Prof. dr. Ignas Vėgėlė. Nematai – ieškok

Sunku trumpai apie pastaruosius įvykius Lietuvoje. Ypač iš ramių atostogų. Todėl tekstas Ilgokas. Ilgokai brandintas.

Politika yra viešųjų reikalų tvarkymo procesas, arba, anot Aristotelio, menas valdyti valstybę. Tai, kas vyksta pastaruoju metu, deja, primena geriausiu atveju mėgėjišką saviveiklą, kuri iki meno niekaip netraukia. Pradedant Seimo skilimu į du seimelius, posėdžiaujančius atskirai vienas nuo kito, Seimo pirmininkės jau turbūt ketvirtą dešimtmetį menančius ir klasika tapusius aiškinimus, kad opozicija veikia pagal Rusijos naratyvą.

Nauja gal tik tiek, kad prorusiška tapo jau visa opozicija. Nuolatinis dėmesys Stambulo konvencijai, partnerystės įstatymui ar kanapių legalizavimui ir menkas – artėjančios ekonominės krizės pasekmių švelninimui, vienam didžiausių kainų ir infliacijos šuolių visoje Europoje. Ministro Dulkio pareiškimai apie privalomą visų gyventojų skiepijimą ketvirtuoju skiepu nuo COVID jau šį rudenį. Ir galų gale – Karaliaučiaus dalinė blokada, tiksliau, draudimas vežti apie 40-50 proc. rusiškų ne karo paskirties prekių tranzitu per Lietuvą iš Rusijos į Rusijos Kaliningradą.

Pastarasis veiksmas Rusijos karo Ukrainoje fone yra toks prieštaringas, galintis turėti lemtingų pasekmių ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai, o gal ir pasauliui. Jo galimas pasekmės sunku lyginti net su diletantiškais Taivano ar avantiūristiniais Baltarusijos užsienio politikos pasekmėmis, nors jos buvo itin žalingos: konfliktas su Kinija atnešė milžiniškus ekonominius nuostolius, pagal Rusijos scenarijų Baltarusiją įstūmėme į Rusijos glėbį.

Tarptautinių santykių problema – stygius patikimos informacijos. Ypač sunku vertinti Lietuvos užsienio politikos veiksmus, kai jos formuotojai tyli. Maži vaikai, sudaužę puoduką ar ką sutepę, nuleidžia galvą ir slepiasi, kad negautų barti. Liūdna, kai tokio lygio užsienio politikos sprendimai priimami lyg žaidžiant slėpynių: nematai – ieškok. Tiesa, Premjerė, priešingai nei teigia beveik visa didžioji užsienio žiniasklaida, teigia, kad „jokia Kaliningrado blokada nevyksta“, o užsienio reikalų ministras dairosi į Lietuvos geležinkelius, kurie, suprask, savarankiškai nusprendė blokuoti Karaliaučių.

LIŪDNA, KAI TOKIO LYGIO UŽSIENIO POLITIKOS SPRENDIMAI PRIIMAMI LYG ŽAIDŽIANT SLĖPYNIŲ: NEMATAI – IEŠKOK.

Lietuvos geležinkeliai, nekreipdami dėmesio į ES sankcijas, prieš keletą mėnesių tariamai savarankiškai pervežinėjo baltarusiškas trąšas, dabar vėl savarankiškai nusprendė blokuoti Karaliaučių. Gal jie valdo kokį skyrių užsienio reikalų ministerijoje, o gal realiai ir yra tikrieji tarptautinės politikos formuotojai Lietuvoje?

Užsienio reikalų ministras kartoja, kad Lietuvos geležinkeliai veikia ne visai savarankiškai: ES tariamai nustato prekių tranzito ribojimus reglamentu, o reglamentas – tiesiogiai visose ES valstybėse taikomas teisės aktas. Tik pamiršta pridurti, kad minėtas reglamentas tiesiogiai nenustato tranzito per ES ribojimų tarp Rusijos ir Rusijos Kaliningrado, o kalba bendrai apie „…pervežimą prekių…, kurių kilmė yra Rusija ar kurios eksportuojamos iš Rusijos į bet kurią kitą šalį“.

ES sankcijos taikomos taip pat ir Rusijos įmonėms, užsiimančioms pervežimais kelių transportu. Siekiant išvengti bet kokių nesusipratimų, oficialiame ES Tarybos puslapyje, kuriame aiškinamos šios sankcijos, aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžiama, kad draudimai kelių transporto įmonėms netaikomi, jei vykdomos „… pašto paslaugos bei prekių tarp Kaliningrado srities ir Rusijos tranzitas“.

