Vis daugiau rašoma apie kuriamą dirbtinį intelektą (DI) arba protą, o protas susijęs su smegenimis. Nors Hipokratas 4-me a. pr. Kristų smegenis iškėlė į žmogaus mąstymo ir jausmų centrą, Aristotelis manė, kad smegenys yra tik kraujo vėsinimo radiatorius. Vystantis technikai, atsirado ir techninis požiūris į smegenis. Renė Dekartas smegenis ir nervus aprašė kaip hidraulinius mechanizmus. O 19-me amžiuje smegenis aiškino kaip garo variklius. 20-me amžiuje į smegenis pradėta žiūrėti kaip į kompiuterį.
Tačiau žmogaus smegenys galbūt niekada savęs nesupras. Juk negalime atpjauti sviesto peiliu, padarytu iš sviesto. Žmogaus smegenys yra sudėtingiausia struktūra visatoje. Juos sudaro apie 85 milijardai nervų ląstelių, kurios 150-čia trilijonų jungčių siejasi su tūkstančiais kitų ląstelių. Kiekviena nervų ląstelė yra įėjimo-išėjimo prietaisas, apdorojantis duomenis. Į įėjimą ateina elektriniai nervų ląstelių sužadinimai. Prietaiso išėjimas taip pat yra virtinė elektrinių signalų. Smegenys yra didelis masyvas tarpusavyje sujungtų elektrinių jungiklių. Kompiuteriai turi milijonus elektrinių jungiklių, bet ar jie yra išmanesni už mus? Ar jie gali sukurti nepaprastą žmogaus gyvenimo ir minčių turtingumą? Net mūsų gilios fizikos ir chemijos žinios negali paaiškinti, kaip šis smegenų elektrocheminis aktyvumas generuoja sąmonę, nuotaiką, skausmo jausmą ar raudoną spalvą. Ir kaip šis neuronų aktyvumas, plintantis erdvėje ir laike, sukuria rišlią patirtį?
Kadangi smegenys yra fizinė sistema, jie turi paklusti fizikos dėsniams, jie veikia panašiai, kaip kompiuteriai. Kompiuteriai gali imituoti visą informacijos apdorojimą, kurį vykdo žmogaus smegenys. Tačiau smegenys nėra kompiuteris. Ar DI padės mums suprasti smegenų veiklą? Smegenų sudėtingumą lemia nervų ląstelių sujungimo būdas. Nervų ląstelės nėra paprasti elektriniai jungikliai. Jas sudaro organinės molekulės, o ne silicio ir metalo detalės, kaip kompiuteryje. Ląstelių jungtis užtikrina chemikalai – šimtų rūšių neurotransmiteriai. Neuronų tinklai yra dinamiški – jie nuolat keičiasi, priklausomai nuo perduodamos informacijos kiekio. Jie gali persiprogramuoti. Skirtingai nei kompiuterį, smegenis sudaro sąsajos su išoriniu pasauliu.
Esame visuomeniniai kūriniai. Žmogaus protas yra neatskiriamai susijęs su emocijomis – malonumu, kurį matematikai patiria įrodę teoremą ar fizikai, atradę naują reiškinį, smalsumu, kuris skatina vaiką tyrinėti pasaulį, baime, kuri padeda mums įvertinti riziką. Tai nereiškia, kad DI negalimas. Tiesiog sukurti jį gali būti labai sunku.
Apie DI pradėta šnekėti praeito amžiaus 5-me dešimtmetyje. Tada amerikietis, dirbtinio intelekto tyrėjas Marvin Minsky pranašavo, kad po kelių dešimtmečių kompiuteriai pralenks žmogaus protą. Bet nepralenkė. DI kūrimas paspartėjo atsiradus labai greitiems kompiuteriams, elektroniniams neuronų tinklams ir mašininiam mokymuisi. Bet tokie tinklai nei nieko paaiškina, nei supranta. Google vertėjas verčia tekstą, nesuprasdamas nei vieno žodžio. Žmogaus smegenys sunaudoja 20-30 vatų energijos. Kompiuteris, atlikdamas kvintilijoną (10 laipsnyje 18) skaičiavimų per sekundę, sunaudotų šimtus megavatų energijos – visą elektrinę.
Nepagrįstai manoma, kad greitai pasirodys superprotingos mašinos. Šis tikėjimas remiasi klaidinga viltimi, kad žmogaus smegenys gali būti aprašytos kompiuterio kodais.
Neaiški yra DI ateitis. DI įtaka ekonominiam ir socialiniam gyvenimui pasaulyje tik didės. Tačiau nėra pavojaus, kad numatomoje ateityje DI mašinos pakeis žmones ar elgsis su mumis, kaip su gyvūnais. Ar DI bus naudingas, ar žalingas priklausys nuo jo pritaikymo, kurį žmonės jam parinks. Kad mašinos įgys žmogaus intelektą, tėra tik kai kurių svajotojų spėlionė. Net jei ir įgys, tai jam iki žmogaus proto dar yra labai ilgas kelias
