Prof. Gedimiams Merkys. Kas ir kodėl naikina tautinę valstybę ir tautą?

Klausimas kyla, juk valdžia priėmė valstybinę kalbą darkantį pavardžių rašybos įstatymą. Valstybinę kalbą saugo LR Konstitucija. Ta pati Konstitucija teigia: valstybės įstaigos tarnauja žmonėms. Kam patarnavo valdžia? 

Buvo surinkta berods 70 tūkst. piliečių parašų su siūlymu turėti pase pavardės transkripciją pagal valstybinės kalbos dėsnius, o greta dėti papildomą paso lapą. Suvereni valstybė tikrai įgali pasirinkti paso dizainą. Tarkime, už 15-20 metų galimai įsigalės radikalusis genderizmas, tada galės valdžia ant paso viršelio kad ir stilizuotą penį ar riestą užpakalį uždėti….

Kol kas privalu gyventi pagal dabartinę Konstituciją. Deja tautą, jos tradicijas ir kalbą naikinančios inovacijos jau atsiranda. O juk papildomame paso lape galėjo rastis originalus pavardės įrašas, tegul ir hieroglifais, arabiškais ar judėjiškais rašmenimis, iš dešinės kairėn, iš viršaus į apačią… Taip berods latvių parlamentas padarė.

Nereikia apsimesti, kad problemos nebuvo visai. Išteka globaliame pasaulyje graži lietuvaitė (negražių nebūna) už japono ar pietų korėjiečio. Nuvažiuoja į vyro gimtinę senovišku lietuvišku pasu.

Teiraujasi ligoninėje apie sutuoktinio sveikatą, nori su įgaliojimu reikalus tvarkytis… Su ja niekas nesišneka, nes tapatybė jos neaiški. Pradės ponia triukšmauti, jai iškvies policiją: kažkokia keistuolė triukšmauja, ieško, ko nepametusi, viešąją tvarką trikdo….

Buvo problema, bet buvo ir etnocentrizmu apsinuodijusių puspročių, kurie apsimetė, kad viskas gerai. Visgi buvo ir išmintingas būdas problemą spręsti – papildomas paso lapas. Avis sveika, vilkas sotus. Ta galimybė ir dabar dar nėra dingusi. Deja, vietoje išminties ir atstovaujamosios demokratijos – žuvimi per veidą. Ir žmonėms ir Konstitucijai.

Kultiniame filme „Herkus Mantas” yra žyminė frazė: „jie peržengė mūsų lavonus”. Scenaristai, puikiai jautė viduramžių mūšio dvasią. Karduojasi 6-7 valandas keli tūkstančiai vyrų, gausybė išsiskerdžia, likę raitosi, dejuoja priešmirtinėje agonijoje. Kartais sunku suprasti, kas po tokių skerdynių laimėtojas? Ogi laimėtojas būtent toji pusė, kuri dar įgali apžiūrėti nurimusio mūšio lauką, susirinkti trofėjus, atpažinti žuvusius kilminguosius.

Valdžiažmogiai, prabalsavę už valstybinės kalbos išniekinimą, kaip tik ir yra tie, kurie dabar laipioja per mūsų Konstitucijos lavoną ir Lietuvos piliečių, norinčių gyventi pagal MŪSŲ Konstituciją, lavonus.

„Peržengtų lavonų” metafora valstybinės kalbos išsaugojimo kontekste pirmą kartą šmėstelėjo gerokai anksčiau. Buvo laikmetis, kai dvasiškai aptingusi, nuo vartojimo gausybės apžlibusi tauta leido valdžiažmogiams sudarkyti lietuviškas moteriškas pavardes: Vilkė, Skvernelė, Lebedė, Sekmokė, Raišė, Merkė, Buzė…. Šito vakarų emisarų spaudžiamos ir apmokėtos pareikalavo mūsų vietinės feministės.

