Gyvename karo sąlygomis. Kol kas tik informacinio, o gal reikėtų rašyti net informacinio. Priešininkas kaip ir bet kokiame kare žinomas. Dar 2000 metais Rusijos karinėje doktrinoje nurodyta, kad „dabartiniai karinei politine situacijai pasaulyje įtaka daro informacinis karas“. Jo tikslus rusų strategai apibrėžia irgi aiškiai – atgauti prarastas geopolitines pozicijas ir pirmiausia tai padaryti buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Nuolat demaskuojamas vienas ar kitas rusiškos propagandos išpuolis. Rečiau apsvarstomi bendresni tokios propagandos teiginiai, todėl dera skirti dėmesio ir jiems.
Lietuvos valstybei priešiška propaganda remiasi teiginiu, kad lietuviai – darbšti, nuoširdžių žemdirbių tauta. „Alko“ skaitytojui, kaip ir bet kam kitam, išgirdus tokį teiginį būtų pravartu suklusti. Ar tai komplimentas ar kažkas kita? Puiku būti draugiškam, nuoširdžiam, darbščiam, ar ne? Gera propaganda ne iškart sukelia įtarimą, pasipriešinimą. Bet… jei išties esame vien žemdirbių tauta, tai joje nelieka mokslininkų, menininkų arba jų yra mažai, o svarbiausia – joje nelieka politikų ir valstybės, nes žemdirbių bendruomenė nėra savarankiška valstybė. Kaip tuomet su lietuvių politinio, organizacinio ir karinio genijaus išraiška Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste? Rusų, deja net tik jų propagandistai, ją tiesiog nurašo, skelbia ja buvus ne lietuvių, o rusų valstybe, tiesmukiškai kalba apie rusiškąją Lietuvą ir grindžia savo teiginius tvirtinimais, kad didelė dalis jos gyventojų buvo slavai.
Galime pajuokauti – ar tokiu atveju Anglijos imperiją taip pat reikia pristatinėti kaip Indijos imperiją, nes indų buvo keliolika kartų daugiau negu anglų? Rusų ir kai kurie baltarusių istorikų propagandistų mėgstamas niekuo nepagrįstas argumentas – Vytautas Didysis nekalbėjo lietuviškai. Atrodytų keista, kodėl vaikystėje būsimasis Lietuvos valdovas neišmoko motinos kalbos, o išmoko svetimą kalbą?
Tačiau ar propagandai svarbūs tie tarsi istoriniai ginčai apie tolimus laikus? Svarbūs, nes štai kaip jie pasukami toliau – jei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę siūloma suvokti kaip nesavarankišką valstybę ir netgi kaip rusišką valstybę, tai suprantama, kad ji natūraliai susijungė su Rusijos imperija. O ilgamečiai karai virsta nesvarbiu epizodu. Čia atsiranda dar viena Rusijos propagandistų mėgstama sąvoka – atseit rusai ir lietuviai yra viena tauta. Mums šis teiginys iškart užkliūva, tačiau rusų kalboje žodis „narod“ reiškia ir tautą, ir liaudį. O prisiminus, kad lietuviai apibrėžiami kaip žemdirbiai (vadinasi, prastuomenė, ne aukštuomenė), galima įteigti, kad rusai ir lietuviai – ta pati tauta/liaudis.
Atrodo, kalbame apie praeitį, bet ką iš šito matome šiandien? Jei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo savarankiška valstybė, tai kas tada atsitiko 1918 metais? Aiškinimas paprastas – Baltijos šalis sukūrė vokiečiai, ir tai joks valstybių atkūrimas, o sukūrimas, vien tik vokiečių žvalgybos veiksmai. Einama toliau – jei tai nėra tautų atgimimas, o tik vokiečių žvalgybos veiksmai, vadinasi, Lietuva 1940 metais ne okupuojama, o savarankiškai susijungia su Rusija. Todėl 1941 metais neįvyko jokio sukilimo, tai tik vokiečių agentai rengė diversijas. Todėl ir jokio tautos pasipriešino, partizaninio karo su okupantais nebuvo, o tik dalis nespėjusių pabėgti vykdė holokausto vykdytojų pasislėpė miške ir tapo banditais.
Tai aiškinamą pokario situaciją matome ir meniniuose filmuose, pvz., filme, rodytame per Lietuvos televiziją Valstybės dieną liepos šeštą dieną, pokario situacija vaizduojama kaip holivudiškame vesterne. Paprasti valstiečiai norėtų ramiai dirbti, bet blogiečiai banditai trukdo, tada susirenka mokantys šaudyti broliai ir nugali banditus. Šioje kovoje rusų kareiviai nedalyvauja, jie tik surenka lavonus. Nėra nei trėmimų, nei turto grobstymo, nei kultūros naikinimo, tiesiog geriečiai šaudosi su blogiečiais.
Sukūrus vaizdinį, kad nėra Lietuvos valstybės nelieka ir jos okupacijos. Taip informacinio karo specialistai panaikina ir pretenzijas dėl okupacijos žalos.
Svarbu atskleisti ne atskirą išpuolį prieš Lietuvą, o nuoseklią politinės propagandos prieš mūsų valstybę schemą, kurioje gerai dera ir kiti jos aspektai. Pavyzdžiui, teiginys, kad politikų suskaldyta liaudis galėtų vėl susijungti. Tada žemdirbiai galėtų prekiauti Rusijoje ir niekas jiems netrukdytų šokti klumpakojo bei dainuoti sutartines. Viena, kas jiems draudžiama, – turėti savo valstybę.
Jei bent dalis žmonių patikės, kad be valstybės daug geriau – propagandos tikslas bus pasiektas. Nes lietuviai nebus pasirengę ginti valstybės. Ta pati propagandos kryptis egzistuoja ir Ukrainoje. Ten irgi nuolat peršama mintis, kad rusai ir ukrainiečiai – ta pati tauta.
Kad propagandinis karas turi laimėjimų, galime matyti iš apklausų. Jose vis dar atsiranda teigiančių, kad Lietuvos gynybai iš vis nereikia jokių lėšų – nes kas mus puls, nes vis vien neapsiginsime, nes NATO mūsų negins, nes tokios valstybės niekam nereikia, nes prie ruso buvo geriau….
Džiugu bent tai, kad tokių žmonių mažėja. Tačiau turime likti budrūs, nes gyvatė prie mūsų durų dar gaji.
Autorius yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras
