Prof. Gediminas Navaitis. Vasario 16-os žiburys

Metų pradžia, trys pirmieji metų mėnesiai – trys datos žyminčios Lietuvos istorijos lūžius – sausio 13-oji, vasario 16-oji ir kovo 11-oj. Vieną iš jų be kitų sunku įsivaizduoti. Kiekviena iš jų proga susimąstyti, prisiminti ir pabandyti suprasti.

Prisiminti tiktų nuo tarsi tolimos istorijos, nuo Abiejų tautų respublikos žlugimo. 1793 m. buvo sudaryta antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, o tiksliau sakant, pasidavimo sutartis. Lietuva prarado teises savarankiškai tvarkyti valstybės gyvenimą.

Iš kart pamėginta valstybės teises atgauti. 1794 m. prasidėjo Kosciuškos sukilimas. Sukilėliai siekė išsivaduoti nuo svetimų valstybių įtakos ir tęsti pradėtas reformas. Sukilimas budino lietuvių tautinę savimonę. Jo metu leisti lietuviški atsišaukimai. Sukilimas pralaimėjo.

Užaugo nauja karta, kuri laukė progos atkurti buvusią valstybę ir 1830 m. sukilo prieš Rusijos imperijos valdžią. Sukilėliai užėmę didelę dalį Lietuvos, išsirinko apskričių valdžią, kūrė kariuomenę. Sukilimas pralaimėjo.

Užaugo nauja karta. Ji vėl pabandė atkurti valstybę. 1863 m. vėl sukilta prieš Rusijos imperijos valdžią, vėl siekta tautos išsivadavimo. Sukilimas pralaimėjo.

Užaugo nauja karta. Niekada neužgesęs Lietuvos laisvės žiburys naujai nušvito. 1905 m. Vilniuje įvyko pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas. Jame buvo aptartas ir Lietuvos valstybės atkūrimo kelias. Šio suvažiavimo dalyvių priimtame sprendime skelbiama, kad „Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos). <…> Lietuvių suvažiavimas nutarė: reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje“. Dabar lengva abejoti, ar šis sprendimas yra tapatus nepriklausomybės deklaracijai, tačiau carinės Rusijos priespaudos sąlygomis tai buvo aiškus žingsnis valstybingumo link.

Vos po dešimtmečio jis žengtas dar tvirčiau. 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybės deklaraciją. Joje rašoma, kad „Lietuvos Taryba, būdama vidaus ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo 18-23 d. Vilniuje vykusios lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi ir visų jos valstybinių ryšių, kuriuos ji yra turėjusi su kitomis tautomis, nutraukimą“. Toliau deklaracijoje rašoma, kad Taryba, kurdama Lietuvos valstybę prašo Vokietijos apsaugos ir pagalbos. Vėlgi, galima suabejoti tokia nepriklausomybe, tačiau bandymas atkurti valstybę buvo realus.

1918 m. vasario 16 d. paskelbiama Nepriklausomybės deklaracija, kurioje rašoma: „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Ši deklaracija nušviečia Lietuvos kelią iki šios dienos.

1922 m. gegužės 15 d. išrinkti Lietuvos Steigiamojo seimo atstovai irgi paskelbė nepriklausomybės deklaraciją, kurioje rašė, jog „Lietuvos steigiamasis seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką, su etnologinėmis sienomis, ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm“.

1941 m. birželio 23-iąją, kitądien po to, kai nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, prasidėjo lietuvių sukilimas prieš sovietinę okupaciją ir per Kauno radiją buvo paskelbta nepriklausomybės atkūrimo deklaracija. Joje teigta: „Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

1944 m. vasario 16 d. VLIK paskelbė savo programinę deklaraciją „Į Lietuvių tautą“. Joje teigiama, kad politinės lietuvių grupės, kaip tautos politinės minties reiškėjos ir vykdytojos, nutarė sujungti visas savo jėgas bendram darbui ir sudaryti Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), kuris paskelbė, kad „suvereninė Lietuvos valstybė nei dėl Sovietų Sąjungos, nei dabartinės Reicho okupacijos nėra išnykusi, tik savarankiškų valstybės organų veikimas yra laikinai sutrukdytas“.

1949 m. vasario 10-20 d. Balandiškių ir Minaičių kaimuose (Radviliškio r.) įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kurio metu buvo paskelbta nepriklausomybės deklaracija. Joje rašoma: „Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio Taryba, atstovaudama visas Lietuvos teritorijoje esančias vieningos vadovybės vadovaujamas karines visuomenines grupuotes, skelbia, kad LLKS Taryba <…> okupacijos metu yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovauja politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. <…> Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai“.

1949 m. VLIK paskelbė Lietuvių chartą, kurioje teigta: „Valstybė yra aukščiausia tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

1978 m. birželio 15 d. paskelbtas Lietuvos Laisvės Lygos iniciatyvinės grupės parengtas dokumentas, kuriame rašoma, kad „pagrindinis Lietuvos Laisvės Lygos tikslas – nepriklausomos Lietuvos atkūrimas“.

1989 m. vasarį Kaune vyko šventinė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 3-ioji sesija. Joje buvo priimta deklaracija, kurioje teigiama, jog „juridinis tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas tebegalioja. <…> Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato.“

Ir galiausiai – 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepri¬klausomos valstybės atkūrimo aktas. Jame rašoma: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba, reikšdama tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nebepriklausoma valstybė“.

Priminimas apie kelią į laisvę tai apsauga nuo Vasario 16-os apsisprendimo menkinimo, nuo vis iš naujo pasikartojančių mėginimų paversti šventę bandymu suvesti politines sąskaitas, paskleisti užuominą, kad su vokiečiais, su rusais ar dar su kuo nors būtų buvę… Deja, tai ne vienas kitas atvejis, o nuolat pasikartojantys veiksmai. Jų esmė ir tikslas – griauti mus vienijančią simbolių kalbą, ardyti bendras tautines nuostatas, bendro tautos likimo suvokimą, o drauge naikinti ir gyvenimo prasmė.

Vasario 16 –os aktas skelbė tikėjimą Lietuvos valstybe ir kūrė žmonių pasitikėti savo jėgomis. Neatsitiktinai visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose atsirado gatvės su vasario 16 -osios pavadinimu. Neatsitiktinai šio akto slaptas minėjimas sovietinės okupacijos metais žadino viltį. Neatsitiktinai 1990 metų Kovo 11-osios aktas savo teisėtumą kildino būtent iš 1918 m.

Ar dar kuri kita tauta tiek kartų per kiek trumpesnį laiką nei šimtmetis bandė kurti valstybingumą? Net tada, kai atrodė, jog prošvaisčių tam neliko ir laisvės žiburys jau galutinai užgesintas. Tačiau jį vėl ir vėl įžiebdavo nenumaldomas tautos troškimas gyventi laisvėje. O Vasario 16-oji, tapo lietuvių kolektyvinės pasąmonės dalimi, vilties ženklu, skatinančiu kurti ir įgyvendinti sėkmės vizijas.

Šiandieną užaugo nauja, gimusi nepriklausomoje Lietuvoje karta. Jai nebereikia sukilti „prieš“. Ji gali pakilti „už“. Gali pakeisti savigraužos ir nusivylimo vaizdinius pozityvais asmeninės ir visos Lietuvos ateities vaizdiniais. Mąstymo, būdingo jaunatvei, pokytis suteiktų energijos tęsti mūsų sukilimų ir kovų kelią, Vasario 16-os kelią ir kurtų laimingesnę Lietuvą.

Autorius yra profesorius, moklsų daktaras, psichologas,psichoterapeutas