Tinklalapyje „Pozicija“ buvo paskelbtas straipsnis „Saugesnė Lietuva. Ką siūlo laimės ekonomika?“ (autoriaus neminėsiu).
LRT tinklalapyje paskelbtas straipsnis „Oligarchai? Kažkas supainiojo valstybes.“ (autoriaus neminėsiu). Kodėl nepaminėjau? Nes jame vienos verslo grupės atstovas rašo apie neįvardinamus nenuovokius profesorius, kurie nežino ką reiškia žodis „oligarchas“.
Apseikime be šio žodžio. Jei kas mano, kad pakeitus terminą į kažkam mielesnį „verslo atstovai“ ar dar kaip nors, esmė pasikeis, tikrai, galima pabandyti tai padaryti.
Laimės ekonomikos idėjų pagrindimas ir esmė:
1. Moderniose turtingose ES šalyse pritrūko pinigų gynybai yra vargstančių. Ar visuomenė turi tapti turtingesnė, kad išspręstų šias problemas? Sunku būtų paneigti, kad tam labiau trūksta politinės valios, o ne materialinių resursų. Po to tektų padaryti nuoseklią išvadą – perskirstymo sistemą būtina keisti atsižvelgiant į modernaus pasaulio galimybes, į taip vadinamos laimės ekonomikos idėjas.
2. Skurstantieji yra tą visuomenės dalis, kurios indėlis į valstybės biudžetą, taigi ir į gynybą, nėra ir negali būti didelis. Jiems patiems reikia rėmimo. Nekyla abejonių, kad reikšmingiausiai valstybės biudžetą turėtų papildyti turtingiausieji tačiau šiandieną pagrindiniu mokesčių, kurie išlaiko valstybę mokėtoju tapo vidurinė klasė.
3. Laimingesnės visuomenės kūrimo finansavimo būdas – itin didelio turto, visų pirma oligarchijos ir didžiųjų korporacijų turto, apmokestinimas.
4. Nenorintiems suvokti kas yra didelis turtas, galima siūlyti vieną iš daugelio paskaičiavimų. „Oxfam“ nepriklausomų labdaros organizacijų, siekiančių sušvelninti visuotinį skurdą ataskaitoje nurodoma, kad 1 proc. turtingiausių pasaulio žmonių šiuo metu valdo didesnį turtą nei likusi žmonijos dalis.
Jie gavo beveik du trečdalius viso naujo turto, kuris siekė 42 trilijonus dolerių, sukurto nuo 2020 metų. Kiekvieną savaitę Žemės planetoje atsiranda 4 nauji milijardieriai, o tuo pat metu 773 milijonai žmonių badauja. Jų skaičius nuo 2019 metų išaugo 152 milijonais.
Oxfam“ siūlo įvesti pasaulinį dviejų procentų mokestį milijardierių turtui. Pavyzdžiui, Vokietijoje jis galėtų duoti iki 28 milijardų eurų pajamų per metus ir paliestų ne daugiau kaip 5 tūkstančius šeimų.
Kaip šiuos teiginius bando neigti verslo grupės atstovas? Jis skaitytojui leidžia suprasti, kad Lietuva nėra modernaus pasaulio dalis, kad ekonominiai ir socialiniai procesai vykstantys visame pasaulyje Lietuvą aplenkė ir jokios „oligarchijos“, „naujosios aristokratijos“ ar panašiai apibudinamos grupės Lietuvoje nėra.
Tokios mintys, kad turtingieji gyvena kažkur kitur, bet tik ne mūsų šalyje, ne kartą girdėtos. Šiandieną kiekvienas gali užduoti dirbtiniam intelektui (OpenAI ChatGPT ar Google Bard) klausimą apie turto Lietuvoje pasiskirstymą ir sužinoti: Lietuvoje yra apie 10 – 15 įmonių, kurių turtas viršija 1 milijardą eurų, Lietuvoje gali būti apie 300 – 400 įmonių, kurių turtas viršija 100 milijonų eurų. Žurnalas „Top“ skelbia duomenis, kad Lietuvoje yra apie 500 žmonių, kurių bendras turtas siekia beveik 20 mlrd. eurų. Lietuvoje gyvena 452 milijonieriai, kurių turtas viršija 50 milijonų eurų.
Verslo grupės atstovas suveltai aiškina, kad pelno mokestis „Lietuvoje nėra mažas. Oficialiai – 16 proc., bet realiai – iki 27,75 proc., kai įskaičiuojamas ir 16 proc. mokestis nuo dividendų“ bėdavojasi, kad daugelis ES šalių dividendus apmokestina švelniau ir siūlo „paprastą sprendimą“ – padidinti PVM, kuris jo nuomone yra „vienas mažiausiai žalingų ekonomikos augimui mokesčių.“
Jis giliamintiškiai pastebi, kad turtingieji taip pat perka, vartoja, moka. Prirašė ir dar daug gražių žodelyčių apie investicijas, apie pasitikėjimą, kuris sugriūtų apmokestinus milijonierius, apie piktybišką kiršinimą.
Nieko neparašė apie esminę laimės ekonomikos idėją – šiuolaikinė visuomenės gali didinti valstybės pajamas nedidindama, o netgi mažindama mokesčius vidurinei klasei. Tam tereikia apmokestinti turtą neskirtą vartojimui, ne namą, automobilį ar vasarnamį, o turtą kuris yra visuomenės valdymo įrankis.
Belieka apgailestauti, kad verslo atstovas nepanoro kalbėti skaičių ir racionalių argumentų kalba ir priminti – Lietuvos saugumo padėtis nebeleidžia delsti.
Neišvengiamai teks rinktis ar žlugdyti vidurinę klasę, leisti stiprėti naujosios „aristokratijos“ įtakai, ar kurti laimės ekonomiką.
