Žmonėms jau rikiuojantis prie balsadėžių, daugelis vis dar mąsto, ko reikia Europai. Rinkimai į Europarlamentą parodys, ko tikisi Senojo žemyno gyventojai. Štai Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Bronislovas Genzelis neslepia, kad tam tikrų veikėjų iš Lietuvos nenorėtų daugiau matyti EP.
– Pasigirsta nusivylimas Europos Sąjunga, Europoje kyla įvairūs nacionalistiniai judėjimai, kurie net siūlo ją „išmontuoti“, tad ką Lietuvai duoda dabartinė Europos Sąjunga?
– Kalbant apie Europos Sąjungą, aš tikrai nemanau, kad dabartinėje geopolitinėje situacijoje Lietuva galėtų egzistuoti apsitvėrusi sienomis. Neabejotinai ES yra reikalinga, tačiau nerimą kelia prasidėjęs degradacijos procesas, apie kurio suvaldymą būtina diskutuoti ir ieškoti išeities taškų.
Nereikėtų piktintis, bet išties dažnai galime matyti tam tikrų ES paralelių su Tarybų Sąjunga. Kai ji egzistavo, visi jos dokumentai buvo verčiami į visas kalbas, visi galėjo kalbėti savo kalbomis, bet praktiškai nekalbėjo. Tai buvo rusų tautai naudinga kosmopolitizmo idėja. Dabar yra iš principo tas pat, tačiau nei prancūzams, nei vokiečiams išnykimas negresia, bet dėl mažesnių valstybių kyla rimtų klausimų.
– Kaip reikėtų sugrįžti prie tų esminių idėjinių klausimų?
– Mano supratimu, viena iš galimybių – Europos Parlamentas. Jis dar neturi lemiamos įtakos, bet turi tam tikrų svertų. Kitas svarbus veiksnys, kokie ateis valstybių vadovai ir ar jie suvoks, kokioje sudėtingoje situacijoje yra dabartinė Sąjunga?
Reikėtų kelti klausimą, kam EP atstovauja mūsų išrinkti delegatai? Štai dabar jų yra 11, bet jie skirtingose frakcijose. Vėl tenka grįžti prie Tarybų Sąjungos, kiekviena respublika turėjo savo atstovus parlamente. Sąjūdžio laikais tas ir suveikė, tačiau atstovai nebuvo taip išbarstyti kaip dabar EP.
EP reikėtų reorganizuoti, mažosios valstybės turėtų siekti daugiau vietų ir atstovai nebūtų išskaidomi, atsirastų valstybių frakcijos. Tie 11 turėtų pirmiausia tarnauti Lietuvai, o ne bet kam, pažirę po skirtingas frakcijas.
– Pasigirsta kalbų, kad šitas EP bus ypač euroskeptiškas ir ypač stipriai nusiteikęs prieš dabartinę Sąjungą.
– Dabartinė problema, kad Briuselyje susibūrę biurokratai ypač padidino savo galias.
„Brexit“ kontekste man labai įstrigo Terezos Mei (Theresa May) pareiškimas, kad dauguma britų atstovų Briuselyje yra šalininkai tokios sąjungos, kokia ji yra. Dauguma jų yra „Brexit“ priešininkai. Kodėl?
Pasak jos, atsakymas paprastas, kiekvieno jų atlyginimas nemažesnis negu premjerės. Biurokratai labiausiai bijo prarasti savo lėšų šaltinį ir juos tenkina situacija, kokia yra dabar. Iš čia ir kyla kita didelė problema – Briuselyje susikūrė biurokratija, kuri yra tarsi nevaldoma, savaiminė, kartais net parazitinė institucija, kuri bijo bet kokių permainų.
Kita problema, kai Lietuva ar kita mažesnė valstybė pradeda kelti panašius klausimus, vokiečiai ir prancūzai išsižioja ir viską praryja. Tačiau Britanija yra visai kas kita, jie europiečiai, tačiau pirmiausia britai. ES biurokratai visiškai nenorėjo įsiklausyti į keliamas problemas ir turime rezultatą – prasidėjo „Brexit“ procesas.
– Kas, jūsų manymu, iš kandidatų į EP reprezentuotų Lietuvą geriausiai?
– Apie „valstiečių-žaliųjų“ pirmą numerį Bronį Ropę nelabai galiu ką pasakyti. Bet kuomet jie antru numeriu į Europos Parlamentą kelia Šarūną Marčiulionį – žmogų be jokios politinės patirties, aš esu nustebintas.
Be abejonės jis tikrai puikus sportininkas ir aš pats jam sakiau: „Tu puikus sportininkas, bet nekišk liežuvio kur neišmanai.“ Dėl Ukrainos, juk jis irgi jos nepalaikė, verslą ir Rusiją iškeldamas aukščiau. Tegul jis būna puikus sportininkas, bet negalima tokio žmogaus kelti į politikus, ypač į EP, kur bus sprendžiama ES ateitis.
