Lietuvoje daug kalbama apie kuriamą gerovės valstybę. Net keli Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsniai įsakmiai teigia, kad kiekvienas turi teisę į teisingą ir tinkamą atlyginimą ir visi turi teisę į gerovei pakankamą gyvenimo lygį. Todėl sunku patikėti, kad šiais laikais vergija vis dar egzistuoja ir ypač, kad ji galėtų būti šviesiausiame visuomenės sluoksnyje akademinėje bendruomenėje. Turbūt mažai kas patikėtų, kad išnaudojimas moksle egzistuoja ir kad valstybė gali engti mokslininką, diskredituodama ne tik jo vardą, bet ir reikalaudama dirbti už neteisingą atlygį.
Iš pažiūros mokslininko darbo užmokestis didesnis nei pusės Lietuvos, ką ir teigia valstybės institucijos. Be to, atsiranda tokių, kurie rodo pirštu, kad kai kurie vadinamieji “vargšai mokslininkai“ važinėja naujais automobiliais ir gyvena nuosavuose namuose ir oriai save vadina „mokslininkais“ nors dalies jų mokslo produktyvumas tik „popierinis“. Tad, tam kas nežino tiesos, gali atrodyti visa tai įtikinamai, bet faktai yra faktai. Antai 2021 m. pirmame ketvirtyje vidutinis atlyginimas Lietuvoje buvo 1505 eurai, o minimali mėnesinė alga 642 eurai. Vilniaus universitete vidutinis atlyginimas 1515 eurų. Lietuvos sporto universitete vidutinis atlygis – 1390 eurų, Klaipėdos universitete – 1300 eurų, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vos 938 eurai (t.y. tik 296 eurais daugiau nei minimalus mėnesinis).
Tad retais atvejais matomas ir valstybės pabrėžiamas spindesys yra skirtas tik pridengti skurstantį mokslininką, kurių dauguma niekada nebus rodomi kaip nepasiturinčio gyvenimo pavyzdys visuomenei. Apie jų skurdą nutylima pelno besivaikančioje žiniasklaidoje, kuri nepriima straipsnių jeigu niekas nenusižudė ar tas straipsnis bus neskaitlingas, nes skurdas, tiesiog, niekam nerūpi, o skurdžius nepajėgus už savo poziciją susimokėti ir pilti purvą ant pasirinkto politiko ar valstybės pareigūno. Viešai nekalbama, kad dažnas mokslininkas gyvena nuo algos iki algos ir bijo prarasti darbą, nes darbo rinkoje mokslininkas nėra paklausus specialistas, nepaisant aukšto jo žinių lygio. Tad akivaizdžiai dažnas mokslininkas yra marginalizuotas ar bent iš dalies marginalizuotas šiame laisvos rinkos „bunkančios“ valstybės fone.
Kodėl vieni skursta, o kiti blizga moksle, jeigu visi gauna vienodą valstybinę algą? Atsakymas paprastas. Blizgama ten, kur yra kiti pajamų šaltiniai, kurių sąskaita galima „aukotis“ mokslo labui. Aukojimasis reiškiasi per valstybės dar nuo tarybinių laikų nuosekliai diegtą misiją, kad proletaras turi atiduoti visą save „skurstančiai“ sistemai, kas reiškia, kad dažnas mokslo darbuotojas dalį savo darbo dirba po darbo tam naudodamas savo kompiuterį, spausdintuvą, telefoną, internetą, automobilį ir pan. Tokiais atvejais, laikantis įstatymų, turėtų būti vadovaujamasi LR Darbo kodeksu, t.y. turėtų būti pasirašyta panaudos sutartis, dengianti patiriamas sąnaudas, tačiau mokslo ir studijų įstaigose tokios praktikos nėra, nes valstybei – tai nenaudinga ir ji palaiko šią praktiką, nes LR Darbo kodekso laikymasis reiškia papildomas išlaidas valstybei. Todėl mokslininkas moksliniam darbui įsigydamas kompiuterį vietoje 826 Eurų, ką sumokėtų verslo subjektas, sumoka 1604 eurų iš kurių 604 eurų VSD, PSD, GPM bei darbdavio sumokami mokesčiai ir 174 eurai PVM. Tad skirtumas tik „kuklūs“ 778 eurai, kuriuos mokslininkas permoka tik todėl, kad jo patirtos sąnaudos, įsigyjant darbo priemones, nėra tinkamai kompensuojamos. Taip pažeidžiamas ne tik LR Darbo kodeksas, bet ir LR Konstitucija, kadangi ir taip [ne]teisingas darbo užmokestis dar mažinamas iš jo išskaičiuojant sąnaudas mokslo įstaigos naudai, o tai jau ne teisėti, o vergoviniai darbo santykiai menantys komunistinį palikimą.
