Prof. dr. Gediminas Navaitis. Laimės ekonomikos pamokos

Rinkimų metai – ateities vizijų metai. Vis dėlto retas, priimantis svarbius visuomenei sprendimus, politikas susimąsto apie ilgalaikius Lietuvos tikslus, apie tai kuria linkme ji keičiasi. Tiek jie, tiek juos išrinkę piliečiai kliaujasi neaiškiomis, menkai pagrįstomis prielaidomis.

Pirmieji žada, o antrieji tiki, kad valstybės valdymas bus efektyvus ir gyvenimas gėrės; pajamos augs; sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos sistemos tobulės. Politikai ir piliečiai tarsi sutaria, kad BVP (bendras vidaus produktas) turi augti ir augti, kad vartoti reikia vis daugiau ir daugiau, kad valstybės skolos kažkokiu būdu išnyks.

Kodėl materialinė gerovė turėtų nesulaikomai kilti paaiškinimo nėra. Kodėl jos kilimas, bent jau išsivysčiusiose šalyse, vykęs nuo praeito amžiaus viduryje šiandieną stringa paaiškinimo irgi nėra.

Ryškus svarstomų, bet neišsprendžiamų problemų kamuojamos šalies pavyzdys Lietuva, kuri itin sėkmingai įgyvendino visus savo politinius tikslus. Netgi tuos, kurie XX amžiuje laikyti veikiau įstabia svajone, nei konkrečių veiksmų programa. Totalitariškai valdomas, Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė rinkos ekonomiką, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, ES ir NATO nare, kurio BVP nebesiskiria nuo ES vidurkio. Nepaisant šių akivaizdžių pasiekimų žmonių patenkintų valstybės valdymu, socialine ir ekonomine padėtimi bei savo asmeniniu gyvenimu nėra daug.

Gal Lietuvos padėtis, jos visuomenės psichologinė būklė yra išskirtinė? Akivaizdu, kad ne. Žlugus komunistiniai sistemai F. Fukuyama paskelbė istorijos pabaigą, liberalios demokratijos ir rinkos ekonomikos globalią pergalę. Jis ir jam pritariantys sugebėjo „nepastebėti“, kad moderniose vakarų šalyse augant BVP drauge neretai augo ar bent jau nesumažėjo depresijų, alkoholizmo, narkomanijos, šeimų irimo atvejų, kad ir labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios valstybės, kuriose gyvenimo lygis aukščiausias, daug metų sprendžia vis tas pačias problemas – bando sumažinti skurdą, suvaldyti migraciją, įveikti demografines krizes. Todėl neišvengiamai tenka naujai įvertinti šiuolaikinės visuomenės raidos kryptį, ieškoti naujų galimybių ir kelių, kurie vestų link didesnės gerovės.

Čia tiktų užduoti, regis naivų klausimą: „Ką laikysime didesne gerove?“ Gal tai daugiau daiktų kiekvienam ir didesnė valstybės skola visiems? Gal tai svetimų ir susvetimėjusių žmonių šventė rengiama suirusioje bendruomenėje? Gal tai dar keliasdešimt metų vartojimo laukiant ekologinės katastrofos? Vargu ar tokia gerovė labai patraukli, bet kol kas ji kuriama tarsi nematant veiksmų perspektyvos.

Pamėginus perspektyvą suprasti, galima pasiremti Nobelio premijos laureatu ekonomistu A. Senu (Amartya Kumar Sen) įžvalga. Jis aptardamas gerovę pasiūlė įvertinti turtingumą, pasitenkinimą materialiniu gyvenimu ir gebėjimą klestėti.
Tradicinėje dar viduramžiais pradėjusioje formuotis sampratoje materialinio aprūpinimo augimui buvo teikiama pirmenybė ir daugiau buvo tapatinama su geriau. Akivaizdu, kad kiekybė nelygu kokybei ir turtingumas nelygus pasitenkinimui juo, o bandymai sieti gerovę, klestėjimą, visuomenės laimę su BVP parodė, kad tarp šių dalykų ryšys nėra tiesioginis. Todėl ir galimybę klestėti lemia ne vien turtas, o daugelis kitų dalykų – šeima, pasitenkinimas darbu bei socialiniais ryšiais.

Ar šie teiginiai galėtų tapti XXI a. politikos pagrindu? Ilga laiką jie buvo už realios politikos ribų. Tai neturėtų stebinti, nes klestėjimas ir laimė priklauso nuo visuomenės galimybių, nuo jos turimų fizinių (gamtiniai ištekliai, gamybos priemonės), finansinių (pinigai) ir socialinių (žmonių išsilavinimas, juos jungiančios vertybės ir pan.) išteklių. Be to šių išteklių reikšmė kinta. Iki XIX a. lemiantis vaidmuo teko gamybos priemonėms ir gamtiniams ištekliams. Todėl filosofai rūpinosi kaip teisingai padalyti žemę, o didžiosios pasaulio valstybės kariavo dėl kolonijų. Tuo pat metu žmogus vis dar buvo įrankis, vis dar egzistavo vergovė.

