Demokratiški rinkimai – Vakarų civilizacijos išradimas.
Rinkimų ištakos siekia Antikos laikus, tik, žinoma, vergai ir plebėjai jokios rinkimų teisės neturėjo. Rinkimai suvaidino esminį vaidmenį formuojantis viduramžių Europos miestų kultūrai ir gerovei. Miestai vertėsi per galvą, kad gautų iš monarcho Magdeburgo teises. Tai buvo galimybė turėti renkamą savivaldą. Susimoki mokesčius tiesiai į monarcho iždą, tada ir monarchui, ir miestui gerai. Šitaip eliminuojama autoritarinė parazitinė grandis – vietinis feodalas, pasaulietinis arba bažnytinis, kuris paprastai tik engdavo.
Amatininkai rinko cecho vadą, pirkliai – gildijos vadą, delegavo savo atstovus į miesto magistratą. Turto cenzą praeinantys biurgeriai taipogi renka. Miesto elgetos – ne. Išrenkamas – Oberbürgermeister-is, beje, ir šiandien Vokietijoje miesto meras būtent šitaip vadinamas: „vyriausias piliečių meistras“.
Biurgeriai pagalvodavo, ką deleguoti, ką rinkti į valdžią. Atstovas turi būti autoritetingas, išmintingas, atsakingas. Miestas pats spręsdavo, ką daryti su miestelėnų suneštais iždo pinigais: gynybinę sieną stiprinti, tiltą statyti, ar uostą plėsti? Hanzos arba magdeburgiško miesto laisvė buvo kelias į anuometinę gerovę ir klestėjimą.
Kodėl Rusijos, Kazachstano ar net Turkijos parlamentai butaforiniai, karikatūriški? Kodėl Lietuvoje Seimas idėjiškai ir moraliai raišas, be autoriteto? Savivaldybės tarybai Lietuvoje ypatingos pagarbos taipogi nėra.
Giluminės priežastys, kodėl atstovaujamoji demokratija daugel kur raišuoja, sietinos su miestų kultūros ir rinkimų tradicijų stygiumi. Anglijoje, Švedijoje, Prancūzijoje demokratinė rinkimų tradicija nuo viduramžių iki dabartinio parlamento ar miesto tarybos praktiškai nebuvo nutrūkusi niekada. Jei tradicija formaliai ir nutrūko, tai tik istorinei akimirkai.
Demokratinių rinkimų, savivaldos ištakos Vakarų Europoje sietinos ne vien su miestų kultūra. Autonomiją, demokratinius rinkimus turėjo ir viduramžių Europos universitetai. Paradoksalu, bet didelę autonomiją anuomet turėjo ir vienuolynai. Katalikybės dogmatika griežta, popiežiaus centrinė valdžia begalinė, bet vienuolynai turėjo savo vidaus tvarkos reguliaminus ir ūkininkavo laisvai. Patys sprendė, raudonas ar baltas vynuoges auginti, pupas ar žirnius sėti, kurią knygą imti ir ant jaučio odos perrašyti. Leftistai nuolat primena inkviziciją, bet nutyli anuometinių vienuolynų išskirtinį įnašą į kultūrą ir ūkio suklestėjimą, vienuolynuose vyravusį sąžiningo darbo bendrijai kultą.
Ankstyvosios demokratijos užuomazgų trejybė – laisvieji miestai, savarankūs universitetai ir vienuolynai sudarė anuometinėje Europoje ypatingą dvasinę ir ūkinę terpę, kuri iš esmės ir buvo postūmis europinei civilizacijai rastis. Sąžiningi rinkimai į laikinas, nepaveldimas (!) pozicijas – oberbiurgermeisterio, pirklių gildijos ar amatininkų cecho vadovo, rektoriaus, senato – yra itin svarbus momentas. Pridėkime išskirtinę pagarbą taisyklėms, procedūroms, viešiems susitarimams. Visa tai kartu su judėjų-krikščionių humanistine pasaulėžiūra ir sukūrė europinę civilizaciją.
Paralelinės anuometinei Europai civilizacijos savo sąranga buvo visai kitokios. Dažniausiai tai teokratinės autoritarinės civilizacijos, kurios savo vidaus struktūroje neturėjo jokių autonominių ir demokratinių užuomazgų. Monarchas neretai būdavo ir vyriausias religinis žynys. Valdžia absoliutinė, jokių renkamų pareigų.
