Lietuva 2024 metais pagal „Pasaulio laimės indeksą“ (apie jį galima paskaityti „World Happiness Report“) atsidūrė 19 vietoje. Laimingiausia šalimi paskelbta Suomija, po jos rikiuojasi Danija, Islandija ir Švedija.
Įpratusius skųsti ir dejuoti šis faktas suerzino. Laimingas lietuvis vis dar už nemenkos dalies visuomenė suvokimo ribų. Jie vadovaujasi nuostata, jog laimė nepriklauso nuo mūsų sprendimo. Jie tiki, kad laimę lemia kažkas kitas – prasta valdžia, bjaurūs viršininkai, nedėkingi vaikai ir dar daug kitų išorinių aplinkybių. Nors tikrai yra girdėję teiginį, kad jausmus dera ugdyti.
Laimė irgi jausmas. Todėl galime aptarti, kaip atsiranda laimingo žmogaus savijauta, galima susipažinti su Nyderlanduose, vienoje laimingiausių šalių pasaulyje, populiaria „Niksen“ idėja, skatinančia laikas nuo laiko pasitraukti iš profesinių, socialinių lenktynių, atsisakyti kovų, laimėjimų, įtampos ir tiesiog nieko neveikti.
Laikas, kai ramiai geriame žolelių arbatą, pro langą žiūrime į lėtai plaukiančius debesis ar skraidančius paukščius, o mintys nebesprendžia problemų, padeda atsipalaiduoti, būti savimi. Tai ramybės laikas, kai galima klausytis muzikos, megzti, skaityti ar ką nors daryti neskubant, nesiekiant puikaus rezultato.
Skubėti, produktyviai dirbti įpratusiam šiuolaikiniam žmogui bent iš pradžių gali būti sunku sustoti – nieko neveikti jam nuobodu. Jis pyksta, kai lieka pats su savimi. Vis dėlto, gali pasiguosti, kad betikslis laikas, gyvenimas be griežtų darbotvarkės planų irgi yra naudingas.
Psichologiniai tyrimai patvirtino tai, ką liudijo ir gyvenimiška patirtis – kūrybinių profesijų žmonės laisvalaikiu mieliau renkasi savitą laiko „sustabdymą“, jie gali tiesiog žiūrėti į židinio ugnį ar meškerės plūdurą. Toks atsiribojimas jiems leidžia naujai pažvelgti į vėliau sprendžiamus uždavinius.
Kai žmogus neužimtas veikla, nesutelkia dėmesio į ką nors konkretaus, jis gali giliau suvokti gyvenimą, patį save.
Tam gerai tinka ramybės pratimas. Žmonės, kurie bent kada bandė tingėti, lengvai jį atliks. Tam tereikia atsipalaiduoti, kelioms minutėms išjungti telefoną.
Tuo metu ramiai gulint ar sėdint užmerkiamos akys ir mintyse stebimas dėmesio judėjimas. Jis gali nukrypti į aplinką – garsus už lango, skersvėjį, šviesą; kūno pojūčius – kvėpavimą, pulsą ir į tai, kas vyksta galvoje (mintis, prisiminimus, vaizdinius).
Atliekant šį pratimą užduotis labai paprasta – reikia įsivaizduoti, kad esate tylos ir ramybės centre ir iš ten stebite savo dėmesio judėjimą, ne stabdote ir ne greitinate, o vien tik stebite. Jei dėmesys kiek ilgiau išlieka nukreiptas, pavyzdžiui, į praėjusios vasaros prisiminimą, tik pasakote sau mintyse: „Vis dar galvoju apie tą prisiminimą“. Ir nieko daugiau. Nereikia mėginti sau ką nors įteigti. Užtenka tik stebėjimo.
Baigus pratimą, kuriam pakanka 5 minučių, dažnai nustembama, kiek daug minčių, pojūčių, vaizdų pralėkė, ir pastebima, kad jos lėkė vis lėčiau, o protas rimo.
Taip nutinka todėl, kad nesutelkus dėmesio į ką nors konkretaus aktyviau veikia smegenų dalys, atsakingos už vaizduotę.
Darbingo gyvenimo etapo kaitaliojimas su ramybe ir atsipalaidavimu neišjungia mūsų pasąmonės, kuri ir per ramų neveiklumą ieško, o vėliau mums pasiūlo netikėtą sprendimą, naują požiūrį.
Pagal knygą „Sėkmės formulės“
Lietuviai nelaimingi nuo to momento kai nepriklausomoje Lietuvoje neišspildė jų gražiausios patriotiškos svajonės – dėl Landsbergio kaltės. Ir neįkalbinėkite mūsų persigalvoti. Gyvename, gyvenimas ir galimybės pagerėjo ir gerėja toliau. Tačiau tik paklausk mūsų ir iš karto prisiminsime kokie mes nelaimingi. Ir kas dėl to kaltas.
Įdomus straipsnis. Knyga irgi patiko. Dar tik pusę perskaičiau, bet jau žinau – gera ir naudinga.