Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Apie sudužusį Š. Jasiukevičiaus melo puodą

Skubiai traukdamasis iš Nacionalinio susivienijimo gretų Š. Jasiukevičius pasistengė padaryti partijai paskutinę meškos paslaugą. Bendražygio Almanto Stankūno straipsnyje išsamiai ir tiksliai aprašytos visos šio negarbingo poelgio priežastys ir aplinkybės.

Pridurti nėra ko. Tačiau verta ir net būtina parašyti kelis žodžius apie gelmines išsiskyrimo su Š. Jasiukevičiumi priežastis. Jos anaiptol nėra tik šio asmens moralinės nuostatos ir charakterio savybės, skatinusios jį šiurkščiai pažeidinėti Nacionalinio susivienijimo Įstatus ir dažnai nesilaikyti elementariausių etikos ir etiketo normų bendraujant su buvusiais bendražygiais.

Tikrosios priežastys yra ideologinės ir politinės. Š. Jasiukevičius neabejotinai yra Ukrainos rėmėjas. Tačiau šito nepakanka ir negalėjo pakakti norint ilgai plaukti vienoje valtyje su NS, kuris taip pat tvirtai ir nuosekliai remia Putino ordų užplūstą ir barbariškai niokojamą šalį. Partijoje niekas neabejoja, kad pagalba Ukrainai ne tik yra mūsų moralinė pareiga, bet ir šioks toks indėlis į pačios Lietuvos saugumą. Rašau „šioks toks“, nes tarptautiniame pasitarimų dėl šios šalies fronte susitelkė juodžiausi debesys. Bet vis vien darykime, ką galime Ukrainai ir Lietuvai išsaugoti – dėl šito sutariame visi, išskyrus aršiausius agresorės Rusijos garbintojus ir Putino palaižūnus. Bet kas yra toji mėginama apsaugoti Lietuva?

Šis klausimas ir atveria esminių nesutarimų skrynią. Reikalas tas, kad I. Šimonytė, M. Maldeikis, G. Landsbergis, D. Žalimas, V. Čmil, T. Raskevičius, O. Šurajevas, A. Ramanauskas, L. Kasčiūnas, G. Mažeikis ir begalė panašių į juos taip pat yra uoliausi Ukrainos rėmėjai ir Lietuvos sergėtojai. Pažvelgus į tokį sąrašą savaime turėtų kilti klausimas: kas yra teikiant pagalbą Ukrainai ginama ir su Ukrainos pagalba mėginama išsaugoti Lietuva?

Šitaip paklausus ir šiek tiek pamąsčius, giliausių takoskyrų pagrindas iškyla kaip ant delno: Ukrainos rėmėjai vadovaujasi visiškai skirtingais pačios Lietuvos vaizdiniais. Tik ką išvardintiems Ukrainos rėmėjams Lietuva pirmiausia yra Vakarų pasaulio pasienio teritorija ir ES administracinis vienetas, kurį būtina apsaugoti nuo Putino kariaunos įsiveržimo. Tikrai būtina. Dėl to su jais galima lengvai sutarti.

Tačiau bėda ta, kad jiems iš esmės nerūpi, kokia turi būti ir taps toji apsaugota nuo rusiškos okupacijos ir aneksijos teritorija: kas joje turėtų gyventi, kokia kalba joje turėtų būti šnekama, kokia turėtų būti lietuvių padėtis ir ateitis jų pačių žemėje.

Tai štai: dėl šito nekvaršina sau galvos ne tik vadinamieji leftistai, bet ir „dešinieji“, kuriuos galima pavadinti etnokonservatoriais. Jie nešykšti teisingų žodžių apie lietuvišką Lietuvą, bet nedaro nieko ir juo labiau nekovoja, kad toji Lietuva būti šis tas daugiau, negu tik etnografiškai ir kalbiškai lietuviška Lietuva.

Tačiau jų akiratyje nėra lietuvių kaip politinės tautos ir suverenios Lietuvos valstybės. Mat dėl tokios politiškai suverenios lietuviškos Lietuvos vizijos įgyvendinimo tektų sunkiai ir šiuo tuo rizikuojant susigrumti su galingomis užsienio jėgomis. Susiduria noras padėti Lietuvai ir baimė nukentėti dėl protautinio veikimo. Todėl atsikartoja mąstymo ir elgesio dvilypumas bei moralinis konfliktas, kurį išgyveno vadinamieji patriotiški ir prolietuviški sovietinių-rusiškųjų okupantų kolaborantai: jeigu galime slapčia ir saugiai padaryti kokį nors naudingą darbelį, kad Lietuva būtų nors kiek lėčiau kolonizuojama ir rusifikuojama, mielai pamėginsime jį „prasukti“ arba tyliai pasabotuoti žalingą Kremliaus direktyvą, bet atvirai pasipriešinti Maskvai, rizikuoti asmenine gerove, prarasti patogų ir sotų gyvenimą – šiukštu.

