoficialiais kanalais ten dirbusių SSRS diplomatų. Todėl pareiškimas buvo priimtas tik neoficialaus susitikimo metu ir vėliau vykusioje sesijoje Ženevoje. Joje LR interesus atstovavęs diplomatas N. Prielaida susidūrė su panašiomis kliūtimis, kadangi sesijoje, užuot griežtai pasmerkus sovietinę agresiją buvo nuspręsta apsiriboti žodiniu pasmerkimu ir sprendimu sekti tolesnę įvykių raidą tęsiantis šiai agresijai.
Vis tik LŽTGA pastangos padėjo atkreipti nemažai dėmesio į nepateisinamos agresijos įvykius Lietuvoje, į mūsų „Poziciją”, mano ir V. Petkaus adresus pasipylė dideli srautai Lietuvos nepriklausomybę palaikančių laiškų tiek iš įvairių politikų, ir tiek ir iš visuomeninių organizacijų atstovų, atskirų žmonių. Jų palaikymas neabejotinai palengvino Lietuvos valstybės diplomatinį pripažinimą, kuris ir prasidėjo būtent po kruvinųjų Sausio 13 įvykių ir gana plačiai nuskambėjusio LŽTGA pareiškimo (Visas pareiškimo tekstas anglų kalba Knygoje „Lietuva ir žmogaus teisės” I dalis).
Antanas Buračas
LŽTGA pirmininkas, 1990-1992 metais
Pagarba ir padėka Prof. Antanui Buračui!
Galutinai suredaguotą ir jau įteiktą tekstą tolesniam platinimui dar pasirašė ir vėliau įsteigto LRS Žmogaus teisių komiteto pirmininkas V. Čepaitis, II Sąjūdžio pirmininkas J. Tumelis.