Švenčiant valstybingumui svarbias datas įprasta mintimis grįžti į istorinę minimo įvykio akimirką. Rečiau bandoma suprasti valstybės šventėse slypintį Lietuvos istorijos pasakojimą ir jo įtaką dabarčiai.
Vasario 16-oji yra ne tik šventė, bet ir simbolis, todėl į ją galima pažvelgti kaip į kolektyvinės pasąmonės archetipą.
Kolektyvinė pasąmonė, anot analitinės psichologijos kūrėjo Karlo Gustavo Jungo (Carl Gustav Jung), yra atminties pėdsakų saugykla. Ji atspindi mintis ir jausmus, kurie yra bendras dvasinis paveldas, bendras polinkis suvokti, vertinti ir reaguoti į aplinką. Tai įgimtas asmenybės struktūros pagrindas, kuris pradeda ir padeda formuoti patirtį. Pasak K. G. Jungo, kolektyvinė pasąmonė susideda iš pirminių psichinių vaizdinių – archetipų (gr. Archē – pradžia + typos – pavyzdys). Vietoj moksle priimto termino „archetipas“ būtų galima rašyti „pirmavaizdis“.
K. G. Jungas išskyrė kelis pagrindinius archetipus: vyriškumą, moteriškumą, personą – socialinius asmenybės vaidmenis, šešėlį – psichikos dalį, kurioje slypi tai, ko asmenybė nenori sau prisiskirti, išmintį – gyvenimiškos patirties ir brandumo įasmeninimą, Dievą – psichinę realybę, „perkeltą“ į išorinį pasaulį.
Svarbūs tautai ir visuomenei istoriniai įvykiai irgi turi savus pirmavaizdžius. Daugeliu atvejų jie išreiškiami meno kūriniuose, ritualuose, apima svarbiausias žmogaus patirtis. Jų suvokimas savitai atspindi kiekvieno gyvenimo iššūkius.
Akivaizdu, kad Vasario 16-a nėra vien asmeninis pirmavaizdis. Tai simbolis, archetipas, vaizdinys vienijantis tautą. Todėl valstybingumui ir tautiškumui priešiškos jėgos nuolat bandė jį menkinti, drausti prisiminti, persekiojo švenčiančius Vasario 16 -ą sovietinės okupacijos metais.
Neigdamos šios šventės reikšmę, antilietuviškoms jėgos prasimanė naujus simbolius ir vertė juos naudoti. Tačiau bandymai įdiegti į kolektyvinę tautos pasąmonę naujus archetipus nepasisekė. Vargu ar kas iš „Pozicijos“ skaitytojų pažįsta švenčiantį Litbelo ar LSSR įkūrimą.
Vasario 16-osios archetipas neišnyko, nes jis tapo tikėjimo valstybe ir žmonių pasitikėjimo savo jėgomis ženklu, mūsų psichikos gelmėse suvienijančiu skirtingas kartas ir skirtingus žmones. Neatsitiktinai visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose atsirado gatvės su Vasario 16-osios pavadinimu, o jos idėja tęsta 1949 m. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio tarybos deklaracijoje ir 1990 metų Kovo 11-osios akte, kurie savo teisėtumą kildino būtent iš 1918 m. Vasario 16-osios.
Gana paprasti klausimai – Koks Vasario 16-os vaizdinys, kokius veiksmus jis skatina ir jausmus sukelia? – leidžia artėti prie šio archetipo pažinimo. Jie ir buvo užduoti keliems šimtams tiriamųjų. Atsakymai leidžia išskirti bent tris pakankamai skirtingus Vasario 16-osios archetipus ir atskleidžia Lietuvos visuomenės prieštaravimus.
Vienai apklaustųjų grupei, valstybinės šventės, taigi ir Vasario 16-a, saviems reikalams skirta diena. Jie atribojo save nuo politikos, nedalyvauja nei Seimo, nei prezidento, nei savivaldybių rinkimuose. Daug jų valstybinių švenčių dienomis darbuojasi sode (bent vasario mėnesį ten nelabai yra ką veikti) ar tvarko buitį.
