Baigiantis šventoms Kalėdoms, kai pasaulio tikintieji labiausiai atsigręžia į Dievą, pasvarstykime šį klausimą. Pasvarstykime, ar mokslininkai gali atsakyti į klausimą apie visatos tikslą?
Daugelis jų mano, kad mokslas ir religija yra skirtingos pažinimo sritys. Fizikams tiriant fundamentaliausias gamtos charakteristikas, jie imasi problemų, kurios seniai priklausė filosofams ir teologams: Ar Visata yra begalinė ir amžina? Kodėl ji paklūsta matematiniams dėsniams ir ar šie dėsniai neišvengiami? Pagaliau, kodėl Visata egzistuoja? Kodėl yra kažkas vietoj nieko?
Viduramžių italų filosofas Tomas Akvinietis pateikė keletą Dievo buvimo argumentų. Visatos istorija yra begalinių pokyčių grandinė. Akvinietis manė, kad turi egzistuoti kažkokia nepaprasta objektyvioji realybė, kuri paleido šią grandinę, kažkas paleido, kas pats nekinta ir turi visas savybes, kurias įgyja pasaulio objektai. Jis tvirtino, kad ši objektyvioji realybė yra amžina, visų reiškinių priežastis.
Akvinietis manė, kad ši objektyvioji realybė yra Dievas. Daugelis filosofų plėtojo šią mintį. 18 amžiaus vokiečių filosofas ir matematikas Gotfrydas Leibnicas Dievą apibūdino kaip būtiną būtybę, kuri turi egzistuoti pati savaime. Leibnicas išrado diferencialinį ir integralinį skaičiavimą maždaug kartu su Izaoku Niutonu. Leibnicas ir Niutonas šokinėjo tarp mokslo ir teologijos.
20-me amžiuje dauguma mokslininkų nematė Dievo buvimo įrodymų, bet ryšys tarp fizikos ir tikėjimo nebuvo nutrauktas. Einšteinas, dažnai kalbėjęs apie religiją, netikėjo Dievu, kuris įtakoja istoriją arba žmonių elgesį, bet jis nebuvo ir ateistas. Jis save laikė agnostiku, nors sekė 17 amžiaus žydų-danų filosofu Baruchu Spinoza, kuris tvirtino, kad Dievas yra tapatus Gamtai.
Einšteinas žmonių rasę lygino su mažais vaikais pilnoje bibliotekoje knygų, parašytų nesuprantamomis kalbomis. „Vaikai pastebi aiškų knygų išdėstymo planą ir paslaptingą tvarką. Tai yra žmogaus galvosena apie Dievą. Mes matome nuostabiai sukurtą Visatą, paklūstančią fizikos dėsniams, bet tuos dėsnius suprantame tik miglotai,“ – rašė Einšteinas.
Einšteinas kalbėdamas apie fiziką dažnai pasitelkdavo Dievą. 1919 metais, britų mokslininkams patvirtinus jo bendrąją reliatyvumo teoriją, jo paklausė, kaip jis būtų reagavęs, jei jo teorija būtų nepatvirtinta. Jis atsakė: „Aš būčiau atsiprašęs Dievo.“ Jo elgsena buvo keistas kuklumo ir arogancijos mišinys. Jis buvo apimtas pagarbos jausmo fizikos dėsniams ir laikė stebuklu, kad jie yra matematiškai iššifruojami.
Tarp 1920 ir1930 metų Einšteinas priešinosi kvantinės fizikos idėjoms, sakydamas, kad „Dievas nežaidžia kauliukais“ su Visata. Dabar kvantinė fizika yra dalelių teorijos pagrindas, bet daugelis mokslininkų iki šiol pritaria Einšteino mintims apie jos išvadas.
Ši teorija atskleidė gamtos puses, kurios atrodo antgamtiškos, kurios pakeičia gamtos realybę, kaip kvantinį susietumą, kuris supina tolimas erdvėlaikio dalis. Gamtos dėsniai nurodo griežtas ribas, ką mes galime žinoti apie Visatą. Mes negalime paspoksoti į juodųjų bedugnių vidų arba pamatyti nieko, kas yra toliau už atstumą, kurį šviesa nusklido nuo Didžiojo sprogimo.
Ar yra vietos Visatoje priežastiniam Akviniečio ir Leibnico Dievui? Arba labiau neapibrėžtam Spinozos Dievui?
Amerikiečių dalelių fizikas Viktoras Stengeris 2007 metais išleistoje knygoje „God: The Failed Hypothesis“ (Dievas: žlugusi hipotezė) atmeta tikinčiųjų Dievo supratimą, kuris atsiliepia besimeldžiantiems ir gydo ligonius, kadangi mokslininkai būtų iki šiol pastebėję šitokį Dievo įsikišimą.
Jis abejoja, nors ir nelabai įtikinamai, Dievo buvimu, kuris sukūrė Visatą ir jos dėsnius, ir stebi jos vystymąsi.
Nors ir labai kai kurie stengiasi paneigti Dievo buvimą, deja, įtikinamai ir moksliškai pagrįstai to padaryti nesugeba – nes Dievo pranokti neįmanoma!
Visa mūsų artima ir tolima visata yra tas Dievas, į kurį mes tikime taip kaip ir savo kūne esančius negalavimus stebime ir gydome.Taigi ir mes patys galime vadintis mažais Dievais, nes mes taip pat plečiamės kaip ta visata po gimimo, paskui mirštame ,todėl ir visata ne amžina- ji gimsta auga ir miršta ,tik atomai yra amžini{šuprantu Dievą kaip ne esybę, o kaip kažkokią begalinę visumą, už kurią mes turėtume atsakyti, nes protas, manau, visatoje yra yda, nes gali kaip ir -žmogaus organizme esantis vėžys gali sunaikinti tą mūsų mikrokosmosą- mūsų kūną, taip ir mūsų galaktiką, kurioje yra mūsų žemė.gai būti to proto galia sunaikinta.Manyčiau, kad teisingiausia religija būtų tausoti ,saugoti gamtą, nekenkti aplinkai kenksmingomis atliekomis ar kitais teršalais ir kt.
Dievas visągalis, reiškia, jis g a l i ir klyst, gali ir apsirikti. Jei Jums apendicitas, o Jšs tik melsites ir nesioperuosite, joks Dievas Jums nepadės. Mano galva, Dievas egzistuojanti dvasia greta materijos,o gal tai mūsų minčių produktas. Viduramžiais religija buvo mokslo pažangos stabdys, Popiežius Jonas PauliusII atsiprašė už Inkvizicijos juodus darbus. Dalis angelų tapo velniais, reiškia ,angelai toli gražu nevienodi. Man kliuvo rūpestingas Angelas sargas, kitiems tenka ne tokie rūpestingi. Svarbiausia, Dievas yra dvasia, Jis jums nepaskaldys malkų, kiek Jo beprašytumete maldomis. Ir Saulės energija naudojama labai neekonomiškai., Juk didžioji jos dalis išspinduliuojama į Kosmosą. Kuri Visatos dalis tinkama Žmonijos egzistavimui? Kiekvienam žmogui teka po Galaktiką su milijardais žvaigždžių ir dar jų lieka. Kai Saulė užges po kelių milijardų metų, žmonija bus suradusi kitą tinkamą gyvenimui planetą arba sukurs naują Saulę. Arba išmoks gyventi be Saulės, Tik Saulė savo agonijoje apims Žemę ir viską supleškins, tad reikės turėti laikiną bustą, tarkim Saturne ar Urane. Žodžiu, bus rūpesčių ir Dievui, ir būsimoms kartoms..
Laimingų Naujųjų Metų.