Būdamas akademiniu žmogumi, dalį tų feminisčių pažinojau asmeniškai, esame net sociologinį tyrimą vieną kitą kartu atlikę. Klausiau, ar išprotėjote? Mielasis, diskriminacija čia nesvietiška, visa Lietuvos moterija beviltiškai kenčia, kamuojasi, seniai laikas nutraukti šimtmečių jungą.

Suprask, tradicinė lietuvių moterų pavardžių rašyba yra tolygu klitorio išpjovimui Šiaurės Afrikoje… Man toliau porina, kodėl tavo dukra „Merkytė”, o tavo sūnus be jokių mažybinių žymių – „Merkys”. Tai, kas tamstai dar neaišku? Sakau, valio.

Kol mano sūnus neatitarnaus Lietuvos kariuomenėje, neparneš pirmos algos ir pan., tegul ir jo pase būna įrašyta „Merkiukas”. Ir neliks jokios diskriminacijos. Tik maldauju, nedarkykite gimtosios kalbos. Beje, liaudies šnekamojoje kalboje vyriškos pavardės mažybinė forma labai natūrali, be galo organiškai skamba: „mačiau, broliai Bružiukai (Krivickiukai, Brazauskiukai) Dubysoje maudosi…”. Gerą dalį seimūnų visuose seimuose asmeniškai pažinojau, sakiau: „sutinku keliais eiti aplink parlamentą, tik nedarkykite kalbos “.

Vyriška pavardė „Bledys” nėra dažna, bet gyvos kalbos apyvartoje figūruoja. Pasielgsiu diplomatiškai: paprašysiu skaitytojo, kad „Bledžio” pavardės naująją moteriškąją versija ištartų pats. Nenoriu „Respublikos” leidinių grupei ir jos bebaimiam muškietininkui – redaktoriui Vitui Tomkui – uždirbti baudos.

Dalis tautiškai, vertybiškai nesusipratusių lietuvaičių sakys, ko čia mus graudeną ir gąsdina? Nieko baisaus nei su valstybine kalba, nei su Lietuva neįvyko. Tegul kalba istorija ir faktai. Visi užkariautojai, ne vien Lietuvos okupantai, visada pirmiausiai kėsinasi į užkariautos tautos kalbą.

Kėsinasi ir į kitus atributus – religiją, papročius, bet pirmiausiai į kalbą ir į raštą, jei tik toks yra. Po Molotovo-Ribentropo pakto 1940 m. sovietai aneksavo Moldovą dar vadinamą Besarabiją, kuri istoriškai ir kultūriškai yra Rumunijos dalis. Panašiai, kaip kokie suvalkiečiai Lietuvos pakraštyje yra Lietuvos dalis. Faktinė jų kalba buvo rumunų k. dialektas, mūsiškai – žemaičiavimas.

Oficiali norminė kalba ir gramatika – rumunų. Raštas – lotyniškas. Stalino ir Berijos pakalikai dar 1940 m. uždraudė lotynišką raidyną, įvedė kirilicą, kalbą ėmė teršti rusicizmais. Tik po sovietų žlugimo Moldova susigrąžino lotynišką raidyną. Tik dabar ėmė valytis savo apdarkytą kalbą pagal rumunų raštiją ir kalbą. Pastaroji yra sena romanų kalbų grupės atmaina, savo nepakartojamu skambesiu primenanti italų ir prancūzų kalbų junginį.

Dar blogiau įvyko Vidurinės Azijos Respublikose. Antai Kazachstane dar 1940 m. sovietai uždraudė lotyniškus rašmenis, kokie pvz., yra kalbiškai giminingoje Turkijoje, ir prievarta primetė kazachams savo kirilicą. Darkė vietovardžius – Aktobės miestas virto rusišku Aktiubinsku ir pan.