Visai ne europiečiai padarė daugelį svarbių atradimų, ne jie atrado paraką, kompasą. Įvairios veikimo iniciatyvos, inovacijos, nesvarbu, savo pačių išrastos ar iš kitų kultūrų perimtos, būtent viduramžių Europoje krito į palankią dvasinę ir ūkinę terpę. Visa tai sąlygojo neišpasakytai spartų pažangos šuolį, leidžiantį per istoriškai kraštutinai trumpą laiką ženkliai aplenkti kitas greta egzistuojančias civilizacijas.
Nesusimąstome, kodėl majų ar actekų „konkistadorai“ neatvyko nusiaubti ir kolonizuoti Europos? Kodėl kiniečiai ar osmanai to paties nepadarė?
Yra žinoma, jog vikingai dar prieš 1 tūkst. metų aptiko Kanadą, Aliaską, reguliariai ten ir atgal plaukiojo. Kodėl nekolonizavo?
Neturėjo civilizacinio pranašumo prie vietinius. Jei lokaliame pakrantės mūšyje laimėjo, neturėjo pranašumo įsitvirtinti, primesti savo tvarką. Galėjo romaną su indėnėmis turėti, bet kultūriškai-technologiškai neturėjo ką vietiniams pasiūlyti. Jei patys gavo nuo indėnų į kailį, išnešė kudašių atgal į vandenyną. Tokie kontaktai negalėjo turėti įtakos nei vienai iš civilizacijų.
Atstovaujamoji demokratija, sąžiningi rinkimai ir sklandi valdžios kaita neišvengiamai veda ir prie teisinės sąmonės ir teisinės praktikos. Atsiranda poreikis turėti taisykles ir jų laikytis. Įsitvirtina turtinių ir asmens teisių bei laisvių apsauga, verslo sutarčių, investicijų apsauga. Ten, kur nėra atstovaujamosios demokratijos ir teisės, ten paprastai nėra ir ūkinės laisvės, nėra ekonominės bei socialinės gerovės. Šis universalus dėsnis galioja ir šiandien. Pažvelkite į šiandieninę Rusiją – plotu ir turtais didžiausia planetos valstybė pati pavogė iš savęs ateitį, beviltiškai slysta į politinę, ekonominę ir kultūrinę smegduobę. Netrukus Rusijoje tikėtinai prasidės procesai, gerokai baisesni nei dabarties Baltarusijoje.
Kaip JAV, taip ir Lietuvoje
Dabartinė atstovaujamosios demokratijos ir valdžios sklandaus pasikeitimo per rinkimus paradigma siejama su Didžiąja Prancūzų revoliucija ir JAV tėvų įkūrėjų politiniu palikimu. Anksčiau valdžios šaltinis buvo Dievas. Gimė monarchui vyriškos lyties kūdikis, jame toji valdžia ir įsikūnijo. Mirė karalius, tegyvuoja karalius. Jei karaliui tik 3 metai, jo vardu laikinai valdo regentas.
Po Prancūzų revoliucijos ir JAV įkūrimo valdžios šaltiniu patapo pilietinė tauta, žmonės. Visi vienu metu valdyti negali, todėl valdančios personos tiesiog išrenkamos rinkimų būdu apibrėžtai kadencijai . Trivialus visuomeninio darbo pasidalijimas.
Šitoji valdžios sugeneravimo ir perdavimo sistema niekada nebuvo tobula. Rinkėjams buvo įvedamas turto cenzas, esi biednas – nebalsuoji. Moterys rinkimų teisę Europoje įgavo tik 20 a. pradžioje. Po I Pasaulinio karo Lietuvą kūrę šviesuoliai tą teisę moterims suteikė vieni pirmųjų Europoje.
Anglijoje vos prieš kelis metus buvo panaikintas pero statusas. Peras – savotiškas parazitas, gaudavęs paveldimą (!) ir nuolatinį parlamento nario statusą vien dėl savo aristokratiškos kilmės…
JAV jau turėjo prezidentą juodaodį – B. Obamą, bet dar apie 1960 m. juodaodis, užėjęs pietinėse valstijose į baltiesiems skirtą objektą – parduotuvę, viešbutį, degalinę, autobusą, galėjo būti suimtas, sumuštas, užmuštas. Prakutę šiaurinių valstijų juodaodžiai, sugalvoję anuomet pakeliauti po pietines valstijas, turėjo vežtis savo automobilyje bent 10 kanistrų su degalų atsarga ir … didelį kelioninį „šikpuodį“. Pietinėse valstijoje bemaž nebuvo degalinių ir viešųjų tualetų, į kuriuos galėtų užeiti juodaodis… Kur jau ten tokiam būti išrinktam į valdžią.
