Apie tai, jog J. Noreika (Generolas Vėtra) buvo antinacinio pogrindžio veikėjas argumentų būta ir anksčiau. Tai – vokiečių vietinės saugumo policijos SD išlikę archyviniai dokumentai, išgyvenusių pogrindžio bendražygių liudijimai. Tik tos tiesos nereikia. Visuomenei brukamas J. Noreikos – nacių pakaliko, kolaboranto, galimai karo nusikaltėlio paveikslas. Žmogysta, kurios heroizuoti nereikėtų.
Iš istorinių faktų visumos ištraukimas tik faktas, jog J. Noreika pats buvo vietinės nacių administracijos veikėjas. Tikra tiesa. Visi kiti faktai, kad J. Noreika buvo pogrindžio organizatorius, savo tarnybinį statusą apdairiai naudodavęs antinacinei veiklai, ignoruojami.
Apie J. Noreikos pastangas gelbėti žydus atsirado nauji faktai. Subjektyvus įvykių dalyvio liudijimas pagrįstai laikomas silpnesnio svarumo įrodymu už archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus. Visgi aiškėja, J. Noreika galimai buvo netgi ne eilinis rezistentas, bet vienas iš antinacinio pogrindžio visoje Šiaurės Vakarų Lietuvoje organizatorių.
Toji žinia ateina iš anuometinių įvykių aktyvaus dalyvio, asmens, kuris oficialiai pripažintas žydų gelbėtoju. Žmogelis ne šiaip kažką prišnekėjo prie alaus ar tekilos. JAV pilietis, kunigas jėzuitas J. Borevičius davė parodymus demokratinės ir teisinės valstybės pareigūnams proceso tvarka. Buvo „tinkamai prisaikdintas liudyti tik tiesą“. Ir mūsų istorikai N. Šepetys ir A. Nikžentaitis ištransliuoja: liudijimas ir įrodymai niekiniai. Kodėl?
Mat juos aptiko ir nukreipė viešinimui pagal išsilavinimą geologas… Prof. L. Mažyliui aptikus Nepriklausomybės aktą, iškilus istorikas irgi porino: nesąmonė, kas jis toks, apie jį nieko negirdėjau, nieko jo neskaičiau…Apsišaukėlis, radęs kažkokį popiergalį…
Antinacinis pogrindis totalios konspiracijos sąlygomis veikė trejetais. Vienas pažinojo tik du kitus, idant kankinamas ir palūžęs, negalėtų išduoti bendražygių. Kokių kitų – „tikrų“ – įrodymų po tiek metų tikisi sulaukti N. Šepetys ir A. Nikžentaitis?
Ateis kultinio filmo herojus Šurikas, įjungs laiko mašiną, nugabens iškilius akademikus tiesiai į 1941 metus? Tik ką jie ten darys? Paims interviu iš pogrindininkų trejeto? Pavaikščios palei geto tvorą? Padiskutuos su tuometiniu vietos SD šefu Karlu Jėgeriu? Pastarasis įpils ateiviams taurelę šnapso ir pakvies į kanceliariją pavartyti dokumentų? Duos fotografą su blykste dokumentų kopijoms pasidaryti…
Būdamas mokslininku, išmanau bendramokslinę metodologiją, kuri privaloma ir istorikams-archyvarams. Moksle dažnai tarpusavyje ima konkuruoti teorijos, hipotezės. Tokia situacija paprastai žada pažinimo proveržį, naują žingsnį tiesos link.
Susidūrus su konkuruojančiomis hipotezėmis, sužimba tikrų mokslininkų akys. Tyrėjai nuoširdžiai džiaugiasi kiekvienu nauju fakteliu ar įrodymu. Ėjimas mokslo tiesos link nesuderinamas su aprioriniu dalies faktų ignoravimu. Neigimo logika buka: a) faktus aptiko ne toji persona; b) faktai prieštarauja mūsų jau priimtai „teisingai“ teorijai. Jei tokius faktus atneštų studentas, rašytume jam dvejetą…
Pasitaiko, mokslininkai tarnauja ne tiesai, bet savo ego arba kokiai nors ideologinei politinei doktrinai, dosniai ir įtakingai interesų grupei. Tada ir prasideda durų užtrenkimas faktams.
Rusijos stalinistai šiandien aršiai neigia masines lenkų karininkų žudynes 1940 m. pavasarį. Ištraukia vieną jiems patogų faktą: šaudyta iš vokiškų pistoletų, vadinasi, šaudė naciai.
NKVD-istai iš tikro prisipirko masinėms egzekucijoms importinių ginklų, nes sovietiniai nuo intensyvaus naudojimo greitai užskirsdavo. Visi kiti faktai ignoruojami, ištraukiamas vienas, falsifikatoriams parankus.
Ignoruojami netgi trijų prezidentų (Gorbačiovo, Jelcino ir Putino) oficialus pripažinimas, kad žudė visgi NKVD. Kai kurie Rusijos istorikai-mokslininkai apskritai dabar aiškina, jog ir caras Nikolajus II su šeima nebuvo bolševikų nužudytas, bet pabėgo ir sėkmingai pasislėpė. 1937-1938 m. masinių represijų bemaž nebuvo, aukų skaičių nerealiai sukėlė ir visuomenę klaikiai suklaidino perestroikos liberalai. Antrąjį Pasaulinį karą apskritai sukėlė Lenkija… Baltijos šalių okupacijos nebuvo, jos savanoriškai įsiliejo į tarybinių tautų šeimą… Abiejuose Čečėnijos karuose masiškai dalyvavo samdinės snaiperės iš „Pribaltikos“, kurios žudė mūsų vaikinus… (ubivali našich rebiat).
Naratyvas „VISI litovcai – nacių pakalikai ir žydšaudžiai…“, manau, yra apmokamas Kremliaus, iš dalies dar ir Vakarų leftistų pinigais.
Esu įsitikinęs, kad N. Šepetys ir A. Nikžentaitis turėjo apsidžiaugti dėl naujų faktų atsiradimo, turėjo organizuoti mokslinį seminarą ar diskusiją, kartu ieškoti tiesos.
Deja, daliai faktų yra grubiai užtrenkiamos durys ties diskusijos slenksčiu. Šitaip nuo tiesos tik tolstama, panašu, kad jos nereikia, už ją niekas gerai nesumoka.
Autorius yra profesorius, habilituotas mokslų daktaras
Tačiau visiškai be reikalo autorius, profesorius, habilituotas mokslų daktaras, kaip papūga kartoja ir cituoja tokias visuomenei brukamas nesąmones, ištraukiamus faktus apie J. Noreika, kažkokio pseudo istoriko nesąmonių sapaliones prof. L. Mažyliui aptikus Nepriklausomybės aktą!
Ypač didelę nesąmonę padarė autorius su tuo idiotišku „naratyvu“ apie „litovcus“! O tokį žodelį, kaip „žydšaudžiai“ reikėtų uždrausti!
Lietuvos patriotų niekinimą vykdo bendraminčiai tų, kurie nacių metais būdami miškuose terorizavo Lietuvos žmones.