Bet tai ne visos išlaidos, kurias patiria darbuotojas dirbdamas mokslinį darbą. Atliekant mokslinį tyrimą patiriama daugiau sąnaudų. Toliau pateikiamas pavyzdys su socialinių mokslų tyrėju yra neatsitiktinis, nes tai yra pigiausiai valstybei kainuojanti mokslo sritis, kuri yra kelis kartus skurdžiau finansuojama nei kitos mokslo sritys, ir kur vis dar teigiama, kad joje moksliniai tyrimai beveik nieko nekainuoja.
Socialinis tyrėjas turi susirinkti teorinę literatūrą. Jis jos dalį įsigyja, pirkdamas reikalingus leidinius (vidutiniškai apie 34 eurai vienam, bet gali kainuoti ir šimtus eurų). Per pastarąjį dešimtmetį atsiradus prieigai prie duomenų bazių šių išlaidų dalis sumažėjo, bet jų vis dar liko, tad vieši valstybės pareiškimai, kad išperkama prieiga prie duomenų bazių informaciniu požiūriu yra tas pats, kaip ir pareiškimai, kad saugoma valstybinė siena palei Baltarusiją.
Toliau yra rengiami tyrimo instrumentai, t. y. klausimynai, testai ir kt., kuriuos reikia išspausdinti (vienas klausimynas gali kainuoti iki 1 euro, bet gali kainuoti ir daugiau, o jų reikia nuo 100 iki 2000), nes ne visos apklausos gali būti atliktos internetu. Bet ir interneto apklausoms reikia darbo: parengti anketas, suprogramuoti ar jas sudėti į specialias programas, įsigyti prieigos teises specialioje apklausų internetinėje svetainėje ir panašiai. Klausimynų nereikia spausdinti, jeigu daromas interviu, bet čia mokslininkas dažnai perka savo diktofoną, vaizdo kamerą, nes interviu yra įrašomas. Tad šios išlaidos ne ką mažesnės nei klausimynų spausdinimas spaustuvėje.
Turint tyrimo instrumentus vykstama susitikti su tais, kurie į juos gali atsakyti (vizito kaina gali atsieiti nuo kelių eurų iki keliasdešimties priklausomai nuo atstumo, transporto priemonės ir pan.). Dažnas tyrėjas vyksta savo lėšomis, neretai net ne darbo metu, tad sąnaudos patiriamos ir čia.
Surinkus duomenis juos reikia apdoroti. Jeigu tai daroma mokslo ar studijų įstaigoje, tuomet naudojami joje esantys kompiuteriai, programinė įranga, tačiau kartais reikalingos tyrimų programos, kurių aukštosios mokyklos neįsigyja, nes dėl vieno ar kelių pageidaujančių viešasis konkursas įsigijimui neorganizuojamas, todėl dėstytojas arba mokslininkas tokią programą įsigyja pats ir darbą dirba namuose. Tokia programa gali kainuoti nuo šimto iki kelių tūkstančių eurų.
Atlikus skaičiavimus rengiamas mokslinės publikacijos rankraštis, kuris verčiamas į anglų kalbą (vėl kainuos nuo 50 iki 350 Eurų ar net daugiau, jeigu didesnė rankraščio apimtis), nes lietuvių kalba spausdinamos publikacijos Lietuvoje laikomos bevertėmis, o jas spausdinantys mokslo bendruomenėje laikomi „antrarūšiais“, nes lietuvybė Lietuvos moksle yra nepageidaujama ir diskriminuojama, vertinant mokslo rezultatus. Rankraštį išvertus, siekiant pakliūti į aukšto lygio pasaulinio mokslo žurnalus, vertimo nepakanka. Rankraštį dar reikia redaguoti, o anglakalbio redaktoriaus paslaugos irgi mokamos (nuo 150 iki 450 eurų) tad ir čia patiriamos sąnaudos, kurias dažnas padengia iš savo atlyginimo.
Parengus rankraštį patiriamos recenzavimo išlaidos (apie 50 eurų, kartais ir daugiau) ir jeigu recenzentai pritaria, publikacija yra spausdinama. Norint, kad šis procesas truktų ne ilgiau kaip metus ar du, vėl mokami pinigai. Vienos publikacijos paskelbimas tokiuose žurnaluose gali kainuoti nuo 200 iki 3500 eurų. Tad tyrimai arba, populiariai kalbant, mokslas kainuoja.
Atspausdinus tokią publikaciją, mokslo ir studijų įstaigos kartais skiria tam tikrą finansavimą. Vienos mokslo įstaigos padengia visą publikavimo (bet ne tyrimo) kainą, kitos tik jos dalį, kurią išmoka per darbo užmokestį ir mokslininkas gauna vos pusę sumos.
Kai kurioms mokslo įstaigoms leidybos finansavimas yra „pačių skęstančiųjų“ reikalas, nes jos pačios gyvena su „bado dietos“ biudžetais tad nelabai ir gali finansuoti valstybės nuolat augantį apetitą moksliniam prestižui, t.y. publikacijoms aukščiausio lygio mokslo leidiniuose.
