Prof. dr. Gediminas Karoblis. Krikščionybė ir „progresas“

Baigiantis liturginiams-bažnytiniams metams ir prasidedant adventui, ypatingą prasmę įgyja klausimai apie pabaigą ir pradžią. Pabaiga ir pradžia (Alfa ir Omega) yra gerai tuo, kad jos užduoda žmogui ribas. Tokiai ribų idėjai priešinga yra begalinės pažangos idėja.

Įvairiuose naujienų portaluose kartais pasirodo komentatorių nusivylusių krikščionių Bažnyčios „pažanga“ straipsneliai. Juose daroma prielaida tarsi pasaulyje vyktų kažkoks progresas ir krikščionių Bažnyčia jame vilktųsi iš paskos. Arba kitaip: tarsi kažkur pasaulyje egzistuotų aukščiausio moralinio išsivystymo lygis, organizacija ar judėjimas, kurios atstovai vertintų galimų kandidatų daromą pažangą.

Net patys tokios nuomonės oponentai dažnai priima tokios argumentacijos rėmus ir skiria „progresyvistinę“ krikščionybę nuo „fundamentalistinės“. Tai sutinkame ne tik krikščioniškas idėjas nagrinėjančiose konferencijose, bet ir mūsų filosofijos klasikų darbuose. Pavyzdžiui, Antanas Maceina, pasisakydamas kunigų celibato klausimu, nors ir kabutėse, rašo apie „pažangųjį“ ir „tradicinį“ sąjūdžius.

Krikščionybei progreso idėja taip pat svetima kaip ir filosofijai. Šiuolaikinėje filosofijoje (išskyrus Kinijos komunistų partijos lyderių raštus) progreso idėja užima savo nedidelę vietą, ir jokiu būdu nelaikoma savaime suprantama arba visuotinai galiojančia. Filosofai dar dabar ginčijasi ir su senovės graikų, ir su senovės kinų ar indų filosofais ir išminčiais. Visų laikų išminčiai turi savo vietą prie to paties stalo. Nė vienas nėra varomas šalin kaip „atsilikęs“.

Krikščionybei progreso idėja taip pat svetima kaip ir filosofijai.

Kaip pastebėjo Šv. Augustinas, Abraomo religija skiriasi nuo pagoniškųjų religijų tuo, jog laikas joje yra kryptingas. Laikas yra „pakabintas“ ant Šventosios istorijos ašies. Mūsų gyvenamas laikas yra istorinių įvykių seka, o ne gamtinio, ar olimpinio, ciklo atsikartojimas. Tai būdinga ir judaizmui, ir krikščionybei, ir islamui.

Mums pažįstamame krikščioniškame mokyme viskas prasideda pasaulio ir paties laiko sukūrimu, pasiekia aukščiausią tašką pasaulio išganymo įvykyje ir juda į šio įvykio galutinį užbaigimą laikų pabaigoje. Tačiau tai nereiškia, kad čia turėtų būti matomas kažkoks „progresas“ laikų pabaigos link. Šventoji istorija yra ir amžinybėje, ir pasaulyje vykstanti istorija. Jos aukščiausias taškas, krikščionybės požiūriu, jau kelių tūkstantmečių  praeityje.

Manyti, kad kiekviena žmonijos karta pasiekia aukštesnį moralinį lygį nepagrįsta nei filosofiškai, nei teologiškai. Taip galima kalbėti apie technologijas, bet ne apie moralę. Šių laikų šventasis nėra labiau šventas už pirmųjų amžių šventuosius. Kaip ir šių laikų nusidėjėlis nėra labiau blogas už didžiuosius pirmųjų amžių nusidėjėlius. Net jeigu ir galima būtų kalbėti apie kokią nors moralinę pažangą, kaip galėtume būti tikri, kad mūsų laikai po šimto metų nebus vertinami kaip tamsieji viduramžiai?

Krikščioniškai mąstysenai artimesnė ingreso idėja. Krikščionis per krikštą tampa Bažnyčios, t. y. krikščionių bendruomenės dalimi. Kaip jau minėjome švęsdami Visų šventųjų dieną, krikščionis krikštu įeina ne tik į gyvųjų, bet ir šventųjų mirusiųjų ir globėjų bendruomenę.

Šios gyvųjų ir mirusiųjų bendruomenės požiūriu galima būtų kalbėti tik apie vieną „progreso“ prasmę: bėgant laikams ši dabar nematoma bendruomenė auga, nes į ją įeina vis daugiau narių.

Autorius yra Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto (NMTU) Muzikos instituto profesorius, filosofas.