Prof. dr. Gediminas Navaitis. „Lietuva 2050“ – strategija be idėjų?

Šiuo metu rengiama valstybės ir tautos ateities vizija – Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“. Panašus dokumentas „Lietuva 2030“ jau buvo parengtas. Dalis jame įvardintų tikslų įgyvendinti. Kur kas daugiau tikslų (demokratijos, mokymosi visą gyvenimą, pilietinės galios, vidutinės sveiko gyvenimo trukmės ir pan.) nepasiekti. Regis, kuriant naujus planus praverstų apsvarstyti kodėl senesnieji nepilnai įvykdyti.

Atsakymas žinomas. Strateginis planavimas prasideda nuo užsibrėžtų siekių įvardinimo. Gal tik darželinukams reikia priminti, kad svajonė ir tikslas ne tas pat. Svajonė trokštamų dalykų vaizdinys, o tikslas turėtų būti konkretus ir realiai pasiekiamas. Nemažiau svarbu pasiūlyti aiškų kelią link jo, nes darant tą patį paprastai tas pat ir gaunama.

Dokumento „Lietuva 2050“ projektas tikrai nėra naujų idėjų pristatymas. Antai laimės ekonomikos idėjų projekte nepavyktų rasti. Įstabu, bet projekte iš vis nėra ekonominių idėjų, sakoma, kad bus sukurta „konkurencinga mokslo ir inovacijų sistema, pradėta įgyvendinti socialiai atsakingos ir ekologiškai tvarios ekonomikos plėtra“, bet kukliai nutylima iš kur atsiras pinigų jai.

Nėra pagrįstų siūlymų ar palikti esamą BVP (bendro vidaus produkto) perskirstymo sistemą ar ją keisti, o jei keisti tai kaip (vienodai ar progresiškai apmokestinti pajamas? turtą? regresiškai apmokestinti vartojimą?). Net ne pačiame palankiausiame valstybės raidos scenarijuje pažymėta, kad „šalyje egzistuos didelė vidurinė klasė, skurdo rizika beveik išnyks“.

Turėti didelę ir stiprią vidurinę klasę be abejo patrauklu, tačiau neatsakius kodėl pastaraisiais dešimtmečiais ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse viduriniosios klasės pajamos santykinai mažėja, nenurodžius kaip jos bus išsaugotos ir didinamos, vidurinės klasės gausinimas lieka niekuo neparemtu gražiu pažadu.

Vis aktualesnis klausimas turtinė nelygybė – strategijoje nei minimas, nei sprendžiamas. Nesiplečiant į jo svarstymą galima paminėti „Oxfam“, nepriklausomų labdaros organizacijų, siekiančių sušvelninti visuotinį skurdą, konfederacijos ataskaitoje nurodoma faktą, kad 1 proc. turtingiausių pasaulio žmonių šiuo metu valdo didesnį turtą nei visi kiti pasaulio gyventojai, o 42 jo atstovai, t. y. turtingiausi pasaulio žmonės valdo tiek pat turto, kiek ir skurdžiausiai gyvenanti pusė viso pasaulio gyventojų, t. y. 3,7 mljrd. žmonių.

Klausimas: „Ką darys ateities Lietuva su turtingiausiais savo piliečiais? Globos? Skatins prisidėti prie visuomenės gerovės? Kaip skatins?“-  pernelyg sunkus strategijos kūrėjams.

Projekte tiksliai pažymėta – „Lietuva yra viena iš tų Europos šalių, kuriose pajamų nelygybė viena didžiausių“. Pripažinti problemą pirmas žingsnis. Nepasiūlyti jokios idėjos kaip ją spręsti, tai nepadaryti antro žingsnio.

Projekte išskirta svarbi Lietuvos ateičiai problema – spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas. Jame pažymima, kad dėl santykinai žemo gimstamumo, aukšto vyrų mirtingumo ir intensyvios emigracijos per pastaruosius tris dešimtmečius susiformavo nepalanki gyventojų amžiaus struktūra: prognozuojama, kad, vyraujant dabartinėms tendencijoms, iki 2050 m. Lietuvos gyventojų skaičius sumažės iki apytikriai 2,2 mln. Pirmas žingsnelis padarytas – problema pripažinta. O koks antras, kaip siūloma ją spręsti?

Svajojama, kad Lietuva bus „patraukli šalis gyventi, kurioje noriai kuriasi ir kitų šalių talentai“, kad „imigrantų integracija padeda spręsti darbo jėgos trūkumo problemas“, kad „ į Lietuvą sugrįžta vis daugiau išeivijoje gyvenančių lietuvių“, o „išmintinga demografijos politika stabilizuoja gyventojų skaičių šalyje“.

Labai maloni ir graži svaja. Jokių užuominų kaip kurti išmintinga demografijos politiką, jokių idėjų kaip svajonę paversti tikrove nėra.

Pristatant Lietuva, įgyvendinusią savo ateities viziją 2050-aisiais rašoma, kad tai bus „brandžios demokratijos valstybė su stipria demokratine politine kultūra“.

Tikslas tikrai priimtinas, bet ar demokratija bus atstovaujama ar plėsis ir kaip plėsis tiesioginė demokratija – neatsakyta. Klausimas ar esama rinkimų sistema pakankamai demokratiška, ar ją numatoma tobulinti ir kaip tobulinti net nesvarstytas.

Suprantama stiprios demokratinės kultūros piliečiai šiuos klausimus išspręstų, bet būtų įdomu sužinoti, kaip ir kodėl jie taps politiškai kultūringesni. Apie tai projekte irgi nei žodžio. Nebent tuo laikyti pažadą „visiems Lietuvos piliečiams, sudarytos lygios galimybės įsitraukti į viešosios politikos klausimų svarstymą“. Gal tikslas jau pasiektas, nes ir šiandieną svarstyti niekas neuždraudė.

Projekto „Lietuva 2050“ tinklalapyje rašoma, kad šios strategijos rengėjai lauks pastabų iš valstybės ateitimi besirūpinančių piliečių.

Bent vieną, bet labai esminę, pastabą tikrai galima padaryti. Pasaulio šachmatų čempionas Maksas Eivė sakė, kad strategija reikalauja idėjų. Jei projekto rengėjai pamėgintų atskirame lape užrašyti siūlomas idėjas, veikiausiai patys savimi stipriai nusiviltų, nes jų tiesiog nėra. Yra gražių palinkėjimų gal net užstalės tostų rinkinys. Kone kiekviena projekto pastraipa prasideda žodžiais Lietuva tobulins, reikšmingai didins, stiprins, plės. Norėtųsi sulaukti ne tik jų, bet ir minčių apie kurias būtų galima kalbėti, jas kritikuoti ar joms pritarti.