Šis prisitaikėliškas mentalitetas ne tik kad neišnyko, bet veikiau sustiprėjo ir tapo tiek daugumos „leftistų“, tiek „dešiniųjų“ moralinės ir psichologinės savasties branduoliu.

Konformistinis „dešinumas“ šių dienų Lietuvoje veši ir, kaip ir „kairumas“, yra tapęs politinio elgesio norma. Jis puikiai sugyvena su ES paribio provincijos gyventojo savimone ir net yra tobulas jos įsikūnijimas.

Tuo tarpu politinis nacionalizmas yra tautinę ir valstybinę sąmonę grindžianti ideologija. Ja remiasi Nacionalinis susivienijimas. Todėl kol esame, kokie esame, negalime būti ar tapti išsitautinusiais „dešiniaisiais“, arba A. Ažubalio, L. Kasčiūno, V. Rakučio tipo ir stiliaus etnokonservatoriais. Mat jų skelbiamas tik etnografiškai ir kalbiškai lietuviškos Lietuvos pažadas yra ideologinė fikcija ir savęs bei kitų apgaudinėjimas. Lietuviška Lietuva paprasčiausiai yra neišsaugoma be principinės ir sunkios politinės kovos už nacionalinį suverenitetą ir tautos teisę pačiai spręsti svarbiausius savo gyvenimo ir likimo klausimus.

Š. Jasiukevičiui buvo sunku ir galiausiai nepavyko pritapti NS todėl, kad savo pažiūromis jis visada buvo artimesnis būtent į dešinįjį etnokosmopolitizmą palinkusiems „krikdemiškojo sparno“ konservatoriams. Šią trauką atspindėjo tiek jo parama A. Ramanauskui, tiek L. Kasčiūnui TS-LKD pirmininko rinkimuose.

Be abejo, šie ir kiti veiksmai visuomenės akyse jaukė NS ideologinį tapatumą ir įvaizdį, trynė esmines takoskyras tarp mūsų ir konservatorių, galiausiai smarkiai prisidėjo prie to, kad tenka vilkti skleidžiamo ir visais atžvilgiais partijai brangiai kainuojančio mito apie NS kaip „konservatorių projektą“ šleifą.

Bet nepritapdamas ideologiškai ir politiškai Š. Jasiukevičius galėjo ir turėjo atsisveikinti garbingai ir gražiai. Tiesiog neišpilti didžiulio puodo melo apie NS kaip neva prorusiškų vatnikų partiją. Jo paties neteko regėti stovint mitinge ar pikete, net aiškiai ir tvirtai pasisakant dėl lietuvių valstybinės kalbos statuso, klastojamos laisvės kovų istorijos, šalies kolonizacijos ir kitų lietuviškos Lietuvos politinės savasties atraminių stulpų.

Todėl juo apmaudžiau ir apgailėtina, kad pagrindiniu Š. Jasiukevičiaus melo taikiniu tapo A. Stankūnas – Lietuvos patriotas ir bendražygis, stovėjęs pirmoje K. Škirpos lentos gynėjų gretoje. A. Stankūnas rašo tiesą ir apie Nacionalinio susivienijimo partijos prieitą kryžkelę. Norinčių eiti kitokiu – etnokonservatizmo – keliu joje iš tiesų esama.

Š. Jasiukevičiaus rėmėjams labai nepatiko ir tai, kad portalui Delfi duotame interviu A. Stankūnas sugriovė išstojusio partiečio paskleistą melą, neva pasitraukė dėl partijos vadovybės vengimo remti Ukrainą ir jos „vatnikiškų“ pažiūrų. Sulaukta ir grupės įtakingų partijos narių raginimo atleisti A. Stankūną iš Atsakingojo sekretoriaus pareigų.

Gaila, kad šitokį raginimą parėmė ir NS vicepirmininkas V. Sinica, kurio pastangas besąlygiškai remti Š. Jasiukevičių net tais atvejais, kai šis akivaizdžiai neteisus, vis labiau pastebi plačioji visuomenė.

Apibendrinant, Š. Jasiukevičiaus pasitraukimas iš NS ir skirtingi jo poelgio vertinimai yra tik gelminių Lietuvos politikos takoskyrų ir NS viduje vykstančių diskusijų bei ginčų dėl partijos ideologinės tapatybės bei politinio veikimo krypties atspindys.