Dalis jų žino, kad tokios dienos yra ir proga sočiau pavalgyti. Paprastai tai žemesnio išsilavinimo, nesidomintys Lietuvos istorija žmonės. Tarp jų buvo ir nežinančių kas Vasario 16-ą pažymima. Įdomu, kad šv. Kalėdas, šv. Velykas ar Naujus metus jie suprato daug aiškiau. Galima sakyti, kad jie neturi Lietuvos valstybės sukūrimo atkūrimo ir šiandienio veikimo archetipo.
Įdomesni likusieji, kuriems Vasario 16-oji yra reikšminga diena, kurie ją nors kaip pažymi. Jeigu kas nors pažymimą, neišvengiamai tenka apsispręsti kas pažymima. Gana paplitęs Vasario 16-osios archetipas – tapatinti ją su neįtikėtina sėkme. Turintys tokį archetipą žmonės, mąstydami ir kalbėdami apie Vasario 16-ąją, renkasi vaizdinį – nepaprastai palankiai susiklosčius aplinkybėms buvo atkurta valstybė. Jiems atrodo, kad negausus signatarų būrelis pasinaudojo proga ir tarsi „pralindo pro adatos ąselę“.
Trečias Vasario 16-os archetipas – žvelgti į ją kaip ilgamečių kovų, pasiaukojimo ir didvyriškumo rezultatą. Priėmę šį archetipą paprastai prisiminė 1794 m., 1830 m. ir 1863 m. sukilimus, 1905 m. Didįjį Vilniaus Seimą, kuriame reikalauta Lietuvos autonomijos bei kitų teisių ir laisvių.
Archetipai padeda suvokti save ir pasaulį. Jie suteikia formą žmogaus dvasinei patirčiai, lemia požiūrį, o drauge ir elgesį. Jie liudija emocinius išgyvenimus. Svarbiomis akimirkomis vidinis balsas ateina iš kolektyvinės pasąmonės į atskiro žmogaus sąmonę. Tada pagal archetipinę patirtį sukuriami įspūdingi meno kūriniai, iškeliamos naujos idėjos, atsakoma į itin asmeniškus klausimus. K. G. Jungas siūlo žmonėms, kuriems nesiseka, atsigręžti į archetipus, nes tai padės suvokti savo energiją ir nukreipti ją troškimams įgyvendinti.
Mokytis suvokti archetipus, pasąmonės ženklus galima pradėti labai paprastai – tereikia savęs paklausti, kokių minčių ir jausmų sukelia vienas ar kitas simbolis. Iškeliant trispalvę Vasario 16-ąją irgi pravartu savęs paklausti kas yra šį diena man, su kuo jį mane susieja ir pamąstyti koks pirmavaizdis vyrautų sėkmingų žmonių visuomenėje.
Prašaliečiui viskas neįtinka ir Jungas, ir Navaitis, ir mūsų šventės.
Su Vasario 16-a!
Bičiuli, komentare kalba yra ne apie valstybinių švenčių „patikimą, nepatikimą”… Komentare kalbama, kad vietos „intelektulams” laikas būtų užbaigti tęsti Gorbačiovinių laikų, „vakarietiškai VAIZDINIAIS” apiforminamą primityvų „makaronų ant ausų kabinimą”…. Navaičio „Vasario 16 VAIZDINIAI”…, vietoje Vasario 16 yra istorinis įvykis, kurio metu buvo paskelbta tarpukario Lietuvos nepriklausoma valstybė.. Adekvačiai realybę suvokiančiam žmogui tik šypseną sukelia Navaičio straipsnelio „piešiamų VAIZDINIŲ įtikinamumui, gražumui..sustiprinti” pasitelkimas „analitinės psichologijos kūrėjo” Karlo Gustavo Jungo „analitinės psichologijos „, paprasto logikos („sveiko proto”)prasme daugiau nei juokingas „kertinis postulatas” – „” Kolektyvinė pasąmonė, anot analitinės psichologijos kūrėjo Karlo Gustavo Jungo (Carl Gustav Jung), yra atminties pėdsakų saugykla.”..
