Prof. Gediminas Navaitis. Naujametinės viltys ir planai

Pasibaigė naujametinis šurmulys. Daugiau ar mažiau įgyvendinti reklamoje ir socialiniuose tinkluose siūlyti vaizdeliai, įpareigoję džiaugtis ir linksmintis. Pinigai išleisti, mišrainės suvalgytos. Atėjo tamsus, prasto oro laikas.

Kas dabar gali pradžiuginti? Nebent – ateities planai. Ne vienas ir ne viena ruošiasi naujais metais pradėti naują gyvenimą, gyventi kitaip, mokytis užsienio kalbos, lankyti sporto klubą, mesti rūkyti ir padaryti dar daug kitų gerų dalykų. Kai kam pavyks savo ketinimus įgyvendinti, kitų naujasis gyvenimas po kelių dienų ar savaičių mažai skirsis nuo buvusio. Kodėl?

Visuotinė išmintis skelbia – jei ko nors norime, turime užsibrėžti konkrečius tikslus ir jų siekti. Daug žmonių taip ir darė ir kelis tikslus įgyvendino, bet daugybės – ne. Naudinga pamėginti suprasti, kodėl vienais atvejais pasisekė, o kitais rezultato nebuvo. Bendriausias atsakymas – pritrūko įpročių sistemos.

Žmonės vis kartoja savo mintis, jausmus, veiksmus, kol jie tampa įpročiais. Kas rytą darome tą patį – prausiamės, pusryčiaujame, einame į darbą, apie tuos pačius dalykus kalbamės su tais pačiais žmonėmis. Didelę gyvenimo dalį kartojame tą patį ir taip save programuojame tam pačiam, nors tikimės, kad gyvenimas netikėtai pasikeis.

Bandymas apskaičiuoti, kiek minčių (nėra aišku, ką vadinti mintimi) per dieną pralekia galvoje, rodo, kad jų galėtų būti apie 70 tūkstančių. Tik 1 iš 20 gali būti nauja. Tos pačios mintys skatina pasikartojantį elgesį. Pasikartojęs elgesys kartoja jau žinomą patirtį, o ji sukelia tas pačias emocijas, kurios tampa postūmiu toms pačioms mintims. Taip vakarykštė diena tampa rytojumi.

G.Navaitis: „Sėkmės patirtis atsiranda drauge su naujais veiksmais ir įpročiais, kurie kuria naują asmenybę. Gerų įpročių sistema – tai sėkminga asmenybė.“

Sėkmės patirtis atsiranda drauge su naujais veiksmais ir įpročiais, kurie kuria naują asmenybę. Gerų įpročių sistema – tai sėkminga asmenybė.

Pirmas žingsnis ja tampant – padaryti gerą įprotį aiškų. Pavyzdžiui, daug kas rytais geria kavą. Šis elgesys įprastas, todėl apie jį mažai galvojama, tarsi nepastebite, ką daroma įjungus kavavirę arba tuomet, kol kava truputį atvėsta. Tačiau tam skiriate 1–2 minutes. Dažniausiai negalvojate, kaip jas praleisti.

O jei sąmoningai skirtumėte mintims nuraminti, rūpesčiams nupūsti? Jei atsistotumėte prie lango ir įsivaizduotumėte, kad rūpestis nulekia nupučiamas tolyn, vis tolyn, ir ne tik nulekia, bet mintyse dar ir yra sulamdomas. Suprantama, pūsti reikia iš tikro. Pūsti bent 15 kartų, kol pajusite, kad rūpestis iš tikrųjų atsidūrė toli.

Pasirinkus šitaip elgtis, pakeičiama labai nedaug – tik kelios minutės rytinio laiko, o įgyjama gana daug – mintyse atsiranda tvarka ir energijos iš karto imtis dienos darbų. Padaroma dar daugiau – praktiškai išbandomas įpročių keitimo būdas, kurį tiktų naudoti keičiant ir kitus įpročius.

Įprotis – tai veiksmas, kuris buvo pakartotas daug kartų. Jis tarsi atsiminimas, kaip buvo elgtasi anksčiau.

Įprotis leidžia keisti gyvenimą. Kuris pensininkas nenorėtų naujais metais atjaunėti? Įprotis gali padėti ir čia.

Paprastas prašymas: „Papasakokite apie savo gyvenimą“. Gudriau paprašius, t.y. suskirsčius pasakotojus į grupes, galima pastebėti įdomių skirtumų. Tokį tyrimą atliko Kolumbijos universiteto (JAV) psichologai. Jie apklausė 19–21 metų jaunuolius ir merginas bei 60–80 metų vyrus ir moteris. Paaiškėjo, kad jaunimas apie savo gyvenimą dažniausiai pasakojo tarsi komedijos siužetus (iš pradžių jauku ir gera, paskui prasideda klaidos, painiava, nesusipratimai, o po jų ateina sėkmė, meilė ir laimė).

Taigi, jie tarsi pasakojo apie laimingą vaikystę, po kurios ėjo problemų ir krizių kupina paauglystė, bet ją keitė džiugių perspektyvų nuojauta. Vyresnių žmonių gyvenimo istorijos labiau priminė tragediją (po nelengvai pasiektos gerovės prasideda vilčių žlugimo metai). Regis, to ir galėjome tikėtis. 80-metis senolis suvokia save ir savo gyvenimą kitaip nei 20-metis vaikinas.

Ar mes galvojame apie save ir pasaulį džiugiai, nes mums gera, ar mums gera, nes mes džiaugiamės savimi ir gyvenimu? Keblu būtų vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, bet galima padaryti bandymą – perrašyti įprastą pasakojimą apie savo gyvenimą pagal kokias nors iš anksto nustatytas taisykles.

Taip ir buvo padaryta. Jaunimas gavo tikslias instrukcijas, kaip paversti savo gyvenimo istoriją senatvišku niurzgėjimu. O 60–80 metų žmonėms nurodyta pertvarkyti ją pagal linksmos „jaunatviškos komedijos“ taisykles. Dera pastebėti, kad abiem tiriamųjų grupėms sunkiai sekėsi pakeisti pasakojimus. Bet anksčiau ar vėliau užduotį visi atliko. Buvo apdovanoti suvenyrais ir susilaukė tyrėjų padėkos.

Po pusės metų jaunimo grupėje nebuvo nė vieno, kuris ar kuri apie savo gyvenimą pasakotų seniokišku būdu. Kone keturi penktadaliai garbaus amžiaus tiriamųjų irgi grįžo prie senatviškų padejavimų įpročio – kaip nuostabu viskas buvo praeityje, kaip sunku šiandien. Tačiau likusieji apie save šnekėjo su jaunatvišku entuziazmu.

Jeigu jie būtų vien šnekėję, apie tai nevertėtų pasakoti, tačiau jie ir geriau jautėsi, ir aktyviau gyveno. Svarbiausia – pagerėjo jų sveikatos rodikliai. Taigi, įgiję įprotį galvoti ir suvokti save taip, kaip suvokia jauni žmonės, jie atjaunėjo. Net penktadalis! Reta kuri medicininė procedūra yra tokia veiksminga. Jau vien todėl verta 2025 metais liautis niurzgėti, nuolat skųstis ir stengtis dažniau pagalvoti apie linksmesnę savo gyvenimo pusę.

Pagal knygą „Sėkmės formulės“ („Alma littera“)