Kazachai tik 2017 m. įsiteisino ir susigrąžino atgal savo lotyniškus rašmenis. Šiuo metu kirilica ir „lotynica” Kazachijoje funkcionuoja lygiagrečiai, bet po 2025 m. jokios kirilicos minėtos šalies rašyboje neliks. Vidurinės Azijos žmonių vardus ir pavardes pradėjo darkyti ir rusinti dar carinė administracija. Per gyventojų surašymus, rekrūtų gaudymą, mokesčių rinkimą „Rašid” virto Rašidovu, „Usman” – Usmanovu, „Ali” – Alijevu, „Rarchmon” – Rachmonovu”.

Kaip neprisiminti lotyniškų rašmenų draudimo Lietuvoje, maldaknygių, kurias carinė administracija vertė spausdinti kirilica ir mūsų knygnešių žygdarbio? Iš kur pas lenkus atsirado pavardės Woiszwillo, Radziwill ir pan.? Ogi iš „Vaišvilos” ir „Mažeikos”.

Kadaise LDK ponybė savo noru durnystės ir nutautėjimo keliu nuėjo, be okupacijos. Dabar tuo kultūrinės tapatybės susinaikinimo keliu nutapnojo ir dabartinių seimūnų tabūnas… Pilsudskio Lenkija teroro metodais lenkino Vilnijos krašto gyventojus-lietuvius.

Nesenai mirė šimtametė Vilnijos senolė-lietuvaitė, kuri spėjo mums gyvai papasakoti, kaip lenkišką Vilniaus gimnaziją baigę lietuviukai, netekdavo teisės stoti į universitetą Lenkijoje, jei tik savo lietuvišką tautybę pase nurodydavo.

Visas istorijos pamokas didžioji dalis dabartinių seimūnų užmiršo. Galimai jų net nežino. Sugipsuotas protelis ir servilistinė mąstysena nesuvokia, kad tauta ir tautinė valstybė gyvos tol, kol gyva kalba, kultūra, tautinės vertybės.

Komplikuotos geopolitikos sąlygomis tai ir valstybės gynybos minkštoji galia, jos esminis sandas. Kodėl rusai darkė užgrobtų kraštų ir tautų kalbą, pavardes, rašybą? Kodėl naikino jų kultūrą. Todėl, kad vaizdavosi esą civilizaciškai pranašesni.

Kažką panašaus darė Britai su aborigenais, JAV kolonistai su indėnais. Čia grynai nacistiniai-rasistiniai motyvai, kartu ir ekonominis pavergimas beri išnaudojimas.

Kalba gyvas, natūralus ir besivystantis reiškinys. Kalba gali evoliucionuoti, keistis. Tik jos negalima dirbtinai ir mechaniškai darkyti. Kalbų egzistuoja daug. Įdedi papildomą lapą į pasą su originalia pavarde, tai ir savo kalbą apsaugai ir kitą kalbą pagerbi.

Kai kurie patys susidarko savo kūną tatuiruotėmis, prisikala į audinius, net į genitalijas šratų, varžtų ir pan. Esą, šitaip konstruoja savo tapatybę, užsiima saviraiška… Tik metalo šratų neįsikalimo į liežuvį ar genitalijas LR Konstitucija negina. Nori – išsikarpyk ausis kad ir sodininko žirklėmis.

O valstybinės kalbos apsaugos vertybę ir teisės normą gina MŪSŲ Konstitucija. Darkykitės visi, kas protelio ir moralės stokojate, čia Jūsų formali teisė, bet darkyti valstybinės kalbos ir trypti Mūsų Konstitucijos nedrįskite.

Vardan ko devyniolikmetis kareivėlis, išpuolio ir okupacijos akivaizdoje, turėtų paaukoti savo gyvybę? Iš kur kyla nepalaužiamos rezistencijos giluminis dvasinis šaltinis? Jis tikrai ne tatuiruotėje ir ne šrate, kuris įkaltas, jau sakiau kur…

Verta dėmesio paralelė ir analogija. Antai, viešoji nuomonė, mes visi kviečiame LGBT žmones atsiverti apie savo vidinį skausmą ir subjektyviai suvoktą diskriminaciją, nekentėti užsidarius savyje. Ir aš iki užkimimo kviečiu, nekentėkime, atsiverkime. Valio, bet kova su diskriminacija ir „atsivėrimai” neturėtų būti vienos krypties eismo gatvė.

