Ar Lietuvoje dar egzistuoja profesionali politologija? Yra pagrindas tuo abejoti. Apie tai galima paskaityti vieno naujienų portalo kovo 12 d. straipsnyje. Citata iš minėto straipsnio: „Šį mėnesį (kovo) pasirodė pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga „MUMS REIKIA VADO? PREZIDENTO INSTITUCIJA NUO LANDSBERGIO IKI NAUSĖDOS”.
Visa dezinformavimo ir ciniškos propagandos klasta knygos pavadinime. Pirštu į tokį pavadinimą parodžius, galima sakyti: „žiūrėkite, Lietuvos politikos mokslas V. Landsbergį traktuoja kaip prezidentą. Ir taškas. Potekstė aiški: „kas jūs tokie, dvasios ubagai ir „vatnikai”, esate, kad prieš mokslą einate, kad V. Landsbergio prezidentinį statusą neigti drįstate? Beje, „vatnikas” yra ir LR Konstitucinis teismas, kuris apie „Prezidentą” V. Landsbergį jau yra paskelbęs argumentuotą ir vienareikšmišką sprendimą dar 2002 m. Sprendimo aplinkybės ir argumentai išsamiai nušviesti to paties naujienų portalo š. m. kovo 10 d. straipsnyje.
Straipsnio autorius – VU Teisės fakulteto profesorius, buvęs LR KT teisėjas E. Šileikis.
Landsbergis iš tiesų istorinė asmenybė, net neverta ginčytis. Kaip ir Š. Taleirano-Perigoro atveju čia galima polemizuoti, kas – gėris ar blogis – šio politinio lyderio veikloje persveria? Apie tai dabar nediskutuosime.
Prisiminkime: V. Landsbergis, kaip sąjūdžio atstovas, buvo išrinktas būtent į LTSR Aukščiausiąją tarybą, buvo jos pirmininku. Toji taryba 1990 kovo 11 d. dėsningai persivadino LR Aukščiausiąją Taryba. Tik gerokai vėliau, atgaline data, posovietinis parlamentas apdairiai buvo pervadintas „Atkuriamuoju Seimu”.
V. Landsbergio politinis autoritetas ir neformali galia anuomet buvo gana dideli. Deja, formaliu teisiniu ir administraciniu požiūriu Aukščiausios Tarybos pirmininko įgaliojimai tuo metu buvo žemesni už anuometinio miesto ar rajono vykdomojo komiteto pirmininko. Tas galėjo leisti vietos gyventojams privalomus potvarkius, o V. Landsbergis nieko panašaus negalėjo. Nebent galėjo formuoti parlamento ir jo prezidiumo darbotvarkę, kuri dar privalėjo būti patvirtinta balsavimu, galėjo organizuoti ir vesti kolegialių organų – Aukščiausios tarybos ir jos prezidiumo posėdžius.
Na, galbūt galėjo pasirašyti parlamento priimtus dokumentus ir atlikti reprezentacines funkcijas. Ir viskas. Parlamento pirmininkas jokiame teisės akte anuomet nebuvo įvardintas, kaip valstybės vadovas ar aukščiausias šalies pareigūnas.
Jei tada Lietuvoje būtų susiklostęs būtent tokio Prezidento, kuris nerenkamas gyventojų tiesiogiai, bet renkamas Seime, institutas, gal ir galėtume, dantis sukandę, bent jau svarstyti V. Landsbergio, kaip valstybės vadovo statusą. Dabar gi tai – pasityčiojimas iš istorijos ir tiesiogiai renkamo Prezidento instituto.
Jei labai reikia, tegul priima įstatymą, kad V. Landsbergio privilegijos – apsauga, išlaikymas – prilygintinos analogiškoms Prezidento privilegijoms. Protingi žmonės dėl to labai nesidraskytų. Kodėl reikia falsifikuoti mūsų valstybės istoriją ir išniekinti teisėkūrą? Prireikus, konservatoriai Seime buldozeriu prastums įstatymą, kad „Žemė yra „čemodano” formos….”. Beje, kas mėgo falsifikuoti istoriją? Jekaterina II, Stalinas. Geri, atsiprašant, „mokytojai”.
Istorinė tiesa tokia, kad, atsikuriant Lietuvai, dideles centrinės valdžios ir tiesioginio administravimo galias turėjo būtent ministrai ir ypač ministras pirmininkas. K. Prunskienė buvo garbingai priimta JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, asmeniškai susitiko su tų šalių lyderiais. Ką ji tada atstovavo, savo šeimą, gal Mokslų akademiją? Anuometinė premjerė atstovavo atsikuriančią Lietuvos valstybę.
Prunskienei, G. Vagnoriui ir jų ministrams teko kurti valstybę, jos muitinę, kalėjimų apsaugą, krašto apsaugą, sienų kontrolę, mokesčių sistemą, savarankiškai kurti ir puoselėti tarptautinius santykius etc. Išvardintų valstybinės valdžios sektorių ir funkcijų respublikinės administracijos buvusioje SSRS niekaip nekontroliavo.