Taip pat EP nariu negali būti toks kaip Viktoras Uspaskichas.
Kiek nukrypsiu į prisiminimus. Kai buvo Estijos nepriklausomybės 20-mečio minėjimas, šnekučiavomės su Estijos prezidentu. Jis nuoširdžiai stebėjosi lietuviais: „Jūs man pasakykite, aš, estas, negaliu suprasti. Mes galime vystyti teorinį disputą, kur daugiau nusikaltėlių tūkstančiui gyventojų, bet aš niekaip negalėčiau įsivaizduoti, kad į Estiją atvažiuotų Archangelsko suvirintojas ir po poros metų taptų vyriausybės nariu. Na, Estijoje tai nesuvokiama.“ Kodėl šitaip atsitinka, nežinau, čia mes galime galvoti tik apie tautos mentalitetą.
Dėl Rolando Pakso, – jis kaip lakūnas greitai pasiduoda įvairioms įtakoms, kur stipresni vėjai papučia, ten ir nulinksta.
Šiame kontekste prisiminiau Petrą Auštrevičių, jis, stojant į ES, buvo derybininkas, atėjo į vieną susibūrimų ir pradėjo dėstyti: „Oi kokie estai ir čekai kvaili, nori, kad visos kalbos būtų reikšmingos, tačiau jie nepagalvoja, kiek šitai kainuos.“ Toks požiūris ir žlugdo Europos Sąjungą. Jiems svarbiausia, verslas, pinigai, o esminės vienijimosi idėjos, valstybingumo išsaugojimas neegzistuoja arba yra antraeilis klausimas.
Rimčiausiai, manau, atrodo Vytautas Radžvilas, nes jis praktiškai vienintelis pasisako, kad ES, tokia, kokia yra dabar, nebegali būti ir, manau, ten nebūtų vienišas. Jis dažnai būna labai kategoriškas, tačiau niekad neišsižada valstybei svarbiausių klausimų ir tvirtai už juos kovoja.
Apie Gedimino Kirkilo atskilėlius išvis negali būti kalbos, atrodytų, kad ten pinigai lemia viską. Kalbant apie likusius socdemus, na, tarkime, Vilija Blinkevičiūtė irgi per daug subiurokratėjo, globalizmas ją tiek paveikė, kad pradėjo nebematyti platesnio konteksto.
Pas mus apskritai šiuo metu matyti daug problemų dėl partijų, atrodytų, kad jos išbliuško. Kalbant konkrečiau, pas mus yra Napoleoniukų kompleksas, kad ir kalbant apie konservatorius, atrodytų, krikščionims atliepianti partija, tačiau ji dažnai pasisako prieš krikščioniškąsias vertybes.
Kalbant apie Andrių Kubilių, kuris yra lyderių sąraše, sakyčiau jo pažiūros mažai skiriasi nuo Auštrevičiaus – liberalus globalistas. Liudo Mažylio asmeniškai nepažįstu, jis istorikas ir be abejonės jo atrastas Aktas didelis įvykis Lietuvai, tačiau, kalbant apie EP, sakyčiau, tai visiškai kitokio pobūdžio vieta. Ten jis negali būti vertinamas vien už veiksmą, už Akto suradimą. Bet, žinoma, idėjiškai lyginant su Kubiliumi, Mažylis – neblogai. Tačiau jam būtų reikalingas rimtesnis idėjinis impulsas.
– Minėjote, kad šis EP bus tarsi lūžis, nuo kurio prasidės kažkokie veiksmai. Ko tuomet turėtų tas naujasis Parlamentas siekti idėjiškai, kokie turėtų būti jo veiksmai?
– Pirmieji veiksmai, siekiamybė grįžti prie pirminių ištakų. Laisvas judėjimas, ekonominė bendrija, mokslo plėtra ir panašūs pozityvūs dalykai privalo išlikti, bet ES negali gniaužti nacionalinių valstybių ir trinti jų tapatumo, nesvarbu, jos mažos ar didelės.
Kita problema, kuri labai jautri šiuo metu, jog Briuselio biurokratai dabar jau yra ne aptarnaujantis personalas, o vadovaujantis personalas, tai šitai reikėtų keisti.
Kita problema, požiūris, kad galima kištis į nacionalinių valstybių išskirtinai vidinius klausimus. Toks neretai smulkmeniškas kišimasis supriešina piliečius ir kitas valstybes. Nacionalinės valstybės nėra atgyvena, kaip buvo pareiškę kai kurie veikėjai.
Per EP būtina suvaldyti korporacijas ir verslininkus, kurie, regis, vis labiau pradeda įsigalėti ir diktuoti savo sąlygas.