Rinkimai JAV nepatrauklūs tuo, kad jie tiesiogiai susiję su didžiuliais pinigais bei smegenų plovimo mašiną primenančia primityvia politine reklama. Didžiojo verslo parama rinkimų kampanijai, kandidatams ir bemaž viešas politikų atidirbinėjimas savo rėmėjams ten net neslepiami, ne taip, kaip Senojoje Europoje ar Skandinavijoje.
Neidealizuoju JAV ir jų rinkimų sistemos. Deja, nepaneigsi, kad JAV vyksta vieša ir reali politinė asmenybių, idėjų, valstybės raidos scenarijų kova. Ko verti vien partijos vidiniai rinkimai, kuomet sprendžiama, kuris veikėjas bus kandidatas į prezidentus nuo partijos? Dėl politinės sistemos ypatumų rinkimų kampanija JAV nenutrūksta nei dienai. Nepaneigsi, JAV – atstovaujamosios demokratijos lopšys ir dabarties mokykla visos planetos mastu.
Žiūrint nuo kurios datos skaičiuoti, JAV ir jos rinkimų sistema gyvuoja jau daugiau nei 230 metų. Visko būta. Jei kyla dviprasmybės, jei kandidatai susipriešina – „aš laimėjau ir posto neužleisiu“, tai teisybės paieškų karšta bulvė apdairiai numetama aukštiesiems teismams. Kandidatai tupi suglaudę ausis, nelyginant triušiukai gyvūnų krautuvėlėje, ir laukia teismo sprendimo.
Paskutinį kartą JAV būtent šitaip buvo G. Bušo jaunesniojo ir A. Goro priešpriešos metu. Deja, Trumpo ir Bideno priešpriešos akivaizdoje JAV ir planetos galingieji apsisprendė nuo civilizaciškai išbandyto sureguliavimo modelio nukrypti. Kaip, kodėl ir iš kur išniro privačios firmos, parduodančios rinkimų organizavimo, balsų skaičiavimo programinės įrangos ir jos aptarnavimo paslaugas pasaulio valstybei Nr. 1?
Jei tamstoms kas dėl JAV prezidento rinkimų neaišku, tos firmos visiems viską pačios paaiškins Apskritai, čia komercinė paslaptis, pagaliau Jūs ten nieko patys be mūsų firmos nesuprasite, nesuskaičiuosite… Čia kažkas panašaus, jei valstybės mokesčius rinktų, prižiūrėtų privati firma, prie to paties ir savo mokesčius pasiskaičiuotų, iš savęs išieškotų, save pačią nubaustų.
Paskutinių prezidento rinkimų metu JAV įvykdyta begalė rinkimų pažeidimų, kurių niekas net nenorėjo tirti. Teisingumo sistema nusišalino nuo savo prievolių, atsuko užpakalį JAV žmonėms, tradicijai, civilizacijai. Pirmą kartą per 230 m. JAV prezidentą konflikto ir neapibrėžtumo sąlygomis „paskyrė“ ne teismai, o meinstryminė žiniasklaida. Pranešimai ir įrodymai apie sistemingus rinkimų pažeidimus dabar cenzūruojami, šalinami iš yuotube.
Beje, panašiai ir V. Pranckietis su G. Nausėda padarė viską, kad neduotų eigos teisiniam procesui dėl šiurkščių rinkimų teisės pažeidimų 2020 m. Žinoma, tomaševskininkai jau po Krymo aneksijos sklaidėsi raudonuose mitinguose su Georgijaus („kolorado“) juostelėmis atlapuose, šitaip „žvejojo“ pagyvenusių rusakalbių balsus. Neabejotinai atgrasi politinė jėga ir jos lyderis. Visgi tai nereiškia, kad toji politinė jėga turi būti pastumta į paraštes, atsidurti už teisės normų galiojimo ribų.
Procesinės teisės galioja netgi serijiniam žudikui. Dabar gi: „pagrindo bylai nėra, faktai nepasitvirtino“. A. Tapinas kampanijos įkarštyje vykdė plataus masto itin agresyvią, gausiai apmokėtą politinę reklamą.
Pasirodo, vaikis nieko nepažeidė, jis nėra kampanijos dalyvis, ir, apskritai jis ne reklamą vykdė, o antireklamą. O ir tą pačią vykdė prieš negerą, neteisingą politinę jėgą. Dora, teisėta ir teisinga nuo šiol yra tik tai, kas atitinka galingųjų interesus.
Tik kažkodėl kiti medijų redaktoriai kampanijos metu nuolat gaudavo iš VRK įspėjamuosius raštus, grasinimus baudomis dėl esą padarytų politinės reklamos tvarkos pažeidimų, dalis tokias baudas realiai gavo, nors irgi nebuvo kampanijos dalyviai.