Kas šiandieną nutiktų bandantiems gyventi pagal tų laikų taisykles? Jie žlugtų, kaip, kad žlugo Sovietų Sąjungą turėjusi daugiausiai aukso, naftos, urano, miškų nei kitos pasaulio šalys, bet kūrusi savo ekonomika kalinių ir neturinčių pasų, negalinčių palikti kaimo žmonių rankomis. Bandymas pereiti į laisvesnį gyvenimą neatitiko vergovinės-sovietinės ekonomikos ir ją pribaigė. XX a. didžiausia vertybė tapo finansinis kapitalas.

Laikyti pinigus banke buvo saugu ir protinga, nes jų gausėjo. Šveicarija buvo pavyzdys visiems, nes nedalyvavo nei I –ame, nei II – ame pasauliniuose karuose, tačiau priglausdavo visų kariavusių pinigus. JAV dolerius buvo galima pakeisti į auksą. Kas šiandieną nutinka gyvenantiems pagal XX a. taisykles? Jie vis sprendžia ir sprendžia tas pačias problemas, vis bando įveikti pasikartojančias krizes. Todėl XXI a. tai perėjimo prie kitais pagrindais organizuojamos ekonomikos, kurios pagrindas socialinis kapitalas, amžius.

Perėjimas į naujais principais tvarkomą ekonomiką neišvengiamas ne dėl kieno nors gražių norų, o dėl esminių permainų visuomenėje. Faraonų laikų Egipte, antikinėje Romoje tūkstančiai vergų kūrė gerovę jos savininkui bei keliolikai jo šeimos narių. Tuo metu vergų laimės idėja būtų atrodžiusi itin keistai.

Keli šimtai baudžiauninkų aprūpindavo viduramžių riterį. Jiems buvo žadamas atlygis ir laimė danguje. Vėlyvaisiais viduramžiais, augant miestams, amatininkai ir prekybininkai tikėjosi gražesnio gyvenimo šiame pasaulyje, o buržuazinės revoliucijos skelbė svarbią laimės prielaidą – laisvę ir lygybę. XX a. pradžioje pradėta rūpintis dirbančių savijauta, nes skirtumas tarp to ką vienas žmogus pagamindavo turtingoje, techniškai išsivysčiusioje ir atsilikusioje šalyje buvo 5:1. Šiandiena šis santykis yra 300:1 ir jis keisis dar labiau, nes ketvirtoji pramonės revoliucija, dirbtinis intelektas sparčiai verčia pertvarkyti visuomenę. Todėl vis labiau aiškėja, kad būtinas naujas, atitinkantis XXI a. sprendimas – laimės ekonomika ir jos principus įgyvendinanti politika.

Šį sprendimą pristačiau dar 2012 metais išleistoje knygoje „Geriausias pasirinkimas – laimingesnė Lietuvos galimybė“ bei leidinyje „Laimingesnis žmogus – sėkmingesnė Lietuva“. Vėliau jis aptartas knygose „Felicitarinis kelias“ ir „Laimės ekonomika“.

Pastaba: „Pozicijai” paskelbus straipsnį apie labai gerą, gal net puikų LPT, vadovo darbą iš kart pradėjo aiškėti ir kiti jo nuopelnai, „Delfyje” atsirado tekstas apie tai, kad jis semiasi išminties iš rusų.Skaitykite ČIA

Neturintys laiko ar noro skaityti gali susipažinti su video informacija apie laimės ekonomiką.

Laimės ekonomika (video)
I. https://www.youtube.com/watch?v=bw_CBcixAak
II. https://www.youtube.com/watch?v=2Fwd6cK1fno
III. https://lsveikata.lt/lsveikata-tv/pokalbis-su-psichologu-prof-dr-gediminu-navaiciu-apie-laimes-ekonomika-3-dalis-12676
IV. https://lsveikata.lt/lsveikata-tv/pokalbis-su-psichologu-prof-dr-gediminu-navaiciu-apie-laimes-ekonomika-4-dalis-12722
V. https://lsveikata.lt/lsveikata-tv/pokalbis-su-psichologu-prof-dr-gediminu-navaiciu-apie-laimes-ekonomika-5-dalis-12735
VI. https://lsveikata.lt/lsveikata-tv/pokalbis-su-psichologu-prof-dr-gediminu-navaiciu-apie-laimes-ekonomika-6-dalis-12750
VII. https://lsveikata.lt/lsveikata-tv/pokalbis-su-psichologu-prof-dr-gediminu-navaiciu-apie-laimes-ekonomika-7-dalis-12773
VIII. https://lsveikata.lt/lsveikata-tv/pokalbis-su-psichologu-prof-dr-gediminu-navaiciu-apie-laimes-ekonomika-8-dalis-127