Skirkite ir man, našlaičiui, nors kruopelytę antidiskriminacinio humanizmo. Kaip ir kur man iškalbėti neišgalvotą, bet labai tikrą skausmą ir diskriminacijos pojūtį dėl darkomos kalbos ir niekinamos Konstitucijos? Mano, kaip mokslininko-sociologo, darbas toks, kad dirbu su simboliais ir žmonėmis.

Konfucijus yra pasakęs, „susirask mylimą darbą ir gyvenime nebedirbsi nei dienos”. Čia apie mane. Tik, kai susiduriu su moteriška pavarde, kuri lietuvių kalbos dėsnių požiūriu yra sudarkyta, aš kiekvieną kartą (!) patiriu dvasinį skausmą ir diskriminaciją.

Dėl sudarkytos gimtosios kalbos, dėl pasišluostymo į Konstituciją, dėl to, kad mūsų moterys masiškai leidžiasi apkvailinamos. Tarkime, jei tokioms moterims, sudarkytomis pavardėmis, imsiu viešai pastabas, priekaištus dalinti, galimai turėsiu bėdų, beje, net tik psichologinių-reputacinių, bet galimai ir teisinių.

Pasirodo, ne „kožnam pabažnam” tos nediskriminavimo vertybės. Jei tu patriotas, myli savo gimtąją kalbą, gerbi Konstituciją, riestainio skylė tau, o ne humanizmas. Žuvimi per veidą tau. Tavo humanistiniai andidiskriminaciniai lūkesčiai netikri, neteisingi, o ir tu pats netikras, neteisingas. Tylėk ir kentėk, kol 5 litų monetos dydžio opa skandyje atsivers…

Mūsų lavonus peržengė dar tada, kai leidome sudarkyti lietuviškas moteriškas pavardes. Žmonės pjovė veją, poliravo turguje nupirktą „Audi” markės automobilį, planavo kelionę į Turkiją, plojo per televizorių Valinskui, siuntė į ekraną oro bučinius…Mėgsta lietuvaitis ištarti: aš nesidomiu politika. Tai politika susidomės tavimi. Jau susidomėjo.

LR Konstitucijos 3 str. teigia: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką”. Konstitucija yra tiesiogiai veikiantis teisės aktas, kiekvienas gali ginti savo teises, remdamasis Konstitucija. Negalioja joks teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai. Minėto str. formuluotėje pavartotas dabartinis laikas „kėsinasi”. Be juk jau pasikėsino, tai jau seniai įvyko ir tebevyksta konvejeriu toliau.

Tragedija, paradoksas ir farsas. Pasak minėto 3 str., prievarta ir veikimas prieš Konstitucija nebūtinai turi būti realizuoti Kalašnikovo automatu ar raketa „Iskander”. Tas destruktyvus veiksmas turi daug šlykščių veidų. Jei tada ar dabar kas nors būtų ryžęsi ginklu ginti konstitucinę santvarką nuo išmontavimo, formaliai tokie veiksmai būtų visiškai teisėti, moralūs ir patriotiški.

Realybėje viskas būtų dramatiškiau. Atlėktų specialūs antiteroristiniai padaliniai, parengti už mūsų pačių pinigus, aktyvesnius rezistentus nukautų vietoje, tie, kurie liktų gyvi, gautų po 20 metų kalėjimo. Jei pilnavertė, neišsigimusi Lietuvos tautinė valstybė po kokių 20-30 metų dar atgimtų, nukautųjų vardais pavadintume mokyklas ir gatves, karinius dalinius.

Atleiskite man, bet tokiu renesansu aš netikiu. Jie peržengė mūsų lavonus. Ne vienam įdomu, kodėl toks klaikus pesimizmas? Kur argumentai? Jei mano gerbiama „Respublika” paprašys ir suteiks plotą tekstui, bus ir argumentai.