Nejau viliamasi, kad naivūs piliečiai patikės, kad mūsų užsienio reikalų ministro ir premjerės pareigas perėmė Lietuvos geležinkelių vadovybė? O gal manome, kad Rusijos užsienio politikos analitikai yra tiek naivūs, kad tuo patikės? Ką norime apgauti: savo piliečius, o gal save? Perfrazuojant Virginijų Savukyną: visas viešas politikų kalbėjimas Lietuvoje – jau įprastu tapęs nuolatinis netiesos sakymas.

NEJAU VILIAMASI, KAD NAIVŪS PILIEČIAI PATIKĖS, KAD MŪSŲ UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRO IR PREMJERĖS PAREIGAS PERĖMĖ LIETUVOS GELEŽINKELIŲ VADOVYBĖ?

Kaip paaiškinti mūsų politikų asketišką retoriką, prieštaraujančią tarptautinės žiniasklaidos ir teisės aktų teiginiams? Kaip paaiškinti keistą tylą? Gal girdėjome kokius nors paaiškinimus iš įtakingų Lietuvos užsienio politikos formuotojų? Gal nuraminimą? Net ir žurnalistinių tyrimų ar išsamių politologų diskusijų nėra. Toksiška tema? Turbūt. Bet apie ją turime kalbėti ir analizuoti, nes panašių veiksmų kaina yra milžiniška.

Akivaizdu, kad tai nėra Lietuvos geležinkelių, kaip teigia staiga pritilę drąsūs užsienio politikos formuotojai, savarankiškas veiksmas. Kol kas neatrodo, kad tai būtų ir ES sankcijų pakete nustatytas reikalavimas. ES vadovybė tuo klausimu tyli, nors mūsų politikai minėjo mistines konsultacijas su ES. Atleiskite, jei praleidau: su kuo buvo konkrečiai pasikonsultuota?

Bent jau kol kas panašu, kad tai yra Lietuvos valstybės užsienio politikos veiksmas. Kaliningrado dalinė prekių blokada gali būti atsakas į Rusijos dūmos deputato registruotą siūlymą (taip pat, žinoma, nesavarankišką) atšaukti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą arba gandus apie Rusijos priešiškus veiksmus Lietuvos atžvilgiu, pavyzdžiui, kad Rusija ketina pradėti vykdyti dalinę Lietuvos oro blokadą.

Net jei tikėtume tais gandais, nei vienas veiksmas nebuvo įgyvendintas – tai tebuvo gąsdinanti Rusijos retorika, kurios pastaruoju metu netrūksta. Logiškas Lietuvos atsakymas būtų pagąsdinimas dėl prekių tranzito ribojimo, o ne pats veiksmas – dalinis tranzito uždraudimas.

LOGIŠKAS LIETUVOS ATSAKYMAS BŪTŲ PAGĄSDINIMAS DĖL PREKIŲ TRANZITO RIBOJIMO, O NE PATS VEIKSMAS – DALINIS TRANZITO UŽDRAUDIMAS.

Galbūt Kaliningrado blokada užbėgama už akių Rusijos gąsdinimams tuo metu, kai Rusija dar neturi pajėgumų jų įgyvendinti dėl turimų rūpesčių Ukrainoje, kartu tai galėtų būti aiškinama kaip parengiamasis veiksmas prieš NATO viršūnių susitikimą jau kitą savaitę Madride.

NATO viršūnių susitikime gali būti sprendžiamas Švedijos ir Suomijos stojimo į NATO klausimas, taip pat perėjimas nuo Rusijos atgrasymo politikos prie gynybos, parama Ukrainai ir kitoms NATO valstybėms. O gal tai visa kartu – ir išankstinis atsakas į Rusijos gąsdinimus Lietuvai, ir NATO šalių konsolidacija prieš NATO viršūnių susitikimą?

Jei ši prielaida teisinga, tuomet šia Kaliningrado daline blokada siekiama iššaukti Rusijos agresyvią reakciją, kuri galbūt galėtų suvienyti NATO nares ryžtingesniems veiksmams ginant rizikos zonose esančias NATO valstybes. Efektyviausias būdas – per NATO 4 straipsnio taikymą (šalys tarpusavyje konsultuosis, jeigu bet kurios iš jų nuomone, kiltų grėsmė bet kurios Šalies teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui).

Nepamirštinas ir penktasis NATO straipsnis (Šalys susitarė, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu, jog tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, nedelsdama suteiks pagalbą užpultai ar užpultoms Šalims, individualiai ir kartu su kitomis Šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti).

Gal kas iš politikų ar bent jau politologų galėtų pasufleruoti, kokio Rusijos agresyvaus atoveiksmio tikimasi? Ar laukiama veiksmų, kurie sukels „grėsmę valstybės vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui”, o gal tiesiai – Rusijos ginkluoto Lietuvos užpuolimo? Juk ekonominis Rusijos atsakas, kad ir koks galingas jis bebūtų, nesukels tokių pasekmių, kurios pakeistų NATO valstybių politiką. Greičiau pajuoką: ko prašėte, tą ir gavote. Panašiai kaip Taivano atveju – Lietuva pravardžiuojama naudinga kvailele, kuri „daugiau loja, nei kanda“, bet žalos sau prisidaro su kaupu.