Įdirbis ir patirtis tais klausimais respublikose buvo nuliniai. Sovietiniai įstatymai nebeveikia, o suverenus lietuviškas ištisų sektorių teisinis reguliavimas dar tik starto pozicijose. O realiai veikti, problemas spręsti reikia čia ir dabar. Premjero, Vyriausybės, netgi pavienio ministro potvarkis anuomet turėjo išskirtinį svorį ir tokią administracinę galią, apie kurią dabartinė Vyriausybė, juolab pavienis ministras galėtų tik pasapnuoti. Jei to nebūtų buvę, Lietuva nebūtų prisikėlusi.
Yra dar viena faktinė aplinkybė, leidžianti teigti, jog anuometinė vykdomoji valdžia akivaizdžiai dominavo parlamento atžvilgiu. Mat bet kuris sovietinis parlamentas, netgi SSRS Aukščiausioji taryba, buvo fiktyvus valdžios organas, skirtas paradinei-karnavalinei demokratijai imituoti.
Šachtininkai, melžėjos, socialistinio darbo didvyrės audėjos, atskiestos vienu kitu generolu, mokslininku ar partiniu-ūkiniu funkcionieriumi, tiesiog paimdavo papkutę su nutarimų projektais, kuriuos parengdavo aparatas, ir mašinaliai pakeldavo rankutes. Nei komitetuose, nei juolab plenarinių posėdžių salėje nebuvo jokių debatų. Klausimas, ar kokie nors parlamento komitetai, neskaitant prezidiumo ir sekretoriato, iš viso buvo.
Respublikų aukščiausios tarybos savo politinės tapatybės ir funkcionalumo prasme buvo dar labiau išsigimę nei sąjunginė Aukščiausioji taryba. Institucinės ir organizacinės brandos prasme anuometinė LTSR Aukščiausioji taryba ir netgi Atkuriamasis Seimas buvo tarsi naujagimis, ką tik padaręs savo gyvenime pirmus žingsnius… Ir tokios institucijos pirmininkas, neturintis jokių (!) individualių administracinių ir valdžios galių, prilyginamas valstybės vadovui ir prezidentui? Kas tokie tada buvo K. Prunskienė ir G. Vagnorius, gal durininkai, apsivilkę livrėją blizgančiomis sagomis?
Lietuvoje anuomet veikė kolegialaus valdymo modelis, kuriame neįmanoma pagrįstai ir teisėtai išskirti vieno aiškaus vienasmenio lyderio ar vado. Šiuo istoriniu Lietuvos atsikūrimo požiūriu kyla istorinė aliuzija į JAV tėvų-įkūrėjų (founding fathers) kolegialios politinės kūrybos ir lyderystės fenomeną. Tad pasidžiaukime tuo, nefalsifikuokime istorijos, nepaniekinkime savo Seimo ir dabartinės Prezidento institucijos.
Konservatoriai šluostosi į 2002 m. LR KT nutarimą ir desperatiškai skuba. „Čemodano” formos klausimą jiems reikia sutvarkyti ir uždaryti, kol LR KT tebevadovauja savo kadencijoje iki puvinio ir pelėsių seniai pernokęs šio teismo pirmininkas D. Žalimas, buvęs konservatorius.
Tai rašytojas M. Ivaškevičius galėjo savo literatūrinėse kūryboje savitai nušviesti pokario partizanų kovas, galėjo fantazuoti iki valiai. M. Jastramskio statusas ir prievolės kardinaliai kitokios. Jis yra mokslininkas, dirbantis Vilniaus universiteto akademiniame padalinyje – TSPMI. Mokslininko profesinis statusas ir akademinė etika įpareigoja mokslininką atsiriboti nuo fantazijų, nuo primityvaus vienpusiško angažavimosi ir tarnystės konkrečiai partijai bei konkrečiai politinei ideologijai ar doktrinai.
Bandžiau atlikti mintinį eksperimentą ir paskaičiuoti, kiek Lietuvoje tokių padorių, neangažuotų politologų dar liko?
Įtempęs atmintį, suskaičiavau ir aptikau tik kokius 3-4. Pavardžių etikos ir etiketo sumetimais neminėsiu. Kas domisi politika, tuos šviesius žmones žino. O ir tas kraštutinai menkas padoriųjų būrelis susidaro tik tuo atveju, jei prie laipsniuotų politologų priskiriame dar ir politikos filosofą.
Atleiskite, bet visi kiti gulasi po valdančiąja dauguma ir dega noru jai pasitarnauti. Ar už Judo sidabrinius gulasi, ar už dyką ir iš didelio noro gulasi, to nežinome. Gulasi uoliai, pataikavimo aistra degdami.
Leiskite man pasinaudoti savo konstitucine teise reikšti nuomonę. Tas gulimasis yra dvasinė prostitucija. Faktas: laisvą ir profesionalų politologijos mokslo diskursą iš mūsų jau atėmė.
Respublika 2021 m. kovo 15 d.
Drauge su „jedintveininkais” prieš Landsbergį? Nieko naujo.