Iš medijų į mus kampanijos metu kalbėjo tik „teisingi“ veidai. Iki 2020 m. rinkimus Lietuvoje kartais darkydavo pavieniai išsigimėliai. Šį kartą rinkimus visais įmanomais būdais darkė VISA sistema, didžiosios medijos, pati VRK, netgi valstybės vadovai.
Pagal pažiūras – respublikoniškas ar demokratines – JAV populiacija grubiai skyla maždaug per pusę. Deja, visose visuomeniškai reikšmingesnėse pozicijoje JAV dominuoja leftizmui ir globalizmui prijaučiančios personos. Tai – aukštieji valdininkai, teisėjai ir prokurorai, medijų elitas, samdomų menedžerių korpusas, profesūra. Jie visi sutelktomis pastangomis ir pasuko galutinį politinį rezultatą sau norima linkme.
Trumpo partijos ideologija visumoje teisinga – išgelbėti JAV kaip nacionalinės valstybės ir jos vidutinės klasės likučius, susigrąžinti iš Kinijos godžių globalistų išpumpuotas investicijas ir padaryti reindustrializaciją, užkardyti nelegalią imigraciją, pristabdyti leftistų siautėjimą, ginti tradicines vertybes.
Deja, pats Trumpas tipiškas plebėjus ir mačistas, be jokios patirties valstybės tarnyboje, politikoje. Todėl viską ir sumovė. Pabijojo riaušininkams pritaikyti maišto įstatymą, pabijojo šalyje atstatyti įstatymo viršenybę. Dar tas Trumpo seiliojimaisis su Putinu ir Š. Korėjos diktatoriumi.
Strateginė respublikonų klaida, jog vietoje klaikiai bagoto mužiko į JAV prezidentus neišstatė kad ir buvusio Niujorko mero, politikoje didžiai patyrusio R. Džulianio (Julijani). JAV elitui Trumpas buvo nepriimtinas ir mentaliai, ir fiziškai. Trumpo demonizavimas, karikatūrinimas, izoliavimas prasidėjo nuo pirmos jo prezidentavimo dienos. Trumpas – savotiškas Pakso atitikmuo JAV. Rolandą Lietuvos elitas negražiai patvarkė, bet tiesą sakant, ekscelencija ir pats nevykėlis buvo, visai objektyviai.
Laužomi vakarų civilizacijos pamatai ir ją sukūrę politiniai įrankiai
Pasaulyje šiuo metu netoli 200 valstybių, kokios 185 iš jų yra stabilios. Daugiau ar mažiau skaidrūs rinkimai vyksta tik kokiose 40 valstybių – britų sandraugos šalyse, Europoje, vienoje kitoje egzotiškoje šalyje, pvz., Indijoje.
Pasaulio galingieji 2020 m. leido sudarkyti rinkimus JAV, vadinasi, skaidrių ir sąžiningų rinkimų ilgainiui nebebus niekur. Rinkimų vėžio ir valdomos demokratijos metastazės netrukus ateis ir iki Šiaurės Europos, netgi iki Šveicarijos – vienintelės pasaulyje šiek tiek anarchistinės šalies, taip mylinčios referendumus ir laisvę. Yra visiškai aišku, jog ir Lietuvoje jokių normalių rinkimų nuo šiol nebebus. Bus tik rinkimų imitacija ir valdoma demokratija.
Tendencingai valdomi rinkimai ne vien mūsų teisių formalaus pažeidimo klausimas. Laužomi vakarų civilizaciją sudarantys pamatai ir ją sukūrę konkretūs politiniai įrankiai. Nuolaužų eilėje jau padėtos tradicinė religija ir jos vertybės, tradicinė šeima, nacionalinė valstybė. Nuolaužų dėlionę ką tik papildė sudarkyti rinkimai.
Globalistai ir leftistai pradėjo rizikingą bandymą, kurio nuotolinės pasekmės mums nežinomos. Bet kuriuo atveju jos nebus gražios ir geros. Mūsų planeta palaipsniui žengia modernizuoto, skaitmeninei epochai pritaikyto GULAG-o link. Iš mūsų visų laipsniškai pavagiama gerovė, ateitis ir žmogaus orumas.
Formuojasi trys pagrindinės socialinės klasės: 1) turto ir pasaulėžiūros monopolistai, pasaulio šeimininkai; 2) ištikimi ir lojalūs kalėjimo prižiūrėtojai; 3) skaitmeninio kalėjimo gyventojai, mokesčių mokėtojai, modernūs kumečiai.
Autorius yra profesorius, habilituotas mokslų daktaras
