prof. Gediminas Merkys. SOCIALDARVINIZMAS – PAŽANGI A. UŽKALNIO IR LIETUVOS ELITO PASAULĖŽIŪRA

Į viešą erdvę, panašu, sugrįžo Arvydas Stašaitis. Prisimenate, tas, kuris kartodavo kelias aiškias mantras:

1. „Nemokėkime valdžiai jokių mokesčių, ji veltėdė ir nieko nesukuria“;

2. Mėgdavo klausti: „jei toks protingas, pasakyk, kiek turi pinigų“?

3. „Šaldytuvas šeimoje turi būti užrakintas, kad gautų dešrelę, vaikas privalo kažką naudingo padaryti, užsidirbti ją“.

Supykusi pokomunistinė valdžia pralaikė tuberkulioze sergantį A. Stašaitį be teismo kalėjime apie 6 metus. Stašaičiu kadaise mokytojos gąsdino mokinius, o motinos – savo vaikus. Dingo Stašaitis, pamirštas visų.

Užtat atsirado Andrius Užkalnis. Stašaičio socialdarvinizmas ir klasinė fanaberija, pasireiškianti neslepiama panieka kitų socialinių luomų atstovams, panašu, persikėlė į Andrių Užkalnį.

Reinkarnacija savaip pavyko. Stašaitis buvo plebėjas, mužikas, panašu, susikrovęs turtą iš primityvios spekuliacijos. Bandau spėti, kad Užkalnis pasikėlė visai be pradinio finansinio kapitalo, be spekuliacijų, vien iš savo smegenų. Antrepreneriškas žmogus, talentingas rašeiva, meistriškai valdantis literatūrinę metaforą, turintis būrį gerbėjų. Tiesiog, žmogus sugebėjo prisitaikyti prie naujos žinių ir paslaugų ekonomikos. Be aukso luitų, be naftos, net be dėdės žvyro karjero….

Nepavydėkime. Pasidžiaukime dėl jo sėkmės. Palinkėkime, kad ir vaikus savo užaugintų tokiais pat kūrybiškais.

Jei kalbame apie A.U. tekstus, tai tik forma ir metaforika jų yra talentinga. Jo straipsnių turinys apgailėtinas – viskas ir visi paniekinami. Tai tikras antihumanizmo poetas. Jam nereikia kraujo. Jo ginklas – psichologinės patyčios ir vieša panieka žmonėms. Pažiūros – krašutinis socialdarvinimas.

Sėkmingo ar nesėkmingo žmogaus gyvenimo atveju Užkalnio doktrina neigia bet kokį socialinį turinį ir kontekstą, bet kokią politinę ekonomiją. Žmogus jam tarsi pavienis spermatozoidas – jei laiku ir vietoje iššoka, jei veržlus, jei pašėlusiai judina savo žiuželį greičiau už kitus, vadinasi prasiverš ten, kur reikia. Visi kiti tekėkite atgal, lauk, žemyn…

Išmintingi aukštesniosios klasės atstovai (kilę iš dinastijos) paprastai dalina nuoširdžią arba parodomąją labdarą, pabara blogą valdžią, kuri mažo žmogaus vargų nemato, kviečia kovoti su skurdu, sofistiškai pamąsto apie apvaizdos pasiųstą neteisingą likimą vaikeliams, diedukams ir motinoms, pasiūlo pasinerti į religiją ar jogą… Žodžiu, klasinės savisaugos ir socialinės neapykantos deeskalavimo tiksliais jie sąmoningai bando švelninti ir maskuoti klasinį konfliktą, užglaistyti socialinius prieštaravimus.

Užkalnis viską daro priešingai. Blogai gyveni, mažai turi, esi pats kaltas ir durnas. Pats ir tik pats. Niekas kitas. Užkalnis tai – patyčių ir paniekos vyskupas, sensėjus.

Juk ekonomiškai galima paskaičiuoti paslaugų ir prekių krepšelį, kurį turi gauti žmogus, namų ūkis, kad galėtų funkcionuoti, auginti vaikus, atgauti jėgas prieš darbo dieną ir motyvuotai dirbti. Žinoma, be parodomosios prabangos. Dabar jau ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, taip pat Europos branduolio valstybėse atsiranda toks klaikus reiškinys, kaip dirbančiųjų skurdas.

Mūsų seneliai ūkininkai, grįžę iš vestuvių ir atlaidų pirma pašerdavo gyvulius, tada eidavo valgyti patys. Geras vergvaldys, ypač derliaus metais, pasirūpina, kad vergai neskurstų, kad dirbtų dainuodami, o per pertraukas dar ir pašoktų lambadą.

Laiminga karvė duoda daugiau pieno…. Laimės pojūtis, giedra nuotaika – daugelio šiltų kraštų atributinis požymis, susiformavęs šimtmečiais. Masė žmonių Lietuvoje, kaimyninėse pokomunistinėse šalyse šiandien gyvena blogiau nei Gvatemalos ar Kubos vergai prieš 250 metų.

Ten, kur dirbantys žmonės yra per toli pastumti nuo savo darbo vaisių, tos visuomenės nebūna nei stabilios, nei turtingos, nei laimingos. A. Užkalnio pažiūros yra antivisuomeniškos, jose užkoduota neišsenkanti panieka ir patyčios didelės žmonių grupės atžvilgiu. Mūsų teisėsauga jo nelies. Žodžio laisvė kai kam yra didesnė vertybė nei daugybės žmonių žeminimas ir skaudinimas pagal socialinį požymį. Norisi tikėti, Dievas Andriui bus teisėjas.

Tie, kam šiandien 20 metų, įsidėmėkite šį viešą pusamžį asmenį – A. Užkalnį. Pasižiūrėsite, koks bus jo gyvenimo saulėlydis ir galas? Ims ir nulūš tas spermatozoido žiuželis vieną dieną… Nusisuks sėkmė.

Atsidurs Andrius, neduokdie, tarpe tų, kuriuos dabar savo metaforomis taip šmaikščiai maišo su žeme. Gyvenimas ilgas. Galės prisiminti savo skleistą fanaberiją, panieką ir patyčias. Su tuo, kas atsitinka ar įvyksta tavo gyvenime VISADA esi kaltas tu pats. Ar ne taip, Andriau?