Jei žinai Navaičio straipsnelio pacituoto sakinio lietuviškų žodžių tikras prasmes – „kolektyvinė(kolektyvas), pasąmonė, atmintis, pėdsakas, saugykla”-, turi nors kiek taip vadinamo loginio mąstymo atsekti sakinio mintį, pamatysi tik mistiką galinčių reikšti žodžių junginį. Tokio sakinio, „psicho” teiginio „gilią psihologinę mintį” gali „pagauti”, susikurti savo „psicho vaizdinį apie Vasario 16”, kiekvienas durnius pagal savo psicho būseną..
Taip kad, vietoje komentare aiškinimosi – „patiko, nepatiko” Vasario 16, geriau pasikrapštyk pakaušį ir pasiaiškink vienas ar pasitelkęs „psichologus” Navaitį su Karlu Gustavu Jungo – ar „paveldėjai iš analitinės psichologijos sąvokos – Kolektyvinė pasąmonė-, kokių nors NESUVOKTŲ universalių PSICHINIŲ struktūrų ir mechanizmų, taip pat instinktų, impulsų, VAIZDŲ, ARCHETIPŲ, SIMBOLIŲ..”
Jei aptiksi kur nors savyje „paveldėtos” pasąmonės atminties „pėdsaką”, pasigirk.. Visi pasidžiaugsime, nes paliktas „Pėdsakas” visuomet nenuginčijamai įrodo, kad, palikęs pėdsaką, tikrai ten BUVO…
Na o sugriovus iš vidaus tuometinę Rusiją Vasario 16 tėra istorinė data, kai Lietuvoje pasikeitė valdžia. Lygiai tokia pati istorinė data, tik be šiandiena kuriamų „pasąmoninių vaizdinių”, yra prieš vasario 16 buvusi data, kai buvo paskelbta, kelis mėnesius gyvavusi Baltarusijos Lietuvos socialistinė respublika.. Iki 1990 nusipelnė, po 1990 nenusipelnė „pasąmoninių vaizdinių” 1940 metų data, kai po tuometinių Seimo rinkimų, naujas Seimas pasiuntė delegaciją parvežti „Stalino saulės”.. Kaip 1940 metais analogiški „pasąmonės vaizdiniai”yra kuriami 2004 datai…., kai buvo parsivežta Briuselio Mėnulis…
Būtų gerai ir, manau, į naudą vietos žmonėms, jei pas juos pagaliau ateitų laikas, kai istorinėms datoms visokio plauko paišytojai nebepaišytų ” kolektyvinės pasąmonės atminties pėdsakų”…, o užsiimtų konkrečiu, visuomenei naudingu darbu….
Prof. dr. Gediminas Navaitis – ” Vasario 16-os vaizdiniai..”
„Intelektualų” skleidžiami jų sumąstyti vaizdiniai, tuo labiau konkrečiam istoriniam įvykiui kaip Vasario 16, gali būti „įdomūs” psichinių problemų turintiems žmonėms, beviltiškiems visokio „politinio” plauko idiotams, neturintiems jokio išsilavinimo, adekvačiai realaus pasaulio negebantiems suvokti „intelektualams”, bandantiems ką nors taip pat „sumistifikuoti” liurbiams….
Navaitis straipsnelyje rašo – ” Kolektyvinė pasąmonė, anot analitinės psichologijos kūrėjo Karlo Gustavo Jungo (Carl Gustav Jung), yra atminties pėdsakų saugykla.”