Tad bendrai net mažos apimties tyrimas, kurio savikaina įskaitant publikaciją yra apie 2000 eurų būna kompensuojamas išmokant kokius 600 eurų, nors jų atskaičius GPM, VSD, PSD darbuotojas gauna apie 300 eurų. Taigi, apie 1700 eurų ar daugiau mokslininkas prisideda savomis lėšomis, o tai sudaro apie pusantro mėnesio docento atlyginimo. Todėl du straipsniai, kurių iš docento dažnai reikalaujama paskelbti per vienerius metus, jam kainuoja tris mėnesinius atlyginimus, o tai jau – ketvirtadalis jo metinio darbo užmokesčio. Tad jeigu mokslininkas rengia daugiau publikacijų, jis praranda ir daugiau darbo užmokesčio, kurį susigrąžina, uždirbdamas versle, teikdamas paslaugas, dalyvaudamas įvairiuose konkursuose, jei, apskritai, turi tokias galimybes nes ne visų sričių mokslininkai rinkoje paklausūs. Tad faktas, kad jam šios išlaidos nekompensuojamos nors jis jas patiria ir nesvarbu, kad [ne]atsakingi valstybės pareigūnai sakys jok formaliai yra sukurta aibė priemonių kuriomis visa tai turėtų būti kompensuojama, bet realiai jos daugumos mokslininkų nepasiekia ir egzistuoja tik popieriuje bei remiant išrinktuosius.
Tačiau tai tik dalis problemos kalbant apie išnaudojimą aukštajame moksle. Tam valstybė rado dar vieną būdą. Dabartinis LR Mokslo ir studijų įstatymas bei LR Darbo kodeksas prisidėjo prie etatinės dalies mažinimo, nes mažėja studentų skaičius. Be to, dėl tos pačios priežasties dažnai įdarbinama terminuota darbo sutartimi. Čia pažymėtina, kad valstybės nesuvokimas peržengia visas logikos ribas. Kokio proto reikėjo būti, kad mokslinio darbo sąnaudų ekvivalentu pasirinkti ne mokslinio darbo apimties rodiklį ir patiriamų sąnaudų išvestinį dydį, o studentų skaičių? Studentų kurie ne mokslo į studijų įstaigas ateina, o įgyti žinių, t. y. išmokti. Tai tas pats, kas kosmoso tyrinėjimo sąnaudas skaičiuoti pagal paplūdimyje gulinčių ir į dangų žiūrinčių skaičių, o ne pagal patiriamas tyrinėjimo išlaidas.
Tokios klaidos – tai ne klaida rašto darbe, ir tai ne gerovė valstybėje.
Kai darbuotojas dirba 0,4 etato terminuota sutartimi nuo rugsėjo 1 dienos iki birželio 30 dienos, tai tampa vergovine problema. Jos esmė ta, kad kaskart darbuotojas priimamas konkurso būdu. Tai reiškia, kad nors jam mokama už 40 proc. produktyvumą, nes užima tik 0,4 etato, konkurso sąlygos numato, kad darbuotojas turi atitikti pilnam etatui keliamus reikalavimus, o tai reiškia, kad 0,6 etato arba 60 proc. ne tik mokslo produkcijos išlaidų mokslininkas turi apsimokėti pats, bet dar ir negauna darbo užmokesčio už tą darbo dalį, o tai jau – vergija, kurią mokslininkui parenka valstybė, nes jo talentas tampa motyvu jį išnaudoti. Įvardintos aplinkybės per darbo pokalbį nėra paaiškinamos, o darbuotojas paprastai apie jas sužino, tik atidirbęs kelis metus, kai suvokia finansavimo sistemą, kuria maskuojamas išnaudojimas ir masiniai darbo kodekso pažeidimai.
Tad tokia ta „lietuviškojo“ mokslo realybė, kur moksliniai tyrimai, kad už juos nereikėtų mokėti verčiami tarsi savanorišku pomėgiu, kurio sąnaudas mokslininkas turi pats padengti kitomis pajamomis iš kitų veiklų, nes tai tarsi jo „hobis“, o ne „profesija“. Todėl nenuostabu, kad kai kurie mokslininkai (ir ne tik socialiniuose, bet ir kituose moksluose) dirba kaip vergai už duonos kąsnį ir vedini iliuzijos, kad mokslininko profesija gerbiama, nors toks valstybės požiūris į mokslininką – tai ne pagarba, kurią valstybė taip „oriai“ deklaruoja, o mokslininko profesijos devalvacija ir mokslo karjeros paniekinimas, jau nekalbant, kad valstybės vadovai mėgdavo žeminti mokslininkus teigdami, kad mokslininkai gaudami „didelį“ darbo užmokestį per mažai padaro valstybės naudai ir nesukuria išskirtinai vertingos mokslo produkcijos tiek, kiek valstybė to norėtų mokėdama skurdų atlyginimą ir iš jo versdama pasidengti mokslinio darbo sąnaudas.
Įžvalgos grįstos LAMPSS atlikta Lietuvos aukštojo mokslo finansavimo sistemos analize. Autorius yra LAMPSS tarybos pirmininkas