VADINASI, TIKIMASI TOKIO ATSAKO, KURIS BUS NE VIEN EKONOMINIS, BET IR TOKS, KURIS KELS GRĖSMĘ VALSTYBĖS VIENTISUMUI, NEPRIKLAUSOMYBEI IR SAUGUMUI ARBA, NEDUOK DIEVE, ĮVYKS GINKLUOTAS UŽPUOLIMAS.

Vadinasi, tikimasi tokio atsako, kuris bus ne vien ekonominis, bet ir toks, kuris kels grėsmę valstybės vientisumui, nepriklausomybei ir saugumui arba, neduok Dieve, įvyks ginkluotas užpuolimas.

Ši išvada skamba dramatiškai, matant koks trapus yra taikos pasaulis. Dramatiška ne vien todėl, kad kiekvieno valstybės vadovo užduotis išsaugoti taiką savo valstybėje neprarandant nepriklausomybės. Iššaukti karą didelio proto nereikia. Dramatiška dar ir todėl, kad bet kokie tarptautinės politikos veiksmai turi ne tik trumpalaikes, bet ir ilgalaikes pasekmes: šovinizmu alsuojančioje Rusijoje Lietuvos vardas ilgam išliks didžiausių priešų sąrašuose.

Ramina vienintelis aspektas: prieš NATO viršūnių susitikimą Rusijai būtų labai nenaudinga agresyviai veikti prieš NATO valstybę. O kas po to? Juk atoveiksmis gali atslinkti ir po kelių mėnesių: Rusija lengvai susikuria pretekstus karui kur tik panorėjusi. Ką jau bekalbėti apie ekonominį atsaką Lietuvai šiame itin sudėtingame gresiančio didelio ekonominio ir finansinio sąstingio etape.

LR Prezidentas Gitanas Nausėda.

Pagaliau, ką apie visa tai galvoja Prezidentas, kuriam Konstitucija paveda spręsti „pagrindinius užsienio politikos klausimus“

Vyriausybė nuo pat 2020-ųjų Seimo rinkimų nuolat atakavo Prezidento teisę spręsti užsienio politikos klausimus, savarankiškai priimdavo svarbius užsienio politikos sprendimus (pavyzdžiui, tas pats Taivano klausimas). Pamenate, buvo siekiama iš Prezidento net atimti atstovavimo ES Taryboje teisę? Prezidentūra, savo ruožtu, siekė atkovoti užsienio politiką Prezidentui, tačiau tai padaryti niekaip nesisekė.

2021 m. pabaigoje Prezidentas gavo „kozirinį tūzą“ – Prezidento teisę kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Vyriausybės pandemijos valdymo priemonių neteisėtumo. Ir čia, tikėtina, gimė nerašytas ir neskelbtas susitarimas tarp valdančiosios daugumos ir Prezidento: Prezidentui paliekama užsienio politika, bet pastarasis nesikiša į vidaus politiką.

Taip „susitarimo šalys“ ir elgėsi gerą pusmetį: Prezidentas dirbo užsienio komandiruotėse, o užsienio reikalų ministras nebestebino nederintais užsienio politikos sprendimais, iš Prezidento Lietuvoje nebesityčiojo agresyviosios kairės įtakotukai ir žurnalistai, o Prezidentas nebesirodė aktyvioje nacionalinėje politikoje.

Siekdamas išlikti paprastų žmonių ir teisingumo gynėju, Prezidentas, pagal Konstituciją turintis pareigą prižiūrėti vykdomosios valdžios teisės aktų teisėtumą, nors ir nesikreipė į Konstitucinį teismą, bet „paprašė“ Konstitucinio Teismo paskubinti pandemijos valdymo klausimų nagrinėjimą.

Kuo visa tai baigėsi, turbūt, priminti nereikia: sprendimo neturime iki šiol. Ar šis susitarimas tebegalioja po neseniai perskaityto metinio pranešimo ir jame išsakytos taiklios kritikos valdantiesiems? Atsakyti sudėtinga: arba „susitarime“ nenumatytas „draudimas“ kritikuoti per metinį pranešimą, arba, pakritikavęs valdančiuosius, Prezidentas gavo užsienio politikos dovanėlę iš Vyriausybės per Lietuvos geležinkelius. Reikia tikėtis, kad artimiausiu metu išgirsime iš Prezidento bent jau paaiškinimą, ar buvo Lietuvos geležinkelių iniciatyva derinta su juo, ar ne.

P. S. Rašant šį tekstą Prezidentas Gitanas Nausėda pakartojo užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio teiginius apie sankcijų kilmę – tai ES sankcijos, ir pati Rusija turėjo jomis domėtis. Nieko daugiau.