„Analitinės psichologijos” kūrėjo Karlo Gustavo Jungo sugalvotas (mokslinis) vaizdinys, kuriuo belieka tikėti arba ne, taip pat kaip ir buvo su „mokslininkų” pasakotomis „egzistuojančiomis” 76 lytimis, internete pristatomas sekančiai – „KOLEKTYVINĖ pasąmonė, analitinės psichologijos sąvoka – ŽMOGAUS PAVELDIMŲ nesuvoktų universalių psichinių struktūrų ir mechanizmų, taip pat instinktų, impulsų, VAIZDŲ, ARCHETIPŲ, SIMBOLIŲ VISUMA.”
Adekvačiai realybę suvokiančiam žmogui daug ką pasako apie šio teiginio „moksliškumą” vienam žmogui taikymas pagal prasmę nesuderinami „KOLEKTYVINĖ pasąmonė”… ir „ŽMOGAUS paveldima.. visuma”…
Tik visiški „lunatikai” gali patikėti, kad žmonių dvasiniai, protiniai, jutiminiai dalykai yra ir gali būti tik kiekvieno individualūs, ir jų „susumuoti, sujungti į kolektyvinius, sukrauti į krūvą…” nėra pajėgus ir pats „analitinės psichologijos kūrėjas”..Karlo Gustavo Jungo..
Ką žmogus gali paveldėti ir paveldi iš gamtos tėvų, senelių… dėka, kokią „vaizdinių, archetipų, simbolių visumą” įgyja „KOLEKTYVINĖS pasąmonės” dėka, kuri nuo senų laikų buvo vadinama žmonių visuomenės kultūra plačiąja prasme, akivaizdžiai demonstruoja vaiko gimimas, jo augimo ir vystymosi atitinkami laikotarpiai, suaugusio žmogaus gyvenimas, žmogaus supančios aplinkos kitimas..
Žmogus, kuris iš tėvų „paveldėjo” anksčiau ar vėliau „suvoktas universalias psichines struktūras ir mechanizmus”, kaip sakė Kantas „protą, intelektą, sprendimo galią”, geba susimąstyti apie „sielą, dvasią”, suvokia žmogaus pažinimo galimybių ribotumą.., Navaičiui ir „analitinės psichologijos” kūrėjui Karlo Gustavo Jungui pasakojantiems, kokia ” Kolektyvinė pasąmonė yra atminties pėdsakų saugykla” telieka pasiūlyti „nelabai analitine psichologija” patikėjusiems „dialektiniams materialistams” pamistikuoti, kaip „natūroje” atrodo „pasąmonėje patalpinti atminties pėdsakai”.. Koks Kantas savo „kritikose” apie žmogaus dvasinius gebėjimus „protą, intelektą, sprendimo galią” išdėstė taip, kad net ir vėlesnieji Kanto kritikai nebuvo pajėgūs Kanto teiginių paneigti. Savo knygose toks kritikas Kantui papriekaištavo, kad jis „gyvus dalykus mechaniškai susistemino”, ir jo filosofiją papildė kitais akivaizdžiais dalykais…, kurie išgyveno iki šių dienų…
,,Karlo Gustavo Jungo (Carl Gustav Jung).”
Ačiū už lietuviškumą lietuviškoje spaudoje.
Bet prie (Carl Gustav Jung), tikrai tiktų patabėlė iš kelių raidžių nurodančių kad tai angl.; vok.; šveic…..
Kaip malonu, kad lietuviškame tekste galiu perskaityti tikrinį daiktavardį adaptuotą prie lietuviškos bendrinės kalbos…
O originalas ar kita (tarkim tarptautinė*) kalba skliausteliuose.
Šiuo atveju Jungas miręs, bet jeigu būtų gyvas tikrai ne tik kad neprieštarautų, bet ir būtų patenkintas kad kitomis kalbomis kalbantys, jo vardą ir pavardę taria be ,,dantų griežimo”.
O dabar einu skaityti teksto.
Ypač „šveic.“ 😀
Labai geras straipsnis. Tikrai pravartu savęs paklausti kas yra Vasario 16-ą kiekvienam, su kuo jį susieja ir pamąstyti koks jos vaizdinys vyrautų sėkmingų žmonių visuomenėje